Mėgstantiems vaikščioti lėtai
Ramūnas Kasparavičius. Decameron medicus. Pitoreskos.
Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius, 2011. 136 p.
Dainius Vanagas
Visuomet džiugu, kai į rankas pakliūna knyga, gebanti sugrąžinti prie žodžio ir skaitymo ištakų. Laimė, tokią savybę turi ne tik šedevrai, kritikų, laiko, karų ir sėkmingo atsitiktinumo palaiminti kūriniai, bet ir juodieji literatūros arkliukai, kurie, nors ir nesulaukę deramo pripažinimo, geba sulošti puikią estetikos partiją.
Ramūnas Kasparavičius yra puikus tokių juodžių pavyzdys. Jo naujausia trumpų pasakojimų knyga, mįslingu pavadinimu „Decameron medicus“, kiekviename puslapyje stengiasi priminti, koks malonus ir nenuspėjamas gali būti skaitymo nuotykis, kad tai ne sėsli, o judri tarsi bėgiojimas rytais pramoga, o skirtumas tik tas, kad neapsipili prakaitu ir vargu ar tampi sveikesnis.
Jei man tektų pardavinėti šią knygą, aš, žinoma, pradėčiau nuo to, kad R.Kasparavičiaus tekstuose apstu smagių (kitaip tariant, gardaus „pletkų“ skonio) nuorodų į Lietuvos rašytojus ir iškilias asmenybes. Akylas detektyvas tikrai iškapstytų mažiausiai tiek: Ona Baliukonė, Herkus Kunčius, Kristijonas Donelaitis, Danielius Mušinskas, Renata Šerelytė, Salomėja Nėris, Antanas A.Jonynas, Alma Karosaitė, Vladas Braziūnas, Nijolė Oželytė, Teodoras Četrauskas… Dar būtų galima pridėti, kad šios knygos tekstus tariamai vienijanti jungtis – XIX a. gydytojas, keliautojas Ignotas Žiogelis, ir bus galima drąsiai teigti, kad tai ne grožinė literatūra, o skambių vardų rodyklė. Na, bet kadangi parduoti – ne mano darbas, nematau reikalo slėpti, kad mielasis skaitytojas nei apie šiuos, nei apie jokius kitus asmenis nieko arba beveik nieko nesužinos. Ir puiku, nes šios knygos privalumai sukasi visai kitoje orbitoje.
Didžiausi komplimentai, be abejo, tenka R.Kasparavičiaus stiliui, kuris yra tikra atgaiva išsekusiems tiek nuo prasme, gyvenimo išmintimi ir sentimentais persirijusių rašytojų, tiek nuo piktų, užgaulių, cinizmu permirkusių antikristų. Tiesą sakant, kai meninė kalba tokia įtaigi ir nevaržoma jokių pančių, diskusijos apie tai, ką savo kūryba skelbia autorius, ar kompoziciniai mazgai suraišioti taisyklingai, ar visa tai paprasčiausiai nėra nesolidus jau solidaus amžiaus rašytojo triukšmas, iš esmės netenka svorio arba mažų mažiausiai pameta iš akių analizės objektą.
R.Kasparavičius apdovanotas puikiu talentu pasakoti įdomiai ir patraukliai. Situacijų kontūrai, aprašymai, charakteristikos, kuriuos pateikia rašytojas, yra itin taiklūs, įvairiaspalviai, kupini humoro ir intelektualumo. Be to, atkakliai vengiama nuspėjamų, dėl to neretai varginančių ir visiškai nereikalingų minties kombinacijų. Visa tai skaitytoją nuteikia kūrybiškai, nes jis nežino, ko tikėtis kitame puslapio skersgatvyje. Medžiagą, kuria disponuoja R.Kasparavičius, apibrėžti sunku: tai ir Lietuvos istorija, ir buities kakofonija, ir mitologija, ir bohemos gyvenimas, ir literatūros kūrinių interpretacijos, ir valgių receptai, ir… Tai išgirdus visgi nereikėtų numoti ranka: ai, tipiškas vinegretas, peckeliojimas žodžiais, mat tikrovę, istoriją ir mistiką autorius komponuoja itin meistriškai, siekdamas sukurti ne paviršutinišką, trumpalaikį įspūdį, o pašlovinti įvairiapusį, kunkuliuojantį, ir, kaip žinoma, mirtingą gyvenimą. Rezultatas – provokuojanti, bet ne lėkšta harmonija.
„Decameron medicus“ neabejotinai patiks tiems, kurie mėgsta vaikščioti lėtai, yra linkę kolekcio-nuoti nuostabas ir grožėtis sakinių ar net pavienių žodžių skambesiu, o ne romantiškais užmojais, ideologijomis arba pavargusio realizmo agonija. Sužavėti bus tie, kurie noriai rausiasi apdulkėjusiose palėpėse ir ieško egzotiškų smulkmenų, niuansų ar santūrių, neužgaulių akibrokštų.
Žinoma, nepatenkinti liks visi, tebeieškantys metapasakojimų, vientisumo, klasikinės kompozicijos, tuščiažodžiavimo aprašinėjant gamtą ar nusibodusį, šimtus kartų skrostą žmogaus vidinį pasaulį, kuris – savo grynąja forma – gali būti įdomus tik niekaip nepasimokantiems iš savo klaidų. Pitoreskų žanras, kurį R.Kasparavičius tariasi sukūręs ir kurio pristatymui knygoje jis paskiria visą puslapį, yra itin tapybiškas ir puikiai tinka kurti tikslią, aštrią, minimalistinę, laiką, bet ne kokybę taupančią literatūrą. Beje, rašytojo proza, nors ir dedasi postmodernia, labiau nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio yra paremta tradicinio pasakojimo metodais. R.Kasparavičiaus tekstuose žmogaus būtis atskleidžiama pasakojant jam nutinkančias istorijas ir nurodant veikėjų pasirinktus sprendimus, o ne drabstantis sąmonės srautu, egzistencine leksika ar kitais įmantriais plepalais. Taigi rašytojas dovanoja skaitytojui „švaraus“ pasakojimo grynuolius, prisodrintus margaspalvės kalbos, šmaikštumo ir tragizmo.
Ši R.Kasparavičiaus knyga – nekasdienybės proza. Veikėjų dialogai – tarsi ne šio pasaulio, jiems nutinkantys įvykiai – dažnai ekscentriški likimo pokštai, kuriuose, nepaisant jų netipiškumo, aiškiai apčiuopiamas žmogiškosios būties universalumas. Rašytojo kuriama autentiška literatūrinė aplinka leidžia šiai knygai įgyti vietovės statusą ir įsimaišyti į mūsų sąmonės žemėlapius. Taip, taip, skaitytojas, įveikęs šią knygą, galės draugams prie pietų stalo rimtu veidu porinti: „Gal žinot, yra toks kaimas, Decameron medicus vadinasi. Ten žmonės, girdėjau, labai keistai, bet įdomiai gyvena. Galime kurį savaitgalį šoktelt, šašlykėlių pasikepsim – jei neklystu, kažkoks ežeras šalia yra“. Autorius, kurio kūriniai neatsiduria žemėlapiuose, arba kartoja tai, kas anksčiau buvo daug taikliau užrašyta, arba apskritai neturi ką pasakyti. Abiem atvejais rašytojas yra parazitas, mat rašyti – net ir aiškiai suvokdamas savo delikačiai beviltišką padėtį – dažniausiai nesiliauja. Džiugu, kad R.Kasparavičius nepriklauso nė vienam iš šių porūšių ir skaitytojui belieka viltis, kad tai ne paskutinioji šio autoriaus knyga.
Tai, kad „Decameron medicus“ nepateko į Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto paskelbtą kūrybiškiausių 2011 m. knygų dvyliktuką, yra šiek tiek apmaudu, nes viešuomenėje rečiau linksniuojami autoriai nesusilaukia pelnyto dėmesio. O jo, mano nuomone, R.Kasparavičius yra išties vertas.
