Menas nesibaigia, arba Keturi dailininkai – keturi likimai
Kristina Jokubavičienė
Kovo 20-ąją Klaipėdos dailės parodų rūmuose atidaryta paroda „Keturi gyvenimai – keturi likimai“ pristato dailininkų šeimos – ištisos Jusionių dinastijos kūrybą.
Parodoje eksponuojami tėvų – Stasio Jusionio, Aldonos Ličkutės-Jusionienės ir jų sūnų – Algimanto bei Vidmanto kūriniai. Erdvias ir baltas Parodų rūmų antrojo aukšto sales užpildė tapybos spalvos bei keramikos formos.
Nuolat – čia ir dabar
Nors Lietuvos dailėje neturime tokių šimtamečių ir išsišakojusių dailininkų dinastijų kaip kituose kraštuose, bet šeimos, jungiančios bent dvi kūrėjų kartas, – gana dažnas reiškinys. Iš praeities galėtume paminėti kad ir dailininkus Smuglevičius (Lukas, Pranciškus ir Feliksas) ar Riomerius (Alfredas, Edvardas, Matas, Steponas, Elena, Ona ir Sofija).
XX amžiaus dailininkų, susietų artimais giminystės saitais, turime visai nemažai. Prisiminkime Valių, Petrulių, Tarabildų, Savickų, Piekurų šeimynas. Ir Jusionių dailininkų dinastija nenutrūksta, nors A.Jusionis paliko šį pasaulį pačioje kūrybos brandoje – 2004 m., o jo mama keramikė A.Ličkutė-Jusionienė mirė 2007 m. Šeimos dailės tradicijas tęsia trečioji karta – anūkė keramikė Rūta Jusionytė ir anūkas – būsimasis tapytojas Linas Jusionis.
Dailininkės dizainerės Violetos Jusionienės sumanyta paroda – ne tik pagarbos ženklas savo artimiesiems, išėjusiems ir esantiems. Ekspozicija “Keturi gyvenimai – keturi likimai” per dviejų kartų keturių dailininkų kūrybą atskleidžia XX amžiaus antrosios pusės – XXI amžiaus pirmojo dešimtmečio lietuvių dailės vaizdą. Labai asmeniškai, taigi jaudinančiai ir kartu objektyviai.
Pakilusius į antrąjį aukštą pasitinka iškalbinga ir galinti parodos motto būti S.Jusionio kompozicija “Laimingas žmogus”. Tai grupinis šeimos portretas. Jame tokie “jusioniškai” gražūs, jauni visi: tėvas ir mama, du sūnūs, vienas jau paauglys (Algimantas), jaunėlis – dar vaikas. Įstabiai šviesi kompozicija, bylojanti ne tik apie gyvenimiškąją pilnatvę, bet ir apie meno galią įkūnyti nuolatinį buvimą čia ir dabar…
Tęsia gimtojo krašto sakmę
„Į tapybą atėjau nedvejodamas, o tik džiaugdamasis, kad niekas nesutrukdė“, – tai vieno žymiausių lietuvių tapybinio peizažo kūrėjo S.Jusionio (g. 1927) žodžiai. 80-mečio proga Vilniuje surengtoje jubiliejinėje parodoje „Arti žemės“ dailininkas teigė: „Išeidamas į paskutinius savo gyvenimo penkmečius siekiu visas įgimtas savybes jungti su žiniom, profesine ir gyvenimo patirtimi bei „jusioniškai“ tęsti savo gimtojo krašto sakmę“.
Tos sakmės kūrimas prasidėjo 1953 m., kai S.Jusionis baigė tapybos studijas Valstybiniame dailės institute. Nuo instituto baigimo iki 1989-ųjų – 36 m. jis dirbo žurnalo “Genys” , kurį skaitydama išaugo ne viena vaikų karta, redakcijoje. Pati jį labai mėgau, dar turiu kelis numerius. 1960 m. tapytojas tapo Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) nariu, o 1981 m. jis buvo apdovanotas LTSR valstybine premija.
S.Jusionio tapyba visada buvo ir lieka įvairi temų ir meninės kalbos atžvilgiu. Jis tapė temines kompozicijas, portretus, tačiau patys svariausi jo kūryboje yra peizažai: apibendrinto piešinio, ryškaus kolorito, turtingos faktūros, dekoratyvūs ir ekspresyvūs. Nutapyti laisvai improvizuojant, greita ir lengva ranka jie visada šviesūs, optimistiški, sodriomis spalvomis apdainuojantys gimtojo krašto grožį.
Tai tapyba, tęsianti geriausias XX amžiaus lietuvių tapybos tradicijas. Parodai buvo atrinkti pastarųjų metų S.Jusionio paveikslai, tarp kurių matome peizažą su gandrais, labai pamėgtą autoriaus motyvą. Kaip ir prieš keliasdešimt metų, taip ir dabar šis motyvas atrodo visai nepraradęs romantiškai lyriško atspalvio, būdingo dailininko kūrybai.
Abstrakti, skulptūriška
Keramikė A.Ličkutė-Jusionienė (1928–2007) buvo viena iš moderniosios lietuvių keramikos pradininkių. 1952 m. baigusi Valstybinį dailės institutą ir įgijusi keramikės specialybę , ji buvo pakviesta dėstyti tame pačiame institute, pedagogės darbą dirbo iki 1990 m., jai buvo suteiktas docentės, vėliau profesorės pedagoginis vardas.
Dailininkės kūrybinio kelio pradžia sutapo su vadinamuoju “atšilimo” laikotarpiu, kuriam įtakos turėjo politiniai pasikeitimai SSRS po Stalino mirties. Keramikoje pradėta siekti maksimalios išraiškos minimaliomis priemonėmis, atkreiptas dėmesys į medžiagos specifiką, savybes ir gali-mybes, tradicijų bei novatoriškumo sąskambius. 7-ajame dešimtmetyje vis labiau populiarėjo dekoratyvinė keramika. Modernūs taikomosios dailės kūriniai derėjo su funkcionalia, bet “šalta” architektūra, teikė jai savitumo, organizavo interjerų erdves ir aplinką.
Tokiame kontekste skleidėsi A.Ličkutės-Jusionienės kūryba. Dailininkė kūrė siužetiniais motyvais dekoruotas dekoratyvines lėkštes, lauko skulptūras ir kompozicijas interjerams. Jos kūriniuose visada ryškėjo ekspresyvi plastika, rupi paviršių faktūra, santūri spalva.
Tarp siužeto ir skulptūriškos, dažnai abstrakčios ir simbolinės formos – taip galima įvardyti A.Ličkutės-Jusionienės keramikos raišką. Kūrybos savitumas buvo įvertintas: 1975 m. jai paskirta LTSR valstybinė premija, o 1978-aisiais suteiktas nusipelnusios meno veikėjos vardas. Pastaraisiais dešimtmečiais keramikė kūrė monu-metalias erdvines kompozicijas ir figūrinę keramiką iš tonuoto balto šamotinio molio.
Parodoje eksponuojami, pasak sūnaus Vidmanto, vieni paskutiniųjų mamos darbų. Vyrauja palyginti nedidelio formato, pastelinių atspalvių dekoratyvi plastika, šilti, jaukūs, meistriški kūriniai, puikus moderniosios lietuvių keramikos klasikos pavyzdys. Jie gerai dera su toje pačioje salėje eksponuojamais paties V.Jusionio paveikslais.
Per jusles ir prasmes
„Siūlau juslių, gal ir prasmių, o per jas – ir jausmų pažinimo laisvę“, – apie savo tapybą yra sakęs V.Jusionis (g. 1961).
Jis mokėsi M.K.Čiurlionio vidurinėje meno mokykloje, 1985 m. baigė Valstybinį dailės institutą. Dėsto, galima sakyti, gimtojoje mokykloje, dabar vadinamoje nacionaline M.K.Čiurlionio menų mokykla. Nuo 1990 m. – LDS narys.
Su jo darbais, pasak autoriaus, per jusles ir prasmes suteikiančiais jausmų pažinimo laisvę, jau buvome supažindinti parodoje, vykusioje “Klaipėdos galerijoje” 2006 m.
V.Jusionio tapyba – tai didelės simbolinės figūrinės kompozicijos, kuriose daugybė siurrealistinių, keistų, bet ir atpažįstamų motyvų, daugiau gyvūnų. Platūs kultūrinių įvaizdžių horizontai – Tolimieji ir Artimieji Rytai, senieji ir egzotiški kraštai. Dekoratyvios, pabrėžtai plokščios, bet kupinos beribės erdvės kompozicijos, kuriose akivaizdžiai vyrauja kelios intensyvios (tai dar gana nuosaikus apibūdinimas) spalvos ir asociatyvi, paradoksali dermėse figūrų raiška.
Gyvenimas – iš iššūkių
„Kalbu ir groju spalvomis”, – taip gali sakyti ne vienas tapytojas, bet A.Jusionio (1954–2004) lūpose šie žodžiai skambėjo ypatingai, nes buvo tiesa.
Dailininkas savo gyvenime patyrė nemaža iššūkių. 1979 m. A.Jusionis baigė Valstybinio dailės instituto Klaipėdos vaizdinio dizaino katedrą – į to paties instituto tapybos studijas Vilniuje nebuvo priimtas. Tapyti pradėjo greta dizainerio stalo pasistatęs molbertą, kol galop dizainą metė ir atsidėjo tik tapybai.
Pasak brolio Vidmanto, jam teko mokytis ir daug ką atrasti pačiam. Tapyti pradėjo vėliau už jaunėlį brolį, ir jo nuomonė visada liko labai svarbi. 1992 m. A.Jusionis tapo LDS nariu ir sugrįžo į savo studijų vietą jau kaip dėstytojas. Mokė studentus tapybos, vis prisimindamas, kaip dizaino studijų metu jam stigo tokio mokymo. Kas iš studentų suprato, tie galėjo daug išmokti ir dėstytoją labai vertino.
1996 m. A.Jusionio laukė kitas iššūkis: jis buvo išrinktas LDS Klaipėdos skyriaus pirmininku.
Tą dieną dailininko dienoraštyje atsirado trumpas įrašas: “Reikia dirbti”.
Ir jis dirbo, sugebėdavo sumanymus įgyvendinti iki galo – taip, kaip turi būti, turėjo organizatoriui būtino užsispyrimo, kietumo, kartais kategoriškumo, visada tiesiai į akis sakė tai, kuo buvo tvirtai įsitikinęs. Jo nuomonė galėjo nepatikti, bet tiesumas ir sąžiningumas kėlė pagarbą, kaip ir mokėjimas tiksliai ir taikliai kalbėti apie savo ir kitų kūrybą.
Stichija ties chaoso riba
Ne visi iššūkiai buvo tokie produktyvūs, atnešę naujas patirtis ir įžvalgas. Kai kurie labiau priminė slaptingųjų jo tapybos būtybių, kurias jis vadino „paklydusiomis sielomis“, destruktyvumą.
Bet po pilkųjų valandų visada ateidavo šviesos ir spalvų pergalė. Tų spalvų, kurios užpildė didžiulę parodos erdvę naujai ir šviežiai, tarsi vakar būtų paskleistos ant drobės.
Dažname paveiksle spalvos yra tiesiog šokiruojančios, „laukinės“, jų dermės drastiškos, disonansinės. Tačiau puikus autoriaus kolorito jausmas sustabdydavo jų šėlsmą peizažuose ir figūrinėse kompozicijose ties chaoso riba.
Kiekvieną kartą pamačius A.Jusionio darbus, įvyksta nauji atradimai (kaip ir tos dvi didelės pilkos drobės – “Horizontai I, II”). Žinoma, ir kolekcija parodai surinkta labai vykusiai. O kas su ja bus po parodos, kur “nusės” visi šie talentingi kūriniai, kada juos vėl galima bus pamatyti?..
Sodrios, ryškios, degančios spalvos buvo A.Jusionio stichija, ilgai-niui dailininkas vis drąsiau eksperimentavo.
Net nekvestionuojame, kad A.Jusionis – vienas ryškiausių vidurinės kartos Lietuvos tapytojų, jo kūryba reikšminga ne tik Klaipėdos, bet ir Lietuvos dailės kontekste.
Jis tęsė koloristinės, ekspresyvios lietuvių tapybos tradicijas, siekiančias dar prieškario arsininkų ieškojimus.
Kartu tai novatoriška, pažymėta ryškiu individualumo ženklu, emocionali kūryba.
S.Jusionis yra pasakęs apie sūnaus paveikslus: “Jo tapyba kartais jaut-riai subtili, kartais ekspresyvi, tačiau visuomet sklidina netikėtų spalvų akcentų”.
Sieja spalvos radikalumas
Ar be giminystės ryšių ir kūrybos laikotarpių paroda turi kokį nors bendrą vardiklį? Net kelis.
Pirmiausia tai kūrėjų ekspresija ir dinamizmas, kuris veržiasi iš tapybos darbų ir skulptūriškų keramikos formų. Be abejonės, tai spalvos, siejančios visų trijų Jusionių vyrų tapybą – ryškios, sodrios, atskleidžiančios stiprias jų natūras ir kūrybinę energiją, pulsuojančią gaivališkai, bet kiekvieno paveiksluose savitai. Ne tik per skirtingą motyvo pasirinkimą ar temos traktavimą, bet ir per tapymo būdą.
S.Jusionio dažų klojimo ant drobės paviršiaus maniera, formuojanti sluoksninį, šerpetotą reljefą, jau yra šuolaikinės lietuvių tapybos klasika. Glotniai ir ly-
giai klojami dažai V.Jusionio drobių paviršiuje. Grynų, be perėjimų ir pustonių spalvų plokštumos tampa figūromis, jungiasi į disonansiškas ir intensyvias kompozicijas, simbolizmui svarbias ir vaizduojamo motyvo, ir spalvinės raiškos požiūriu.
A.Jusionio potėpis buvo mosto prigimties, banguojantis ar kertantis, veržliai ir daugiasluoksniškai lipdantis formas ir kuriantis ką tik užtapytos drobės įvaizdį.
Nepasakysi geriau už tapytoją Aloyzą Stasiulevičių: “Algimantą Jusionį mačiau tapantį teptuku, rankomis, peiliu, voleliu, laistantį, taškantį dažus, purškiantį spalvas, tarsi besimaudantį spalvų jūroje. Paveikslo plokštumoje jis azartiškai manipuliuodavo pačiomis kontrastingiausiomis spalvomis ir kartu mokėjo išgauti meninę visumą – buvo talentingas”.
Atidarymo metu prisimin-damas studijų laikus, keramikas Vladas Petravičius, A. Ličkutės-Jusionienės mokinys, pats nustebo, kad tai buvo prieš keturias dešimtis metų.
Banalu kalbėti, betgi laikas bėga greitai, dažnai per greitai. Tačiau – “ars longa, vita brevis”.
