Menas yra brangus

Menas yra brangus

Kristina  Jokubavičienė

Londone, didžiausiame Europos mieste, meno yra daug ir jis yra brangus. Kartu neįkainojamas menas ten pasiekiamas ir be pinigų.

Karališkosios meno akademijos kiemelis.

„Alus ir džinas” – viduramžių skulptūra Taueryje.

Trafalgaro aikštėje – vaikščiojanti informacija. Kristinos Jokubavičienės nuotraukos

Moka milijonus
Tik per vieną šios vasaros savaitę Londono aukcionuose buvo parduota meno kūrinių už rekordinę 442 mln. svarų sterlingų sumą. Franciso Beikono autoportretas pasiekė 21,5 mln. svarų sterlingų sumą, pradinė kaina buvo viršyta net du kartus. Už rekordinę sumą – 9,6 mln. svarų sterlingų buvo nupirktas Damieno Hirsto „Raminantis pavasaris“, skulptūra instaliacija  iš daugiau nei 6000 piliulių, išdėliotų lentynose. Tai didžiausia suma, iki šiol sumokėta už šiuolaikinio, tebekuriančio dailininko kūrinį, tad D.Hirstas tapo brangiausiu gyvu dailininku. Neįprastai aukštą kainą pasiekė Natalijos Gončiarovos paveikslas „Obuolių skynimas“ – 4,9 mln. svarų sterlingų yra didžiausia suma, kada nors sumokėta už moters dailininkės paveikslą. 
Ypatingai turtingi asmenys į Londono „Sotheby”, „Christie” ir „Bonhams” aukcionų namus plūsta iš viso pasaulio, o meno pardavėjai trina rankas iš džiaugsmo. Meno industrija klesti ir išgyvena ypatingą pakilimą, Londonas tampa pasaulio meno sostine, konstatuoja meno ekspertai. Tačiau ir jie yra lengvai šokiruoti taip dinamiškai pastaraisiais metais kylančių kainų ir neregėtų investavimo į meno kūrinius mastų.
Nuo 2002-ųjų Londono meno rinka išaugo per 600 procentų  ir jos vystymosi procesų dinamika jau lenkia pagrindinį varžovą  – Niujorką. Kuo tai galima paaiškinti? Nurodomos kelios priežastys: sostinėje yra daug pinigų, patogi geografinė situacija tarp Azijos ir Amerikos, kainas kelia turtingi naujieji kolekcininkai iš Kinijos, Indijos bei Rusijos.

239-tąkart!
Žinoma, aukcionuose už meno kūrinius mokamos sumos papras-tam Londono piliečiui skamba kaip iš fantastikos srities. Tačiau jis taip pat seka meno rinką ir nori investuoti, o gal tiesiog mėgsta ir vertina meną.
Tai patvirtina publikos susidomėjimas Karališkosios meno akademijos rengiama tradicine „Vasaros paroda“. Paroda vyksta kasmet nuo Karališkosios meno akademijos įkūrimo 1768-aisiais, taigi šiemet jau  239-ąjį kartą! Ką gi, tradicijas britai nuosekliai puoselėja.
Pasak organizatorių, tai didžiausia pasaulyje šiuolaikinio meno paroda, joje galima pamatyti naujausius įvairaus lygio, braižo, stiliaus labai garsių ir mažiau žinomų dabartinių dailininkų kūrinius – tapybą, skulptūrą, grafiką, piešinius, instaliacijas, menines fotografijas, architektūrinius projektus.
Parodą, kuri vyksta tris-keturis mėnesius, paprastai aplanko per 150 tūkst. lankytojų. Jie ateina ne tik pamatyti, bet ir nusipirkti, nes didžioji parodos eksponatų dalis yra parduodama. Šiais metais buvo eksponuojamas 1161 kūrinys, pigiausias parodos eksponatas, nedidelio formato lino raižinys kainavo 80 svarų sterlingų, brangiausias –  skulptūrinė kompozicija  – 150 tūkstančių. Tiesa, didžiulių Deivido Hoknio ir Anselmo Kieferio kompozicijų kainų buvo prašoma teirautis pardavimų biure.
Tai buvo vienintelė paroda Londone, tarp kurios lankytojų akivaizdžiai vyravo vietinė publika, su katalogais ir rašymo įrankiais rankose rimtai ir įdėmiai apžiūrinėjanti kūrinius. Gausiausiai potencialių pirkėjų būriavosi grafikos salėje ir prie mažesnio formato tapybos darbų.

Alternatyva – studentų darbai
Jei net ir šios parodos meno kūrinių kainos atrodytų per didelės, alternatyvų esama. Viena jų – Karališkojo meno koledžo studentų baigiamųjų darbų paroda, taip pat pavadinta „Vasaros paroda – 2007“, kurioje buvo pristatoma daugiau nei 400 studentų darbai, atstovaujantys visiems mokyklos skyriams – nuo animacijos iki šiuolaikinio meno kuravimo.
Karališkasis meno koledžas, skirtas antros pakopos (magistro) vaizduojamojo meno ir dizaino studijoms, įsikūręs Kensingtono sodų pašonėje, yra vienas iš svarbių sudėtinių rajono kultūrinės erdvės dalių. Rajono kultūrinė raida  prasidėjo nuo taip vadinamos Didžiosios parodos, 1851-aisiais vykusios Haid parke. Tad svarbiausios  Pietų Kensingtono kultūrinės institucijos (užtenka paminėti tik vieną iš jų – Viktorijos ir Alberto muziejų) šiais  metais pažymi 150-ąsias įkūrimo metines.
Netilpę koledžo patalpose, studentai eksponavo savo darbus ir Kensingtono sodų galerijose. Studentų darbais akivaizdžiai domisi ne tik jų kolegos ar artimieji. Londone gana populiaru pirkti ką tik baigusiųjų studijas darbus. Ką žinai, gal po kiek metų dabar visai pigiai įsigytas studento kūrinėlis įgis visai kitą vertę, jei jo autoriui gerai seksis.
Studentų darbai kainuoja nebrangiai, juos galima nusipirkti tiesiai iš autoriaus, be galerijų ar prekiautojų menu tarpininkavimo. Tad prie kiekvieno jau buvusio studento ekspozicijos gulėjo krūvelės meniškų vizitinių kortelių ar atvirukų su darbų reprodukcijomis bei elektroniniais ir internetinių svetainių adresais. Tik kreipkis.
Pati studentų paroda tikrai neatrodė blogiau ar silpniau už akademijos  parodą.

Muziejai nemokami

Tačiau menas Londone yra pasiekiamas ir be pinigų. Ir dar koks menas! Aiškiai neįkainojamas. Visi didieji muziejai – Britų, Nacionalinė galerija, Viktorijos ir Alberto, Mokslo, Gamtos istorijos, abu Tate („Tate Britain” ir „Tate Modern”) ir keli mažesni, kai kurie net privatūs – yra visai nemokami.
Žinoma, beveik visuose pastatytos aukų dėžutės, subtiliai prašoma paremti bent muziejų ekspozicijų planų leidinukus, dalijamus taip pat nemokamai.
Todėl muziejai pilni lankytojų. Ir ne tik turistų. Savaitgaliais juos užplūsta šeimos su įvairiausio amžiaus vaikais, turinčiais ką veikti moderniose, edukaciniu aspektu puikiai parengtose ekspozicijose.
Kiek mūsų šalis uždirba iš muziejų lankytojų ir kiek praranda kultūros sklaidos požiūriu, turbūt neverta svarstyti. Iš pajamų už įėjimo bilietus Lietuvoje neišsilaiko nė vienas, net pats populiariausias muziejus, vis tiek reikia papildomų dotacijų.
Tiesa, britų spaudoje vis pasirodo užuominos, ar nereikėtų grąžinti įėjimo bilietus, tačiau visuomenės reakcija yra vienareikšmiška – didžiajai gyventojų daliai tai nepriimtina, jie yra įsitikinę, kad valstybė turi prisiimti atsakomybę už visuomenės švietimą ir lavinimą.

Mokestis tiesiog atimtų galimybę nemažai visuomenės daliai laisvai susipažinti su muziejų turtais, tėvams ir vaikams kartu kultūringai praleisti laisvalaikį.

Siurrealizmo dvasia
Rengti reprezentacines, tarptautines  parodas yra kiekvieno rimto muziejaus garbės reikalas. Šią vasarą Londono parodose vyravo siurrealizmo dvasia: Viktorijos ir Alberto muziejuje veikė paroda „Siurrealistiniai daiktai“, o „Tate Modern” salėje  – „Dali ir kinas“. Legendinis Salvadoro Dali „Telefonas-omaras“ (1936) figūravo abiejose ekspozicijose.
XX a. paskleidė ištisą avangardinių meno srovių puokštę. Kai kurios gėlės toje puokštėje greitai nuvyto, tačiau siurrealizmas, išsirutuliojęs iš Zigmundo Froido psichoanalizės ir Karlo Markso politinės ideologijos, iki šiol lieka labiausiai įtakingu ir gyvybingu.
1924-aisiais Andrė Bretonas apibrėžė siurrealizmą kaip politiškai radikalų judėjimą, siekiantį pakeisti pasaulio suvokimą ir įdiegiantį automatizmo principą. Siurrealizmas greitai peržengė avangardinės vaizduojamosios dailės bei literatūros ribas ir iš esmės įtakojo dizainą, architektūrą ir taikomąją dailę. Ne pati siurrealistinė dailė, o būtent jos sąsajos ir įtakos komercinėms veiklos sritims domino abiejų minėtų parodų rengėjus.

Gyvybingas ir įtakingas
Parodoje Viktorijos ir Alberto muziejuje „Siurrealistiniai daiktai. Siurrealizmas ir dizainas“ buvo siekiama atskleisti kaip XX a. dizainerius paveikė siurrealizmas ir kaip patys dailininkai siurrealistai suartėjo su dizaino pasauliu, ir kas iš to išėjo.
„Tate Modern” veikusi paroda „Dali ir kinas“ analizavo ryškiausios srovės asmenybės  – S.Dali indėlį į kino meno kalbos praturtinimą ir kino įtaką erdvės perteikimui jo tapyboje.  Londono spauda labai teigiamai įvertino parodą, rašydama: „Jūs turite tai pamatyti bet kokia kaina“.
Visų pirma tapytojas S.Dali per savo gyvenimą sukūrė kelis filmus, tapusius klasika. Kinas jam buvo savotišku bandymų lauku, kuriame, kaip literatūriniuose tekstuose ar piešiniuose, dailininkas generuodavo idėjas tapybai. Jis bendradarbiavo su garsiais kino režisieriais Alfredu Hičkoku, Voltu Disnėjumi ir kitais. Produktyviausia buvo draugystė  su Luisu Bunueliu. Du išskirtiniai menininkai sukūrė du išskirtinius filmus, tapusius XX a. siurrealizmo legenda: „Andalūzijos šuo“ (1929) ir „Aukso amžius“ (1930). Garsieji „Andalūzijos šuns“  kadrai, kuriuose vyras (L.Bunuelis) skustuvu perrėžia moters akies obuolį, iki šiol kelia žiūrovams šoką.
Šešiose mini kino salėse, įrengtose parodos erdvėje, buvo galima pamatyti šiuos ir kitus labiausiai žinomus S.Dali kūrinius.
Ir čia atsiranda lietuviškoji Londono tema: vienoje iš kino salių buvo rodomi ir Jono Meko filmai. Akivaizdu, kad pasauliui galime būti  įdomūs tik savąja kultūra…