Mėnulis ir “GNAC”

“GNAC” – tai buvo dalis ant stogo esančio reklaminio užrašo “SPAAK – COGNAC”, kuris dvidešimt sekundžių šviesdavo ir dvidešimt sekundžių būdavo užgesęs, ir, kai jis šviesdavo, daugiau nieko nesimatydavo. Mėnulis staiga pablykšdavo, dangus tapdavo ištisai juodas ir plynas, žvaigždės nebeblizgėdavo, o katinai ir katės, kurie jau dešimt sekundžių skleidė kupinus meilės miauksėjimus vienas prieš kitą lėtai judėdami išilgai stogo karnizo, užsižiebus “GNAC” pasišiaušę, apšviesti neoninės šviesos priglusdavo prie stogo čerpių.

Markovaldo šeima, žiūrėdama pro palėpės, kurioje gyveno, langą išgyvendavo prieštaringų jausmų antplūdį. Buvo naktis, ir Izolina, jau didelė mergaitė, jautė, kaip ją veikia mėnulio šviesa. Jai spaudė širdį, o prislopintas radijo burzgimas, sklindantis iš apatinių namo aukštų, jai skambėjo kaip serenada. Užsižiebė “GNAC”, ir iš radijo, atrodė, ėmė sklisti džiazo ritmai. Izolina galvojo apie šviesose pakendusią šokių salę ir apie tai, kokia ji vieniša čia, virtuvėje… Mažieji Pietrio ir Mikėlė išsproginę akis žiūrėjo į tamsą ir įsivaizdavo esantys miške, pilname plėšikų… Staiga – “GNAC”! Jie pašokdavo, vienas į kitą nukreipdavo stačius nykščius ir ištiestus smilius:

– Rankas aukštyn! Aš esu Niūrusis Kidas!

Mama Domitilija, kas kartą užgesus reklaminiam užrašui, galvojo. “Reikia patraukti vaikus nuo lango, – tai jiems kenkia. O Izolina tokiu metu išlindusi pro langą – tai iš viso netelpa į jokius rėmus!”. Bet paskui viskas vėl nušvisdavo, ir lauke, ir viduje, ir Domitilija pasijusdavo tarsi ligoninės priimamajame.

Tuo metu Fjordalidži, liūdnas jaunuolis, kiekvieną kartą, kai užgesdavo “GNAC”, pamatydavo langą, apšviestą tik iš vidaus, o lange – mėnulio, neono ir nakties šviesų spalvos veidą mergaitės, kurios burna buvo lyg mažo vaiko. Jam nusišypsojus, atrodė, kad ir ji tuojau atsakys jam tuo pačiu, tik staiga vėl nušvisdavo raidės, jos veidas prarasdavo kontūrus, tapdavo panašus į šviesią dėmę, ir nebuvo įmanoma suprasti: ar ji atsakė į jo šypseną.

Siaučiant jausmų audroms Markovaldo stengėsi išaiškinti mažiesiems, kaip danguje yra išsidėsčiusios žvaigždės:

– Ten – Didieji Grįžulo Ratai… Vienas, du, trys, keturi… O ten – grąžulas… O štai ten – Mažieji Grįžulo ratai ir Šiaurinė Žvaigždė, rodanti, kur yra Šiaurė.

– O ta kita ką rodo?

– Tai raidė “C”. Ji neturi nieko bendro su žvaigždėmis. Tai paskutinė žodžio “COGNAC” raidė. Tuo tarpu žvaigždės rodo pasaulio šalis: Šiaurę, Pietus, Rytus, Vakarus. Mėnulio kupra dabar nukreipta į vakarus. Kupra į vakarus – mėnulis didėja. Kupra į rytus – mėnulis mažėja.

– Tėti, tai “COGNAC” mažėja? “C” kupra nukreipta į rytus!

– Tai neturi nieko bendro su didėjimu ar mažėjimu. Tai firmos “SPAAK” užkeltas ant stogo reklaminis užrašas.

– O mėnulį kokią firma užkėlė?

– Mėnulio neužkėlė jokia firma. Tai palydovas ir jis ten būna visada.

– Jeigu jis ten būna visada, tai kodėl keičia kuprą?

– Todėl, kad yra fazės. Dabar jo matosi tik viena dalis.

– Bet ir “COGNAC” matosi tik viena dalis.

– Todėl, kad Pjerbernardžio rūmų stogas yra aukštesnis.

– Aukštesnis už mėnulį?

Ir taip su kiekvienu “GNAC” užsižiebimu Markovaldo dangaus šviesuliai ištirpdavo žemiškos komercijos šviesoje, o Izolinos atodūsius pakeisdavo dūsavimai pagal mambo melodiją. Palėpės mergina išnykdavo tame akinančiame ir šaltame žiede nusinešdama su savimi ir atsakymą į bučinį, kurį Fjordalidži galų gale išdrįso pasiųsti jai pirštų galais. Mažieji Filipo ir Mikėlė, pakėlę prie veido kumštelius, žaidė oro kautynes prieš apšviestą iškabą, kuri kas dvidešimt sekundžių užgesdavo:

– Ta-ta-ta… Matei, tėti, kaip aš ją užgesinau tik viena serija?! – sušuko mažasis Filipo, bet tamsoje jo karingas fanatizmas ušgaravo, o akys apsiblausė.

– Gal, duos dievas, subyrės į šipulius kada nors!.. ada parodysiu jums Liūtą, Dvynius…

– Liūtą! – entuziastingai sušuko mažasis Mikėlė. – Palauk! – jis kažką sumanė. Išsitraukė laidynę, užtaisė ją akmenimis, kurių atsargą visada turėjo klišenėje, ir šovė į “GNAC”.

Pasigirdo krušos, krentančios ant priešais esančio stogo čerpių bei karnizų, garsas, išdaužto lango stiklo skambesys, gatvės žibinto gaubto gaudesys ir riksmas gatvėje:

– Akmenimis lyja! Ei, ten viršuj! Niekšas!

Ir tuo pat metu šviečiantis užrašas užgeso. Visi esantys palėpėje ėmė mintyse skaičiuoti: vienas, du, trys… dešimt, vienuolika… Ties devyniolika sulaikė kvėpavimą. Dvidešimt, dvidešimt vienas… Ties dvidešimt dviem pamanė, kad per greitai skaičiuoja… Bet ne, nieko. “GNAC” nebeužsižiebė. Liko tik juodas neaiškus raizgalas, panašus į vynuogienojo pavėsinę.

– A-a-a!… – šaukė visi, pmatę atsivėrusį jiems virš galvų beribį žvaigždėtą dangaus skliautą.

Markovaldo jau norėjo užsimojęs ranka “užmesti” mažajam Mikėlei per sprandą, bet staiga pasijuto tarsi atsidūręs kosminėje erdvėje. Tamsa, įsiviešpatavusi virš stogų, buvo lyg koks tamsus barjeras, skiriantis apačioje esantį pasaulį, kuriame ir toliau judėjo geltoni, žali ir raudoni hieroglifai, mirksėjo šviesoforų akys, važinėjo tušti šviečiantys tramvajai ir nematomi tamsoje automobiliai, stumiantys prieš save žibintų šviesos kūgius. Iš to pasaulio į viršų sklido tik miglotas švytėjimas…

Šitaip jie ir stovėjo prie lango: vaikai, išsigandę dėl savo elgesio baisių pasekmių, Izolina iš susižavėjimo tarsi apimta ekstazės. Fjordalidži, kuris vieninetlis matė blyškios šviesos apšviestą palėpės langą, pagaliau pastebėjo plačią mergaitės šypseną. Prabudo snaudusi mama:

– Na, na, ir ką gi jūs ten darote išlindę? Nuo tos mėnulio šviesos dar kuo nors susirgsite!

– Aš užgesinau mėnulį! – ėmė šaukti aukštai iškėlęs laidynę mažasis Mikėlė, bet buvo nutvertas už plaukų ir nutemptas į lovą.

Likusią nakties dalį, taip pat visą kitą naktį užraše, esančiame ant stogo priešais, matėsi tik “SPAAK-CO”, ir iš Markovaldo palėpės buvo galima matyti dangų. Fjordalidži ir mergaitė keitėsi oro bučiniais ir, bendraudami lyg nebyliai, tarėsi dėl pasimatymo.

Kitos dienos rytą ant stogo tarp šviesos reklamos atramų pasimatė mažos figūros dviejų apsivilkusių kombinezonais elektrikų, kurie tikrino lempas ir laidus. Markovaldo, iškišęs pro langą nosį ir nutaisęs senio, spėjančio orą, veido išraišką, tarė:

– Šią naktį vėl turėsime “GNAC”.

Tuo metu kažkas pasibeldė į duris. Tai buvo kažkoks akiniuotas ponas.

– Atleiskite, ar galėčiau žvilgtelėti pro jūsų langą? Ačiū, – ir prisistatė. – Daktaras Godifredo, šviesos reklamos agentas.

“Mes žuvę! Dabar turėsime apmokėti nuostolius! Jis pasižiūrės pro langą ir supras, kad akmenys galėjo būti sviesti tik iš čia”, – pagalvojo Markovaldo akimis rydamas vaikus, pamiršęs susižavėjimą astronomija. Ištiesęs į priekį rankas jis ėmė lementi:

– Žinote… vaikai… jie šaudo į žvirbius… akmenukais… Net nežinau, kaip tai atsitiko, kad sudužo tas “SPAAK” užrašas… Bet jie jau nubausti!… Taip, taip, jei daktaras Godifredo įdėmiai klausėsi? Markovaldo.

– Na, aš dirbu firmoje “COGNAC TOMAWAK”, o ne “SPAAK” ir atėjau čia išstudijuoti šviesos reklamos įrengimo galimybes ant šito stogo. Bet Jūs kalbėkite, kalbėkite, man įdomu…

Viskas baigėsi tuo, kad po pusvalandžio Markovaldo sudarė sutartį su “COGNAC TOMAWAK”, pagrindiniu “SPAAK” konkurentu, ir vaikai dabar privalėjo kiekvieną kartą, kai tik užrašas “GNAC” bus sutvarkytas, šaudyti į jį iš laidynių.

– Tai turės būti paskutinis lašas, kuris perpildys taurę, – tarė daktaras Godifredo. Ir jis neklydo: esanti prie bankroto ribos firma “SPAAK”, vis daugiau lėšų išleisdama šviesos reklamai, įžiūrėjo savo gražiausios reklamos nesibaigiančiuose gedimuose negerą pranašystę. Reklaminis užrašas, vieną kartą skelbdamas “COGAC”, kitą – “CONAC”, trečią” – “CONC”, kreditoriams davė pagrindo manyti apie firmos krizę, o agentūra, remontuojanti šviesos reklamas, atsisakė bendradarbiauti, kol nebus sumokėtos skolos. Nebešviečiantis reklaminis užrašas sukėlė paniką tarp kreditorių, ir “SPAAK” benkrutavo.

Virš Markovaldo danguje didingai spindėjo mėnulis. Buvo paskutinė jo fazė, kai ant stogo priešais sugrįžo elektrikai. Ir tą naktį liepsnojančios raidės, dvigubai didesnės negu anksčiau, reklamavo “COGNAC TOMAWAK”, ir nebesimatė daugiau nei mėnulio, nei dangaus, nei nakties, o tik “COGNAC TOMAWAK”, “COGNAC TOMAWAK”, “COGNAC TOMAWAK”, kuris užsižiebdavo ir užgesdavo kas dvi sekundes.

Bet labiausiai sukrėstas buvo Fjordalidži: palėpės, kurioje gyveno mergaitė, langas buvo pranykęs milžiniškos raidės “W” stiprioje šviesoje.