Menininko portretas – pro fotoobjektyvą

Menininko portretas – pro fotoobjektyvą

Klaipėdietis fotografas R.Gabrys nauju kūrybos ciklu savitai įamžino uostamiesčio dailininkus

Danguolė Ruškienė

 

Lapkričio 15 – gruodžio 12 dienomis Klaipėdos fotografijos galerijoje veikė autorinė uostamiesčio fotografo Roberto Gabrio paroda „Menininko portretas”, daugelį lankytojų sudominusi ne tik portretuojamomis asmenybėmis, bet ir išskirtiniu meniniu stiliumi.

Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyrius parodą įamžino kataloge, kurį sudarė pats autorius.

Siekia užfiksuoti kuriančią asmenybę

Ypatingus santykius tarp menininkų išduoda jų domėjimasis ar asmeninės kūrybos siejimas su kitos, iš pirmo žvilgsnio visiškai jiems negiminingos, srities menininkais. Kolegiško kūrybinio proceso metu siekiama įamžinti ne tiek žmogų, kiek kuriančią asmenybę. Diskutuotinas galbūt lieka tik įkvėpimo šaltinis – kam atitenka šis svarbus vaidmuo – kūrėjo asmenybei ar jo (su)kuriamam meno kūriniui, o gal judviejų sintezei?

Atrodo, kad fotoportreto žanras ypač palankus panašioms idėjoms realizuoti. Jau ikikariniame Kaune Karlas Baulas fiksavo garsius to meto aktorius. O šiandien turime ne tik B.Buračo, A.Sutkaus suformuotą etnokultūrinio lietuvio portretą, bet ir A.Aleksandravičiaus įamžintą netolimos praeities ar šiandienos skirtingų sričių menininkų plejadą.

Portretas R.Gabrio fotografijoje – jau gana seniai. Pavieniuose darbuose ar cikluose autorius kartais vis prisiliesdavo prie šio žanro. Tačiau autorinės intencijos išsamia analize išsiskleidžia tik šiame cikle.

R.Gabrys siekia užfiksuoti kuriančią asmenybę. Ir menininkas, ir kūrybinis procesas, ir jo rezultatas – meno kūrinys čia yra vienodai svarbūs. Subjektyvus santykis su portretuojamu menininku ir jo kūryba pamažu tampa fotografine analize, siūlančia žiūrovui pačius netikėčiausius suvokimo modelius.

Koreguoja žanro sampratą

Šiandien, kai „nuobodulio estetikos“ karta tolsta nuo akistatos su žmogumi ir vis dažniau prabylama apie humanistinės fotografijos pabaigą, R.Gabrio darbai atrodo itin netikėtai. Fotomenininkas laviruoja tarp reportažinio, pastatyminio-režisūrinio metodų ir gerai apmąstyto žaidimo su žmogaus visuomeniniu įvaizdžiu – kartais sustiprindamas jo socialinį amplua, o kartais jį pasmerkdamas transformacijoms ir paversdamas vos beatpažįstamu.

R.Gabrio portretuose – tapytojai, skulptoriai, taikomosios dailės ir grafikos meistrai. Tačiau tai – tik viena portretuojamųjų ir galbūt ne pati svarbiausia šiuo atveju pusė. Autorius pasinaudoja postmodernizmo praplėstomis žanro galimybėmis, suteikiančiomis jam teisę ne tik papildyti išraiškos priemonių arsenalą naujais sprendimais, bet ir iš esmės koreguoti paties portreto žanro sampratą. Neretai, prarasdama klasikinio portreto pagrindinį uždavinį – siekti išorinio (ir vidinio) portretuojamojo panašumo, nuotrauka sąmoningai to vengia ir ieško asmenybės bei jo veiklos santykio atspindžio. Naujai užkoduotos prasmės kartais įgauna simbolio ar ženklo formą, panaikindamos portretuojamojo pirminį atpažįstamumą, akcentuoja ne asmenybės, bet jo veiklos svarbą.

Ieško skirtingo priėjimo

Menininkai fiksuojami visur: privačiose, visuomeninėse erdvėse, kuriantys ir jaukiai įsitaisę bičiuliško pokalbio, susikaupę prie savo gimstančių kūrinių ar šmaikštaujantys poilsio akimirkomis. Neretai kūrėjas čia demistifikuojamas, savąją aurą noriai išmainantis į kasdieniškos aplinkos detales. Kai kuriuose kadruose fotografas tarytum išnyksta, tampa nematomu, palikdamas portretuojamąjį nepaliestą jo paties kūrybos lauke. Kitur autorius provokuoja subjektą akistatai su suvokėju ar užmezga asmeninį kontaktą su menininku ir pradeda nebylų dialogą apie meną.

Sąmoningas autoriaus siekis sukurti gana skirtingos koncepcijos darbus, kiekvienu atveju ieškoti skirtingo priėjimo prie portretuojamojo ir pasiūlyti charakteringiausius sprendimus, kartais labiau klasikinius, kartais gana dokumentiškus ar netikėtai asociatyvius, liudija jo kūrybos daugialypiškumą. Tačiau ir tada, kai jam pasiseka atitrūkti nuo klasikinio portreto formų ir stebimos fotografinio postmodernėjimo proceso užuominos, visada išlieka sąsajos su materija.

Apgaubia paslaptingumo aura

Juoda-balta kadro estetika gana įvairialypiam ciklui suteikia harmonijos ir išbaigtumo. Kaip ir daugumos Lietuvos portretistų, šio fotomenininko darbuose teatrališkumo aspektas, formuojamas šviesos ir šešėlio, yra vienas ryškiausių. Tačiau čia pretenzingos akimirkos nuotaikos verčia atsisakyti jautri pilkos spalvos tonacija ir „minkštas“ nuotraukos fonas, aptirpdantis ne tik portretuojamojo veido kontūrus, bet dažnai išblukinantis likusią kadro erdvę.

Per visą ligšiolinę R.Gabrio kūrybą nusidriekia viena jautri linija – polinkis abstrahuoti reiškinius, taip sustiprinant jų emocinę plotmę, – ir per objektą atskleidžiant asmenybę, ir per subjektą išryškinant daiktą-meno kūrinį. Portretinė fotografija šio autoriaus darbuose – dar vienas bandymas visiems gerai žinomą reiškinį ar asmenį apgaubti paslaptingumo aura. Ir autoriui visai nebesvarbu, kuri paslaptis didesnė – kūrėjo asmenybė ar pati kūryba.

Parengta pagal parodos katalogą „Robertas Gabrys. Menininko portretas”, 2007 m., LFS Klaipėdos skyrius

by admin