Meno procesas ir jo renesanso tiesos
Ignas Kazakevičius
Meno srautai trasuoja. Menininkai kuria. Procesą demonstruoja. Ne atmosferinio pato metu. Taip ir nelaimint nei žiemai, nei pavasariui. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre (KKKC) iki balandžio 10-osios vyksta Neringos Krivičienės tapybos ir piešinių paroda „Moteriškas požiūris”.
Ir drama, ir iššūkis
KKKC tesėjo pažadus tikro meno gerbėjams ir pakvietė į kūrybinę alternatyvą – kovo pirmąją savaitę centro galerijoje pristatytas N.Krivičienės projektas „Moteriškas požiūris” – klasikinė, akademinė, neoekspresionistinė tapyba ir akademinis piešinys.
N.Krivičienė pateikia moterišką požiūris į kūną ir jo vizualumą. Menininkės kūrybos moto – kūno kalba, todėl parodos ekspozicijoje – tik figūrinio žanro kūriniai. Temperamentingu, staigiu judesiu, aštrių spalvų sąskambiu pasižymintys Neringos darbai – tipiškas ekspresionizmo pavyzdys. N. Krivičienės kūryboje pastebimas taip vadinamos „lūžio kartos“ (XX a. aštuntas dešimtmetis) kūrybinių tradicijų tęsinys: grubus, dinamiškas štrichas ir potėpis, realios kasdienybės įtampa. Ir drama, ir iššūkis.
Piešinys vėl vertinamas
Akademinis? Geras? Mums šis žodis asocijuojasi su stagnacija, kanonu, kažkuo slegiančiu, smaugiančiu iniciatyvas.
Akademinis piešimas jauniems menininkams tampa kančios disciplina – teigia ne vienas klasikas, paletės ir pieštuko maestro. Retas kuris liniją paverčia savo kūrybos strategija.
„Piešinys kaip grafikos rūšis galutinai susiformavo renesanso laikotarpiu“, – teigia enciklopedija. O kada mes vėl išgyvensime meno renesansą? Menas amžinas, bet vita brevis.
Šiuos aspektus pastebėjęs, KKKC atkreipė dėmesį į tai, kad piešinys tampa vėl vertinamas, o natūralus rankos judesys – vis labiau pageidaujamas.
Pratęsė diskusija
Neatsitiktinai po Neringos parodos atidarymo meno diskusijų ciklą tęsė ne kas kitas, bet vienas kontroversiškiausių Lietuvos portretistų Vilniaus dailės akademijos Piešimo katedros dėstytojas Žygimantas Augustinas.
Diskusijos tema – „Tapyba # Vaizdas“. Kuo skiriasi vaizdas, matomas televizoriaus ekrane, nuotraukoje ir tradiciniame tapybos kūrinyje? Kur gali slypėti tapybos prasmingumas XXI amžiuje?
Lektorius pabrėžė tradicinėmis ir skaitmeninėmis technologijomis kuriamo vaizdo ypatumus, tapybą prilygino alchemijai, o skaitmeninius montažus – tiksliesiems mokslams. Nes kas gi yra menas, jei ne parodymas tos terra incognita, kurioje pradeda galioti „tikėjimo“ dėsniai. Jei nesutinki su tuo, ką vaizduoja menininkas, belieka tikėti, kad taip tik jis mato realybę. Ir jeigu jums rūpi, kaip jis ją mato, vadinasi, kūrinys pavyko.
Išorė neaktuali
Kaip antai N.Krivičienės piešiniai, kuriuos priešpastatyčiau autorės eksponuojamai tapybai. Ir ne vien todėl, kad kai kurie kūriniai ne taip senai baigtų studijų metų. Ne. Tapyba esti pridengta spalvomis, potėpio šuorais ir jų gausa, ir ekspresyvus siluetas vėl „aprengiamas“… Ir teptuko vingiu neretai galima išreikšti tą patį, tik greičiau ir efektyviau.
Piešinys mums grąžina galimybę stebėti, kaip kuriamas, randasi, konstruojamas menas. Žinoti svarbu, analizuoti privalu, mėgautis menu būtina. O stebėti tiesiog reikia.
Tai keturias dienas ir darė lankytojai, užsukę į KKKC galeriją. Keturias dienas parodos autorė piešė jai pozuojančio modelio aktus. Įvairūs figūros rakursai, laisvai krintančios aprangos ir nuogo kūno santykis – gimė piešinių ciklas, kurį taikliai apibūdintų Ž.Augustino žodžiai: „Kūnai – tik kūrybos pagalbininkai, todėl gali atrodyti visai kitaip negu gyvenime. Išorė nėra aktuali. Kam pasakoti apie pozuotoją? Pojūčiai, nuotaika žymiai svarbesni“.
Dar pridurčiau: jų perkėlimo į paveikslą procesas – taip pat.
Svarbi kūno kalba
Mūsų protėviai piešė ir paleo, ir neolito laikais, ir senovės Egipte, Kinijoje, ir mūsų kultūros ištakose – Graikijoje ir Romoje, ir vėlesnėse epochose. Šiandien? Tebepiešiama. Tačiau šiandien piešinys jau nebėra tas pamatas, kuriuo remiasi kiekvienas meno kūrinys.
Piešė Michelangelas ir da Vincis, Rembrandtas, kietu nelyg skardiniu piešiniu peizažą išlankstydavo van Gogas, „automatiškai“ kraigaliojo siurrealistai, keliomis linijomis veidų išraiškas fiksuodavo Modiglianis… Tačiau kiek galimybių regime a la vaikiškos manieros piešinio panaudojime. Ir pasąmonė, ir „dvasios“ išraiška.
N.Krivičienės piešinys ekspresyvus, iš pažiūros nieko, išskyrus vidinį autoriaus nerimą, nereiškiantis. Tačiau autorei svarbu kūno kalba, jo plastinė estetika. Naudodama anglį ir dažus, kai kur dėmėmis nusėdama foną ji pasiekia raiškesnį plokštumos ir keliais štrichais nužymėtos „materijos“ santykį, nei leistų sau daug ir įvairių išraiškos priemonių. Pastaruoju atveju piešinys galbūt taptų apčiuopiamesnis, turtingesnis, rafinuotesnis. Galbūt, tačiau prarastų tą paprastumą, kuris prabyla į kiekvieną žiūrovą.
„Greito reagavimo“ atmosferoje
O jų reakcijos nenuspėjamos. Buvo ir ekstazės priepuolių, ir seilių varvinimo, buvo ir „moralinės nuoskaudos“ atvejų – „…o ten nupaišyyyyyyyyyta!!!“. Na, ir kas gi ten nupaišyta?
Regime savo gyvenimą gyvenančio modelio istoriją, kurią dailininkė „įgarsina“ vizualine intriga. Čia modelis kojines maunasi, taip tingiai tingiai, čia žaidžia su pukuotais mergaitiškais auskarais, čia, žiūrėk, kad dėbtels patyrusios moters žvilgsniu arba pavirs į bedantę chimerą, moterį vamp.
Šiek tiek austriškos klasikos, tos egzistencialiai erotinės E.Shieles stilistikos sukuria „greito reagavimo“ atmosferą. Tik spėk sekti, dairytis, rinktis. Vertinti, kur labiau pagauta, o gal kur „gražiau padaryta“, kur veidas tampa akcentu, o kur nepaliestas vyniojamasis popierius banguoja krūtų blikais. Priekabiausieji kritikai galėtų suskaičiuoti, kiek kartų menininkė prisilietė prie popieriaus. Tikrai nedaug. Tik tiek, kiek reikia linijos jėgai pabrėžti. Pabrėžti linijai, formą glamonėjančiai. Ir modelis atgyja. Figūra, regis, netelpa lape (piešinio formatas apie 100×150 cm) – gulasi, rangosi, rąžosi, t.y. pozuoja.
Lankytojai žėrė komplimentus, vardijo žymias pavardes, kurios esą padarė įtaką autorės kūriniams, – Pikasas, Lotrekas, Matisas… Žiūrėk, kojinės, Mulenružas, kokia nugara, siurrealizmas… Egzotika. Erotika.
Dar atmosferą kaitino oro šildiklis. Pozavusi mergina pasikeitė baltus auskarus raudonais ir pareikalavo meno spaudos fotografų reportažuose. „Čia nėra meno. Dėl jo čia atvažiavau“, – sakė.
…O po savaitės parskrido varnėnai. O šiandien vis dar stumdosi žiema su pavasariu žaidimų lentos laukeliuos tuščiuos.
