Meldų šnaresio užmigdyta akiplėša
Marija Antanavičiūtė
Vasaros naktį, kai buvau beveik septyniolikmetė paauglė, trise, aš ir du draugai, perbridome per seklią upę į kitą krantą vėžiauti. Jie buvo keleriais metais vyresni, studentai po pirmųjų metų universitete. Su žibintuvėliais ir kibirėliais rankose jie braidžiojo pakrantėse, siauruose smėlinguose ruoželiuose tarp meldų ir kranto. O aš ėjau krantu nešina jų batais ir šortais. Visi buvome jauni, pilni maksimalizmo, avantiūrizmo, jėgos ir beatodairiškos aistros vasaros naktims – žibančioms kaip mūsų akys, goslioms, pilnoms aistringos tvankumos. Naktims, kurios, būdamos neapčiuopiamos bei antgamtiškos, tuo pat metu leidžia mums jas valdyti. Buvo giedra, matėme kelis žvaigždynus, žibančius amžinybės šviesa. Nusiaviau sandalus ir panardinau kojas į šaltą upės vandenį, pėdas apsėmė smėlis, ne, tai nebuvo smėlis – upės dugno žvyras, daugiau nieko. Sekiau paskui tuos du žiburėlius. Mes – jauni, liesi, bet stiprūs – įdegusiomis kojomis, plonomis blauzdomis skrodėme vandenį, drumsdami naktinę upės ramybę.
Tąnakt įsimylėjau tamsą. Prisėdau ant kranto, jie nutolo, o aš likau globojama meldų šnaresio. Iš pradžių buvau įsitempusi, kankinausi ir nerimavau, bet netrukus įsiklausiau. Garsai lyg švelni kometa glostė skruostus, miško šnaresys vėlėsi į plaukus. Telieka tamsa, kai nieko kito nebėra. Kai nešviečia saulė, niekas nekrykštauja, niekas neatneša kibirų, pilnų vėžių, – tada tamsu. Užsimerk: leiskis išprievartaujama nakties, vėjo ir gal net per daug aistringų meldų maldų, nešiok tą sielos dėmę su pasididžiavimu, girkis savo gėda šviesiausiuose pasaulio miestuose ir paplūdimiuose – aš nebijau tamsos, aš nebijau gyvenimo, man nereikia nieko, esu pati sau, nepriklausoma akiplėša. Naktis mane išspjovė, tamsa išmokė būt be šviesos ir nesigėdinti, išmokė prisegti prie krūtinės ir išdidžiai nešioti savo gėdas.
Ir kai išgirdau dvi įdegusių kojų poras grįžtančias, suvokiau, jog noriu iš tiesų gyventi naktyje: nebijoti savo tamsių minčių ir ne visada geranoriško juoko. Žvilgteliu į pilnus kibirus raudonų vėžiagyvių: aš būsiu vėžys, einantis atgal ir besižnaibantis. Toks vėžys, kuris gyvas įmestas į puodą niekada neišverda.
* * *
Aš audžiu gobelenus. Audžiu rankinėmis staklėmis, vilnoniais siūlais. Taip, kaip seniai, viduramžiais ir renesanso metu, ausdavo. Dabar yra elektroninės staklės, skaitmeniniai siūlų parinkimo metodai. Bet kokį paveikslėlį kompiuteriu užprogramuoji, o mašinos išaudžia. Piktą Putino veidą ar apsiputojusią kaimynę. O ir naudoja liną, tuos lengvus šviesius siūlelius. Mano sunkūs vilnoniai piešiniai, rankomis rišti daugybę mėnesių, juokias iš skystų austų pagalvių užvalkalėlių. Mano dulkūs vilnoniai gobelenai juokiasi iš poliesterio flokų ir nailono šenilų.
Beveik šešerius metus dirbau siuvėja. Tačiau troškau pirštais jausti siūlus, troškau piešti ir kurti. Staklės mane patraukė, audimas sužavėjo. Dabar gobelenai nėra labai populiarūs, nors rankų darbo kūriniai labai vertinami tiek mėgėjai, tiek menininkai labai, tiek mėgėjų, tiek menininkų.
Mano gobelenai pasakoja daugybę istorijų. Niūrūs prieplaukų padugnių gyvenimai. Apdulkėjusių ir vynu daugkart sulietų stalų apsmurgusiose smuklėse istorijos. Mėgstu tradicinius kinų siužetus, plonų ir ilgų drakono valčių irkluotojų pasakojimus lėtose upėse.
Ir kiekvieno gobeleno kampelyje niekada nepamirštu išausti mažyčio raudono vėžio.
* * *
Šįkart vyras tik vienas ir žymiai vyresnis. Upė platesnė ir gilesnė. Norint pasiekt kitą krantą nebereikia šlapti kojų, turim neblogą baltą laivelį, šampano butelį, braškių ir plonai supjaustyto kumpio gabalėlį. Mano vyras aptingęs – riebia oda ir lašiniais besididžiuojantis jis skaito laikraščius ir žurnalus drybsodamas baltoje kėdėje. Jam reikia naujienų, reikia žinoti, kas darosi pasaulyje – jis jaučiasi pasaulio dalimi, dalimi šviesos, visatos, kuriai nusišvilpt ant jo, manęs ir mūsų laivo.
Neprikalbinu jo eiti kartu vėžiauti. Šiaip ne taip iššoku iš katerio, apsitaškydama šortus, ir patraukiu į pakrantę – prie meldų puikios vietos vėžiams. Tačiau niekur jų nerandu. Su žibintuvėliu rankoje vaikštau gerą pusvalandį, nors, tiesą pasakius, prarandu laiko pojūtį. O atslinkus šešėliams aš jau pavargusi. Prisėdu ant virš vandens išlinkusios šakos. Mano kibirėlio dugnas toks pats tuščias kaip ir dangus. Nė žvaigždelės, apsitraukęs susikondensavusių lašų aksomu ir tik retkarčiais vandenį nušviečia mėnesienos šviesuliai. Tamsa man nebeįdomi. Palieku mišką, naktį ir meldų šnaresį – turiu apie ką galvoti , o ir jiems patiems vieniems geriau. Tamsa lieka tamsa tol, kol nepradedi jos aukštinti ir nepaliepi – būk mano kelrode žvaigžde, šviesk man kelyje. Ir tada tamsa išpuiksta, tampa aprūdijusiu žibintu. Atsižadėjau savo tikrojo tamsumo, savo žvilgančio aksomo. Pasitenkinau sintetiniais pluoštais.
Grįžtu pas savo senį. Naktis vilioja atgal, bet mano akys nebespindi, goslumą užmigdė monotoniškas meldų šnaresys. Teko daug keliauti iki šios valties. Kur aš buvau? Neatmenu, nebeatmenu nieko, kas įžiebė žiburius. Nebesugebu net vėžio pagauti, savojo taip pat: slepiu jį užklotą sunkiais atminties gobelenais. Vilnoniais siūlais apvyta ir nakties aukštybė; bet aukštybė skirta sakalams. Nors ir tie kažkada susiranda savo sultonus ir šeichus – šeimininkus, kurie užmauna žiedelį ant kojos.
* * *
Užaugau miestelyje prie upės. Tokia ten ir upė – sekli, nors platoka, tingiai vinguriuojanti tarp dugno žvyro ir akmenų, drėgnų, blizgančių šviesoje, kyšančių virš vandens paviršiaus. O ir žuvų joje visai nebuvo, tik gyvių visokiausių. Man visada atrodė, kad Upės turi būti didelės, sraunios, tokios, kurių šniokštimas girdimas jų dar neišvydus, dar einant mišku. Ta jėga, atrodo, jau varde – Upė – užfiksuota. Bet mūsiškė buvo vargdienė, tardami „upė“ vienas kito balsuose girdėjom nusivylimą ir apimdavo keistokas jausmas, lyg mylėtum ir vertintum tai, kas tau nėra visai prie širdies.
Ir gal ne pačioje upėje, ne vėžiuose buvo visa magija – negaliu pamiršti tų pakrančių, dienomis ūžiančių saulės atokaitoje, naktimis viliojančių savo tyla. Tyla prašalaičiui, intensyvus garsų gyvenimas vietiniam.
Mes buvom saulės vienas kito akyse, o saulė buvo taip arti mūsų, tarsi miestelio gyventoja. Kai pamatai visamaitinančią šviesą, fotonų fenomeną, leidžiantį mums matyti, atsispindinčią drėgnų lapų, stiebų, žolės rasoje, nebelieka jokių „lyg“, „kaip“ ar „panašu į“. To negalima nupiešti aliejiniais dažais ar akrilu, negalima išausti, negalima ir aprašyti. Nesakau, jog neįmanoma – galiu sakyti „kaip gyvsidabriu apibarstyti“, „lyg sudužus dangaus veidrodžiui žemėn būtų pabirę milijonai smulkių šukių“. Tačiau tai ne tas pats. Tie mirgantys spinduliai – tai jausmas, o popierius, siūlai ir drobė visada liks tik popieriumi, siūlais ir drobe, kad ir kiek spalvų ar žodžių bandytumėme sutalpinti. Gamta perfekcionistė, ji kuria vieną kartą ir kuria tobulai. Ir nors vėliau savo gobelenuose bandžiau drėkti rasa ir spindėti šviesa, tai nebuvo tas pats. Ir niekada nepakartosime, nepadarysime taip pat – kad ir kokie tobuli bebūtume.
Ir viskas – pradedant tiulio voratinkliais apvyniotais krūmais, medžiais ar lapais, baigiant miško takeliais, kuriuos išmynėme mes, patys sau – buvo mano gyvenimas, mano namai, tai, kas turėjo padaryti mane jautrią, mylinčią kiekvieną sutvėrimą ir norinčią visiems padėti. Taip buvo, nesiginčiju, tačiau niekaip neatsakau sau į klausimą, kas kėlė mano galvoje mintis, niekaip nedavusias ramybės, vertusias rausti ir tylėti. Kodėl negali pasipriešinti mintims, kylančioms galvoje? Neužtenka pasakyti sau – negalvok taip, aš taip iš tikrųjų nemanau. Rodia, juk vien tai, kad tau kyla klausimas, kad svarstai, ar galėtum nužudyti žmogų, parodo, jog galėtum.
Mokyklą menu lengvais krentančio šilko prisiminimais. Mūsų buvo nedaug, miestelio mokykla juk. Pažinojome vieni kitus, vyresni globojo mažesnius, mažieji stengėsi jiems prikrėsti kuo daugiau eibių. Mokytojai buvo šviesuoliai, vis pakurstydavę kiekvieno aistrą gyvenimui ir mėgstamam užsiėmimui.
Girdžiu menų mokytojo žodžius: niekas yra nuostabu. Visata, žvaigždės, planetos kūrėsi, kai nebuvo nieko, tik tamsa. Ir tada imu dvejoti: ar buvo tamsa? Ar tamsa tolygu niekam? Jei ne, tai kas buvo, kai nebuvo nieko? Kur tas pagrindas, kokia ta erdvė, kur kūrėsi/buvo kuriamas Via Lactea ir Messier 31?
Tada buvo tylu. Kai mokiausi mokykloje, vėžių gaudymo metu, juokais svajojau būti kosmonaute. Tikėjau, kad tada galėsiu išgirst tylą. Tokią tylą, kokia ji yra. Pamatyti ir suvokti bent kraštelį to nieko. Bet teko nusivilti: John Cage man atskleidė, jog tylos žmogus niekada neišgirs. Esame savo kūno vergai: visada girdėsime du garsus – aukštą ir žemą. Aukštuoju spiegia mūsų nervų sistema, žemuoju dūzgia kraujagyslėmis tingiai (kaip ta mano upė) keliaujantis kraujas.
Daug piešiau. Nemėgau teptukų – mano akvarelės būdavo prastos. Neretai galėjai mane matyti su pieštuku, angliuku ar sangvinu rankoje, nors už visa labiau mėgau su peiliu raižyti medžio plokštėje. Tačiau dėl silpnų ir laibų pirštų man nuolat paskausdavo ranka – dar viena negalia, darsyk trukdė mano kūnas.
Baigusi mokyklą išvažiavau į miestą, nukirpau siūlus – aš ir upė-medžiai-miestelis daugiau niekada nebuvome susiūti taip tvirtai, daugiau niekada neįstengėme taip kalbėtis, kaip tada .
Matyt, nuo tada man ėmė trūkti šviesos. Tamsuole tu, tamsuole, galvojau, kiek gali sau leisti?
* * *
Tik atvykusi į miestą susiradau siuvėjos darbą. Maniau nieko geriau nemokanti, nors teisybė buvo ta, jog mokėjau, žinojau tikrai nemažai. Kirpau atlasines sukneles ir linines kelnes ponioms bei panelėms, buvau geriausios miesto privačios siuvėjos padėjėja. Susipažinau su įvairiom damom, o ir medžiagų pigiau gaudavau. Šešeri metai dygsniavo pro šalį: nuomojausi neblogą butą, turėjau daug gražių drabužių, prenumeravau galybę laikraščių bei žurnalų, lankiau kino teatrus ir su draugėmis skubėjau į kiekvienos parodos atidarymą, spektaklio premjerą. Pinigus rijo nauji diskai ir storiausios knygos apie pasaulį, kurios liko dulkėti medinėse lentynose – pasaulio per tuos šešerius metus taip ir nepažinau.
Ir iš visų jėgų stengiausi bent truputį šviesti tuo miesto neonu: viską matanti, viską girdinti, visus pažįstanti ir koketuojanti su kiek-vienu pasitaikiusiu, nes koketavimas, babe, dabar yra paprasčiausia ir natūraliausia bendravimo forma. Sąžinės tai aš tikrai neturiu.
Rausvai, žydrai ir baltai šviečia miestas. Žybsi spalvotos reklamos, saulėje spindi didžiuliai stiklo pastatai. Šešerius metus vaikščiojau gatvėmis ir siurbiau miesto civilizaciją: teliuskavau vyną taurėse, uodžiau savo nosyte, kad galėčiau antrinti – šitas geras. (Cabernet Sauvignon? Ne, brangioji. Pinot Noir? Spėdavau, kol pataikydavau); išmokau pasitenkinti mažu, bet gardžiu didelėje lėkštėje ir pavalgiusi sudėti įrankius priekiais nukreiptais į lėkštės šiaurės rytus; išmokau, jog patogumas nėra svarbiausias dalykas – tave sutinka ir dažniausiai palydi pagal išvaizdą, todėl giliai įkvėpk iš apsijuosk liemenį plačiu diržu; skaičiau Kantą, Kierkegaardą, Nietzschę, Hegelį, kad suprasčiau, kodėl visi taip domisi jais, užuot darę tai, apie ką kalba – gyvenę iš visų jėgų.
Taip jau yra: kenkiame to nenorėdami. Įžiebiame lempas, nesuvokdami, jog kitiems jos šviečia per stipriai. Mane irgi apakino: tapau tamsuole savo pačios akyse. Paradoksalu – vakarų šviesos neša tamsą. Jaučiausi kaip indėnė: per mano širdį, mano kultūrą ir sąmonę kažkas nutiesė bėgius elektriniam geležinkeliui. Ne, jis nėra labai šaltas ir skausmo beveik nejaučiu. Tačiau kažkas pasąmonėje tūno, slepiasi ir kužda, jog visa tai man svetima. Ar aš nesu pratusi anksti kelt, anksti gult? Kodėl vaidinu naktibaldą, nors esu tokia tik išmaukusi pustuzinį puodelių juodos kavos? Ar man nepatinka vakarais gerti šiltą pieną su medum? Kas man yra padorumas? Ar galiu juokdamasi sakyti, jog sąžinės aš tikrai neturiu, nors gerai žinau, jog tos mintys, veiksmai ir ištarti žodžiai ilgai manęs nepaleis?
Ir tai nėra susvetimėjimas. Gal labiau pasimetimas: kas man iš tikrųjų patinka – tai, kuo aš turėjau užaugti, ar tai, kokia esu dabar? Kas man iš tikrųjų patinka? Tamsuole, ar pritari pati sau?
Prireikė daug laiko tai suvokti, jog tai aš esu svarbiausia šiame spektaklyje, jog vienintelis žmogus, kuriam turiu įtikti, esu aš pati. Tik atvykusi į miestą nėriau stačia galva į naują šviesą, atėmusią žiburį, kuriuo pasišviesdavau tamsiame savo kambaryje.
* * *
Medžiai parkuose atrodė per daug apgenėti. Per maža man buvo ir šešėlių, per daug šviesos. Kelmai priminė jau seniai parkritusius žmones, taip niekada ir nesulaukusius, jog kas nors padėtų atsikelti.
Ir pati sau priminiau kelmą. Žinojau, jog apsilankymas gimtajame mieste mane išverstų iš pūkų patalo, bet nesiryžau važiuoti. Dabar ne laikas. Vėliau lankiausi ten ne kartą, tačiau net nenoriu artyn prisileisti dvejonės, ar turėjau nukeliauti anksčiau, ar tai būtų mane privertę iššokti iš lovos abiem kojom?
Tačiau užteko ir vienos kojos: mečiau siuvėjos darbą ir ieškojau savo atvaizdo kūryboje. Pabodo džiaugtis tuo, jog esu tokia kaip visi, stengtis dėl kitų, kurių galbūt niekada nepažinsiu ir nevertinsiu. Pasaulį, kartu su visais žmonėmis stabarėjusiais, lyg konvejeriu pagamintais gyvenimais, poelgiais ir netgi vienodomis mintimis, turiu teisti pagal savo vertybes ir man visai nesvarbu humaniškos, teisingos, duodančios jos ar ne.
Susižavėjusi gobelenais, daugiau nei pusę metų kasdien po dešimt dvylika valandų mokiausi technikos, studijavau arabų bažnyčių puošybos ornamentus, ieškojau geriausiųjų, kokybiškiausių siūlų, kol galiausiai nuaudžiau savo pirmąsias ežiuoles.
Žemyn nuleidusios elipsinius purpurinius žiedlapius, jos dygliuotomis akimis žvelgia dangun. Ilgai išbūna nelaistytos, nemylėtos. Echinacea gydo peršalimą, sustiprins tavo imuninę sistemą – nebijosi bakterijų ir mikrobų, besikabinėjančių giminių ir išmaldos prašančių valkatų. Neteisingai pavartota gali sukelti haliucinogeninį poveikį. Savo netikrais spygliukais jos tau seks purpurines pasakas apie stebuklų šalis, pačios tuo metu tipendamos durų link.
* * *
Nebuvau draugiškas vaikas. Nesirūpinau kitais ir neklodavau broliui lovos. Teisdavau žmones, maniau, jog tik kai kurie buvo verti bendrauti su manimi. Kodėl turėčiau šypsotis visiems? Kodėl turėčiau sveikintis, jei mano prasta nuotaika? Kas mane privers mėgti žmones?
Virdavau juos gyvus. Iš pradžių žali, beveik mieli, vėliau jie tapdavo raudoni, atrodydavo pikti ir įsižeidę. Apsimeta stiprūs, vertingi ir svarbūs. Laikosi įsikibę savo minkšto šarvo, tačiau nesunku pastebėti, kada jie išverda. Peiliu atveri šarvą ir prašom – minkšta mėsytė garuoja. Skanu, mėgau vėžius. Vėliau mieste pasiilgdavau tų laikų, kai plikomis rankomis juos gaudžiau.
Vertinau žmones, kurie galėjo kažką duoti. Mokytojai, tėvai, keli iš tų dulkėtų vaikų, bežaidžiančių saulėje. Jauni studentai. Atrodė, jog nakčia brendant upe jie truputėlį šviesdavo. Tačiau tai netrukdė jiems gaudyti vėžių. Plikomis rankomis, pilnus kibirus.
Ir visada kirbėjo kažkokia nuojauta, jog esi gudresnis už kitus. Nieko negali sau padaryti, manai viską žinantis geriau už kitus. Tačiau gal taip ir buvo? Kas yra pakankamai kompetentingas, jog įvertintų mano ar mokytojo nuomonių teisingumą? Juk tas gėris ir blogis priklauso nuo asmeninių vertybių, o ne nuo įstatymų ar dievo/Dievo nustatytų reikalavimų. Ir jei mano gėris priklauso nuo mano vertybių, tai jo nėra. Yra tik kvailumas ir protas. Visuotinis ego iškėlimas prieš vėžius, ramiai beverdančius mano emaliuotame puode.
* * *
Išsikrausčiau į miestą. Ir dūzgiantis meldų – aukštų stiklinių betono ir plieno galiūnų – šnaresys užmigdė mane. Nebegalėjau sugauti vėžio plikomis rankomis. Pamečiau savo emaliuotus puodus ir leidausi žnaiboma vėžių. Žnybt žnybt.
* * *
Žinau, jog mano vizitinėje kortelėje įrašyti žodžiai „gobelenų audėja“ atrodo gražiai. Tačiau kaip ir visa kita tai tik skamba maloniai. Nuostabūs yra ir rezultatai, gobelenai, tačiau kelias iki jų ilgas.
Po ežiuolių sekė siurrealistiniai siužetai: belūpės moterys, trikojai vyrai, sėdintys ant trikojų kėdžių, vaikai, perkantys tėčius ir mamas iš automatų, kurie duoda grąžą, o ir cukraus kiekį galima reguliuoti. Tai tik labiau priartino mane prie realybės, tiksliau prie klausimo – kokia ji, ta realybė?
Neužteko vien tik pasakyti: dabar aš ausiu gobelenus, dabar aš būsiu menininkė, kuri gali sau leisti būt keistai ir atsiskirti nuo visuomenės. Aš galbūt net nenorėjau tokia būti, nors gerai žinau, jog kiek-viena siuvėjėlė slapta trokšta būt garsi tekstilininkė, kiekviena sekretorė kasryt žada parašyt kažką panašaus į „Karas ir taika 2“ ir visos senstelėjusios muzikos mokytojos svajoja, jog vieną rytą pabudusios pajus rankas, galinčias groti nuostabiausius šioje žemėje darbus. Troškau to, tačiau ne tik kūryba viliojo. Norėjau nusiausti sau kelią. Tikriausiai kelią namo.
Tokia manoji istorija: vaikystėje buvau pasaulio karalienė, paaugusi susitraukiau ir užsiauginau uodegą, už kurios mane vis kas nors pagriebdavo ir nusviesdavo kur paklius; o dabar esu įstrigusi kelyje atgal į savo rūmus. Tačiau bėda ta, kad nors rezultatas ir tas pats, aš vėl gaudau vėžius, tačiau to priežastis kita. Mano mąstymas visada liks apšviestas melsvų reklamos iškabų, kad ir kaip stengčiausi užpūsti visas žvakes.
Iš pradžių viską labai norisi sudėlioti į žodžius ir išsakyti plačioms pievoms. Tačiau kuo daugiau konkretizuoji, tuo labiau tolsta realybė ir norisi pabust, kuo greičiau pabust.
* * *
Gyvenu dailiame namelyje senuose soduose, netoli miesto. Pavasarį mano kieme žaliuoja klevas ir žydi tulpės, vasarą – ežiuolės, aguonos, noksta braškės, rudenį vaisius nokina žemaūgės obelaitės, o žiemą baltai pražysta pieva ir langų stikliukai.
Turbūt galėčiau sakyti, kad gyvenu atsiminimais. Savo gobelenais, darbu, o tai beveik tas pats, kas atsiminimai – iškreipti ir hiperbolizuoti praeities vaizdiniai, akimirkos, kada didžiavausi savimi. Visos mano mintys skamba patetiškai lyg skundai, jog negaliu būti tuo, kuo noriu būti. Ir kad nebūtų „mažų mažiausiai nesokratiška“ belieka pridurti, jog mano vaikystės vėžiai ima blėsti atmintyje, o kai nežinai, kokios savo tiesos ieškoti, tai paprasčiausiai ir negali jos surasti.
Nelabai mėgstu žmones. Galbūt tai baimė, jog stipresnis mane gali patraukti, išvesti iš takelio, taip primenančio mano didįjį taką; iš šešėlio, taip panašaus į tamsą. Meluoju sau: žinau, jog mane vis dar gali užverbuoti vyno žinovai ir verslo magnatai savo puikiomis jachtomis. Kapanojuosi įstrigusi tarp dviejų praeičių.
* * *
Aš mėgdavau šaltą vandenį. Ledinę daugybės šaltinių, sutekančių į upę, srovę. Kai įmerki pėdas, akimirką nežinai – tau karšta ar šalta. O tada lyg bangelė per visą kūną nuvilnija malonus drebulys.
Tada nežinojau, jog skyriausi nuo studentų, priėmusių miesto kultūrą ir sugebėjusių savąją kultūrą paversti miestietiškąja. Jiems tai tiko, galbūt ir man būtų tikę, tačiau per daug buvau įsitikinusi, jog priklausau tamsai, liūdnų ir susiraukusių žmonių tipui.
Dabar aš nežinau, kas yra tikra, kas ne. Buvau dvejopa: tamsi, vieniša upės mergaitė ir šviesi, madinga miesto mergina. Dabar esu moteris, turėčiau būti subrendusi ir dalyti savo patirtį kitiems.
O gal man ir nereikia surasti kelio? Kartais priekaištauju sau, kad krausčiausi į miestą, kad tapau tuo, kuo esu dabar. Tačiau ar galima kaltinti kažką, net patį save, dėl to, kas esi? Kad esi kažkoks ne toks, kuo norėtum būti?
Kai buvau maža ir mėgau šaltą vandenį, tikėjau kitokia savo ateitimi. Galbūt dabartis yra panaši į tą ateitį, tačiau tikėjimo nebėra. Nebetikiu, jog pati galiu pakreipti savo upės vagą.
* * *
Leisdama dienas ant vandens, su nutukusiu ekonomikos valdovu, įsivaizduojančiu, jog jis rūpi pasauliui taip pat, kaip pasaulis rūpi jam, išmokstu jausti vandenį. Ir tai nėra tik žinojimas, kada reikia venduoti ar pakelti kylį. Stebi, kaip lygiu paviršiumi nuvilnija liūdesys – vanduo pasišiaušia, bet netrukus vėl nurimsta, nesvarbu, jog gelmėse jis dar ilgai bus sudrumstas. O tada, tada vėjo gyvenimas akimirkai tampa tavuoju – jis labai santūriai liečia tave, sėdinčią laivo priekyje: staiga nudegina Irano dulkės, pajunti ežiuolių žiedų pavėsį ir išvysti paskutinį vaizdą, įstrigusį briedžio akyse po to, kai peršautu plaučiu jis vaitojo išdžiūvusioms samanoms ir papūstauodegėms voveraitėms, trokštančioms paskutinįsyk apkabinti jo kruvinas šnerves.
Ir kiekvienas turi savo pasakojimą: aš, vėjas, bangos ir net jų graudžiai beprasmiškas siekis bent mažutėle dalimi prilygti audrai, atklydus tik lengvam Afrikos pakrantės gūsiui.
Ir tada, tada viskas pasidaro aišku, galvoju, kaip aš to nesupratau iki šiolei: kiekvienas turi savo gėrį ir blogį, kad ir ką mums tai reikštų. Ir mano vaikystės studentai, plonomis įdegusiomis blauzdomis, ir neoninės miesto mergaitės, ragaujančios šiųmečio derliaus Pino Noir, ir manojo laivo savininkas. Aš susitaikiau su savo pačios atvaizdu veidrodyje ir kartkartėmis kaip rimta teta apsimetu tikinti, jog vaikai nieko neišmano – nieko neišmaniau ir tada, kai maniau priklausanti tamsai. Bet aš lieku žmogumi ir tu niekada neturėsi teisės manęs smerkti, jog netgi suradusi, ką man reiškia gėris ir blogis, nors tai man reikštų susigrąžinti gyvenimą, vaikystės vėžius ir emaliuotus puodus, tada, kai tas New York Times paprašo manęs rankomis išplauti jo aukščiausios kokybės baltus marškinėlius, išteptus garstyčiomis, aš teatsakau:
Gerai, išplausiu.
