Menas ar?..

Menas ar?..

Pamąstymai tarptautinės menininkų grupės “Art or Not” parodos Klaipėdoje tema

R.Kalonderio didžiaformatė “Pagarba Klaipėdos modernizmui”. Ž.Perė instaliacija “Genijus”. Vytauto Liaudanskio fotoreprodukcijos

Goda Giedraitytė

Dar graikai apie meną kalbėjo kaip apie mimetinį reiškinį, t.y. siekiantį pakartoti, pamėgdžioti arba imituoti natūrą, realųjį pasaulį.

Svarbiausia – konceptas?

Realizmas ilgus šimtmečius buvo viena pagrindinių mene plėtojamų krypčių. Tačiau šiandien, kai yra pasaulį tiksliai fiksuojanti meno šaka – fotografija, menininko siekis tiksliai atspindėti matomą vaizdą eksploatuojamas vis rečiau. Savirealizacijos tikslais pasirenkamas suabstraktintas ar dekoratyvus, minimalizuotas ar ekspresionistinis, popartiškas ar dar koks nors hyper-, inter-, neo- vaizdavimo būdas.

Kita vertus, grįžimas prie ištakų, praeities menininkų pasiekimų kartojimas – charakteringas šiuolaikinio meno bruožas. Kaip ir koncepcijos, idėjos dalyvavimas meno kūrinyje. Pastarasis neretai tampa ne tik pamatu, bet ir viso kūrinio esme, todėl dažnai atskiras menininkas ryžtasi meninę raišką „pritempti“ prie idėjos.

Akivaizdus to pavyzdys – Klaipėdos dailės parodų rūmuose veikianti tarptautinė paroda „Art or Not“. Keturių menininkų iš Vokietijos, Prancūzijos, Latvijos ir Šveicarijos projektas iš pradžių šokiruoja, paskui sukelia pasitenkinimo antplūdį, suvokiant, jog Lietuvoje vis dar labai aukštas meno ir menininko savo vertės suvokimo lygis, ir galiausiai paskatina diskusiją, ginčus, pamąstymus (vadinkite tai, kaip norite).

Provokuoja diskusiją

Diskursui kviečia ir pats pasirinktas grupės bei parodos pavadinimas.

Nors jo paskirtis kvestionuoti meno funkciją globaliame kontekste, atveriant „tikrąsias tiesas pasiklydusiems“, viliantis jas išsaugoti rytojui, Klaipėdoje jis virto klausimu, kas yra menas (šiuo konkrečiu atveju – tapyba, nes būtent ji sukėlė daugiausiai šurmulio) apskritai. Kokia gi meno paskirtis šiuolaikinėje susiskaidžiusioje visuomenėje? Ar tikrai visada formą galime pateisinti, sukūrę tam tikrą konceptą (dažniausiai po to, kai atsiranda forma)? O gal nebeturime tiek formalių galimybių, kad pateisintume siekiamą įkūnyti idėją?

Išties šiuolaikinis menas yra įvairialypis, daugiasluoksnis ir tiesiog visoks. Ir toks jis turi būti. Ir, ačiū Dievui (ir, žinoma, menininkui), kad yra! Tam, esančiam greta menininko, Dievas, matyt, sukūrė ir meno kritiką. Kad jis galėtų patvirtinti, pateisinti, paliudyti menininko tiesą. Arba, atvirkščiai, – ją nubraukti, ištrinti ir visaip kaip kitaip sužaloti, pabrėždamas ne-meno konceptą.

Gali tyčiotis

Ir vis dėlto šiandien “viskas yra menas”.

Todėl gal ir nereikėtų kritikuoti Rudolfo Kalonderio (Rudolf Calonder) ir Katios Kalnietės (Katia Kalniete) ekspozicijos, nes greta drobių eksponuojamos monotipijos iš tiesų vertos dėmesio ir yra itin įdomūs meno pavyzdžiai. Tačiau jų per savaitę Dailės parodų rūmuose sukurtos monumentalios drobės, pribloškiančios būtent savo masteliais, formatais ir sintetine bei skurdžia spalvų palete, kelia abejonių dėl tapybos prigimties ir dar labiau – jos evoliucijos.

Vaikiška maniera, lyg su dideliu dažytojo teptuku nuteplioti namų fasadai deklaruoja, anot pačių autorių, meno esmingumą. Pastarąjį neabejotinai galėtume atskleisti per subjektyviai regimą vaizdą, nuo kurio nuvalomas bet koks erdvinis, socialinis ar estetinis kontekstas. Lieka tik linija ir spalva, kuriomis formuojamas piešinys.

Ir iš tiesų, jeigu žvelgtume kaip į vaiko paveikslus, visam pasauliui galėtume paskelbti apie užgimstantį naują genijų. Tačiau analizuodamas jau subrendusių kūrybine prasme kūrėjų veiklą, pasijunti kvailinamas. Ypač, kai du autoriai tapo identiška maniera, kurią atskirti tu gali tik perskaitęs skirtingas pavardes ant etikečių.

Iš tavęs akivaizdžiai tyčiojamasi. Bet net ir tai gali atleisti, konstatuodamas, jog tai daryti šiuolaikinis menininkas gali ir labai dažnai daro.

Atsainumas trikdo

Pikta pasidaro tik todėl, kad tave mausto eksploatuodami visiškai primityvų metodą – „atvažiavau į svečią šalį, sukūriau pseudo, turbo, super fantastišką meną per vieną savaitę ir dabar jau jūs, žiūrovai, aikčiokite, stebėkitės ir alpkite iš susižavėjimo“. Nebe tie laikai, brolyčiai.

Gal ano šimtmečio pradžioje, kai kūrė plejada inovatorių, ir būtume kokiame Paryžiaus salone kritę po kojomis maestro ar sutrypę jį patį į purvą ir tik po kelių dešimtmečių paskelbę naujuoju meno šventuoju. Net nesvarbu, kokį scenarijų būtume įgyvendinę tuomet. Šiandien lieki ne nustebintas, bet sutrikęs.

Kiek toli galima nueiti nerūpestingai šmaikštaujant su žiūrovu? Juolab kad besižvalgydamas po autorių internetinį puslapį, apstulbsti nuo prizų, įvertinimų ir dalyvautų parodų gausos. Kam tuomet taip atsainiai save reprezentuoti naujose geografinėse kultūros erdvėse? Ar nebesibijoma eksperimentuoti menininko statusu ir profesionalumu?

Veržiasi iš kibiro

Juk, kad ir kiek paviršutiniškai bežaistume katę ir pelę, galiausiai vis tiek grįžtame prie meno – kaip objekto, turinčio gylį. Būtent pastarasis paprastą teplionę ar metalo konstruktą paverčia meno kūriniu, sužadina dvasinių išgyvenimų bangą ar vertybinį pažinimą. Nebūtinai estetizuotą, saldžiai gražų ar vizualiai išraiškingą. Mene įmanomos įvairiausios raiškos, jeigu tik idėja sudaro vientisą harmoningą ansamblį su forma.

Todėl pabaigoje telieka prisiminti prancūzų menininko Žilbero Perė (Gilbert Peyre) mechanizuotą instaliaciją „Genijus“ ir apgailestauti, jog toji buvo vienintelė skulptūrinė intervencija į parodos aplinką. Bildantis, triukšmaujantis metalo objektas – ne tik vienas įdomiausių parodos eksponatų, bet ir puikiai apibendrinanti visą ekspoziciją “vinis”. Iš uždaryto metalinio kibiro veržiasi balsas, kviečiantis išleisti į laisvę. Tik kiek plačios laisvės ribos?

Niekaip neišsiveržiantis genijus – ties pamąstymų apie meną slenksčiu…

by admin