Menininko gyvenimo kelionė
Vakaras muziejuje priminė dailininką ir rašytoją Š.Šimulyną
Sondra Simanaitienė
Klaipėdos skulptūrų parke yra viena Šarūno Šimulyno (1939–1999) skulptūra „Užkeiktas“, sukurta 1979-aisiais granito simpoziumo Smiltynėje metu. Ji ir paskatino surengti šio dailininko ir rašytojo atminimo vakarą Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje (MLIM), kuriam patikėta Skulptūrų parko priežiūra. Juolab kad spalio pradžioje turėjo pasirodyti šio įdomaus menininko kūrybą ir gyvenimą pristatanti knyga „Šarūnas Šimulynas. Gyvenimo kelionė“. Klaipėdiečiai knygos nepamatė dėl leidybos darbų sutrikimo, tačiau Violeta Šimulynienė, drauge su dukra grafike Ula leidžianti albumą, pažadėjo į muziejų atsiųsti knygų, kai tik bus galimybė.
Po Skulptūrų parką
Spalio 9-osios pavakarę nedidelė grupelė parko mylėtojų pastoviniavo prie „Užkeikto“, klausydamiesi Karolio Makausko skaitomų Š.Šimulyno eilėraščių, šiurendami batų galais geltonus lapus ir tarp jų besislapstančius kaštonus.
Į Klaipėdą iš Vilniaus drauge su Šarūno žmona ir dviem dukromis, rašytoju Vytautu Girdzijausku bei menotyrininke Jurgita Ludavičiene atvyko skulptorius, dailininkas Aloyzas Smilingis, kurio skulptūra „Vega“, sukurta 1979-aisiais, irgi stovi Klaipėdos skulptūrų parke. Buvo gera proga kartu su autoriumi sugrįžti prie „Vegos“, pasidomėti meninėmis bei techninėmis jos atsiradimo aplinkybėmis. Paskui bendraminčių grupelė sustojo prie Stanislovo Kuzmos restauruotos skulptūros „Žemė“ (1985). Rugsėjį šią skulptūrą naujam gyvenimui prikėlė skulptoriaus sūnus Algirdas, grąžindamas jai veidą ir plaštakas.
Apžvelgė rašytinį palikimą
Po ramaus rudeniško pasivaikščiojimo parke vakaras persikėlė į MLIM jaukią mansardą, kur gurkšnojant vyną buvo galima medituoti ant didelio ekrano besikeičiančias Šarūno skulptūras, protarpiais įsiterpiant kampuotai paties menininko figūrai.
Rašytojas V.Girdzijauskas pristatė Š.Šimulyno rašytinį palikimą: poezijos knygą „Ledynų motina“ (1986), dvi novelių rinktines – „Tėvonija“ (1998) ir po mirties išleistą „Rugiuose po obelim“ (1999). Neseniai Švedijoje pasirodžiusioje lietuvių novelių ontologijoje yra įdėta ir viena Š.Šimulyno novelė.
Literatūrologas Vytautas Kubilius yra rašęs, kad Š.Šimulynas norėjęs šokiruoti, todėl naudojęs bjaurasties stilistiką. Nors ji kyla iš pačios asmenybės gilumos, todėl sureikšminti vien norą šokiruoti būtų neteisinga. Š.Šimulynui būdingas nuoseklus, logiškas, detalėmis apipintas pasakojimas, rupi vaizdinga kalba, perkelianti skaitytoją į artimo pašnekovo santykį, ypač knygoje „Rugiuose po obelim“.
Stipriausias – skulptūroje
Menotyrininkė J.Ludavičienė pastebėjo, kad Š.Šimulynas yra mūsų dailėje unikali asmenybė dėl kūrybinio universalumo. Dirbo grafikos (su A.Smilingiu buvo baigęs būtent grafikos specialybę, nors kaip grafikas mažiausiai žinomas), tapybos, freskos, vitražo, dekoratyvinių reljefų, skulptūros srityse. Stipriausias Š.Šimulynas būtent skulptūroje. Vėlyvuoju sovietmečiu jis prisišliejo prie grupės „Tylieji modernistai“. Šį apibrėžimą į dailės istoriją įvedė menotyrininkė Elona Lubytė.
J.Ludavičienė, pristatydama Š.Šimulyno dailės palikimą, išskyrė kelis jo kūrybos bruožus: daugiaplaniškumas natūraliai suformavo jo polinkį į abstrakciją; vaizduodamas gamtą, jis naudojo pamatines formas – medžio, augalo, sėklos, akmens (tokio vaizdavimo, veik šamaniško, ištakų būtų galima ieškoti šio menininko kelionėse po Sibiro žemę ir Australijos negyvenamą salą); žmogus pavaizduotas abstrahuotai, tačiau išlaikė žmogiško pavidalo ženklus. Porą kartų šalia Š.Šimulyno menotyrininkė paminėjo dailininką Vincą Kisarauską, su kurio kūryba būtų galima ieškoti paralelių.
Iš kitokio molio
A.Smilingis prisiminė Š.Šimulyną kaip iš kitokio molio sukurtą – jo net eisena, maniera, darbo stilius jau nuo pat pirmojo kurso išsiskyrė, nepritapo. 1981-aisiais Š.Šimulyno iniciatyva buvo suorganizuota paroda „Dekoratyvinė plastika“ (be Š.Šimulyno ir A.Smilingio, dalyvavo skulptorius Lionginas Virbickas). Ši paroda buvo naujas reiškinys lietuvių dailės gyvenime panaudota medžiagų ir technologijų įvairove. Kūryboje Š.Šimulynas neigė autoritetus, kalbėjo labai nedaug, iš jo lūpų žodis „gražu“ jau buvo pagyrimo viršūnė. Akmens graužimas yra būvis, sakė skulptorius A.Smilingis, prisimindamas kolegą, skaptavusį akmenį.
Išlydėjome svečių kompaniją atgal į Vilnių ir likome laukti knygos ,,Šarūnas Šimulynas. Gyvenimo kelionė“. Ir likome džiaugtis, kad mūsų Skulptūrų parkas yra vieta, leidžianti tiesti gijas link lietuvių moderniosios skulptūros kūrėjų ir Klaipėdos istorijai svarbių asmenybių, besiilsinčių mūsų miesto širdyje.
