Metale įspaustos grafikos karūnos

PARODŲ ATSPINDŽIAI

Metale įspaustos grafikos karūnos

Ignas KAZAKEVIČIUS

“Klaipėdos galerijoje” vykstančioje kaunietės grafikės Danguolės Dauknytės (pasirašinėjančios KAROS slapyvardžiu) parodoje eksponuojami du ciklai “Sausis – Vasaris”, “Dabar ir Tada”.

Raštai čia žalčio ar raštai Vorūnos?

Apie tautinių elementų vartojimą D. Dauknytės kūryboje lyg ir nederėtų kalbėti. Ne todėl, jog archajinė jos lakštų išklotinė kartais primena seną skrynią, siuvinį ar namudinio audinio skiautę, kruopsčiai slepiamą (?) po modernistiniais štrichais. Paprasčiausiai – dailininkės kalba universalesnė. Norint įskelti gyvasties kibirkštį gerokai nualintoje (jau ir najosios bangos) grafikos dirvoje, jai nereikia seno ir naujo supriešinimo, literatūriško nostalgijos atvaizdavimo ar hiperbolizuoto dėmesio simboliui, kuris neretai tampa tik dekoratyviai akcentuojama dėme. Menininkė nenusiteikusi pasiduoti grafikos klišėms ir stereotipiniam vertinimui.

Naujosios klasikos tapsmo virpulys

Įsidėmėtina ir tai, jog Danguolė stačia galva nepuola į jos kartos grafikių tarpe madingą popieriaus plastikos sūkurį, kantriai grynina savo raišką, balansuojančią tarp abstrakčios spalvinės ekspresijos, pakankamai kieto ir konstruktyvaus formos karkaso. Autorė lieka ištikima linoraižiniui, kurio prigimtinį grubumą, kontūro šiurkštumą panaudoja junginiuose su metalo folija. Spauda ant pastarosios grafiką praturtina faktūromis, minimalistine ritmika, monumentalumu.

Netgi oforte D.Dauknytė lieka ištikima linoraižinio faktūrai. Ofortinė fono erozija, ne visada nuspėjamos išgraužos ir dėmės, atsvara linoraižinio vagotoms kreivėms, kampuotai trūkčiojančiai rievei, kuri suteikia virpesio. Virpesio, – šiuo atveju priešpastatomo vienatoniam ofortiniam mirgesiui.

Kam tada autorei giliaspaudė, kuria ji naudojasi ne pagal „taisykles“ ir derina su paviršiaus energingais dryžiais? Regis, linoraižinys – ekspresionistų daržas? Atsakymas paprastas: kad turtėtų personalinė raiška.

Tarsi šaltiniai iš po logikos uolų Jei pastebėsite, – D.Dauknytės grafikoje nėra akcentuojamas štrichas. Tiesa, mažo kalibro daikteliai, portretukai, ornamentai randa savo vietą daugiapakopiame vaizde (taip, autorės paveikslus galima žiūrinėti nuo apačios į viršų, skverbiantis po kvadratėlį, po stačiakampį plotelį). Nesupraskite šios mažybinės vartosenos kaip lyrikos ar sentimentalumo. Danguolės kūriniuose jo nėra, o pastarieji fragmenčiukai padeda išlaikyti pusiausvyrą tarp abstrakčių spalvinių bei faktūrinių žaidimų ir konkretesnės detalės – turinio.

Kaip jau minėjau, autorės kūriniai nekalba literatūrine kalba. Konkretybės čia suvokiamos veikiau kaip štampai, senovinės mums nepažįstamų (todėl neapeliuoja į jautrumą) vaizdų graviūros. Pavadinimai – abstrakcijos tik papildo paviršiaus tėkmę, it krentančio vandenin lapo raštai – jo paviršiaus raibulius. Kryžiuojasi linijų takeliai, atspaudo ant folijos ir oforto dėmės. Ir viskas taisyklinga, griežtai suderinta. Laisvę, regis, galima sutalpinti ir griežtos formos rėmuose. Tik, šiukštu, jie turi būti kinivarpų išėsti, kad Danguolės grafinio siuvinio dygsniai – tarsi šaltiniai iš po logikos uolų – kiton erdvėn prasimuštų.

Kita estampo samprata

Kokia gi ta erdvė? Ką nauja kalba šioji paroda ir ką įdomaus čia gali pamatyti Klaipėdos menininkai?

D. Dauknytė teigia naują grafikos erdvę, kitą estampo sampratą. Estampas čia nebėra tik grafikos atspaudas, perteikiantis vienos ar kelių klišių vaizdinį. Menininkė kuria atspaudą įvairiomis priemonėmis, dažniausiai kūrinį formuoja individualiai, todėl tiražuoti galima tik tas dalis, kurios tiesiogiai “priklausomos” nuo klišės.

Tai logiškas pasaulis, į kurį beldžiasi lyrika ir subtili užuomina į jaukiusbuitiniusmažmožius, tačiau ne visuomet jai atidaromos durys. Betgi šiuo atveju pačios durys puikiausiai perteikia minėtas autorės idėjas. Sykiu kūriniai išlieka šilti, estetiški ir prabangūs.

Todėl ir sakau sau: “O kara mia, kūriniuosna jūsų žvaigždėmis dangus nulijo…”

by admin