Metų laikai

Eilėraščiai

Metų laikai

Jurga Ivanauskaitė

Pavasaris

Nemėgstu pavasario,
jis manęs – irgi,
bet kasmet susitinkam,
kaip du ožiai
ant siauro liepto.

Pavasaris smeigia
Pano ragelius man į kaktą,
alsuoja Vivaldžiu,
verčia būti lengvabūdiška,
lengva, laiminga.

Nepaklūstu, spardausi,
Pavasaris irgi muistosi,
lekiu į bedugnę,
ten jau guli mano
keturiasdešimt trys kūnai.

Vasara

Vasarą atpažinčiau
užrištomis akimis –
iš žemuogių saldimo,
iš pelynų kartumo.

Jei išrautų liežuvį,
man užtektų kvapų –
rausvo dobilų kutulio,
balto kiečių dilgsėjimo.

Jei užkimštų šnerves,
kelinta birželio diena
man praneštų užkimęs
gegutės ku-kū..

Jei vašku užpiltų ausis,
liesčiau vasarą pirštais –
jazminų drobė,
liepžiedžių šilkas,
violetinis čiobrelių aksomas.

Jei rankas nukapotų,
eičiau basa per žolę –
dygią saulėkaitoje,
rasotą rytmečiais.

Jei ir kojas nukirstų,
krisčiau kniūbsčia į
purias samanas, baltomis
grybienos gyslomis.

Jei įdėtų į švino sarkofagą,
kaip Kasandra siurbčiau
vasarą šeštuoju pojūčiu,
trečiąja akimi regėčiau.

Net virtusi dulkėmis,
vis vien žinočiau,
kada pražydo bijūnai,
o kada – jurginai.

Vasaros pabaiga

Kiekvienos vasaros pabaigą
išpranašauja užklydęs katinas,
svetimas, benamis, visad kitas,
o gal – to paties inkarnacija.

Katinui artinantis,
žalias vasarnamis krūpteli
ir ima skaičiuoti
savo pralaimėjimo ženklus.

Žili rytmečių voratinkliai,
degantys vynuogių lapai,
kruvini raugerškių auskarai,
juodos drugelių mumijos.

Žiemą namas apanka,
pro užvertas langines
neregi sniego invazijos,
jo nelanko net vagys.

Nebepasirodo ir katinas,
kuris kasmet turi defektų,
pilkis knibžda blusomis,
o rainis vemia soliteriu.

Baltuolis drasko fotelius,
juodis murkia griausmingai,
kaip užvedamas tankas,
rudis išsaugojo tik vieną akį.

Ant kokios katiniškos sielos
suverti vis nauji kūneliai,
vis kitokie kailiukai,
skirtingi charakteriai?

Iš kur katinai ateina?
Kur keliauja?
Ar dažnai susimąsto
apie gyvenimo prasmę?

Ruduo

Šviesa išteka
kaip pienas iš butelio,
jos atgal nesugrąžins
net Deividas Koperfildas.

Neverta savęs apgaudinėti
atšaukiant vasaros laiką,
dienos nepailgėja
nė per nago juodymą.

Vakarai užritina pūdiniais svarsčiais,
naktys susisuka Mebijaus juostomis,
vos užlinksta savo užribiuose,
tučtuojau vėl prasideda iš naujo.

Su rudeniu nepakovosi –
tai ne vėjo malūnas,
rugsėjis iškasa duobę,
spalis parūpina virves,
lapkritis nuleidžia karstą.

Žiema

Žiemą jaučiuosi saugiai,
kaip kalėjime,
tarp keturių sienų:
šalčio, sniego, ledo ir liūdesio.

Žiemą esu niekam neskolinga
ir nieko neįsipareigojusi.
Neprivalau dainuoti alyvas,
deklamuoti diemedžius,
nei susitikinėti po ievomis,
nei mylėti ar būti mylima.

Žiemą prisirenku kamščių
ir užkemšu visus savo džinus
pilkuose tingulio buteliuose,
tegu miega, miršta,
nebeprisikelia.

Katės akys

Žolės žalumo,
vaiskiai smaragdinės,
geltonos kaip trynys,
kartais – mėlyno lazurito,
apvestos egiptietišku kontūru,
nežmogiškais vyzdžiais,
siaurais – dieną,
naktį – išplėstais,
blizgančios lyg stiklas,
tamsoje žarstančios kibirkštis,
abejingos it sfinkso,
neišduodančios emocijų,
nei tykojant paukščio,
nei bastantis meilės
klystkeliais,
akys – be galo ištikimos,
tik kai katė serga
arba tyliai miršta
(šiukštu, netaisyti į “dvesia”).

Odė džiaugsmui

Džiaugsmas persmelkia
kaip išgaląstas virbalas,
suteptas medumi, mira ir
nuskausminamais vaistais.

Džiaugsmas nudiegia
iki nervų šaknelių,
iki pačių plaukų galiukų,
iki baltų pusmėnulių nagų

su prancūzišku manikiūru.
Tai – tik akimirka,
ja nemoku pasinaudoti,
užplūsta sąžinės priekaištai,

ūmus kaltės jausmas ir
tūkstantis baimių.
Mano Anima paliegusi,
slegia Elektros kompleksas,

Miegančiosios Gražuolės
ir Pelenės sindromai,
vaikštau kruvinomis
Undinėlės kojomis.

Džiaugsmo nusipelnė tie,
kurie nukeliavo į Lurdą,
aplankė Meką,
108 kartus apėjo
šventą Kailašo kalną.

Tie, kurie kalba maldas,
be paliovos kartoja mantras,
Dievo pateptieji,
gimę po laiminga žvaigžde
su baltais marškinėliais.

Angelui Sargui

Šaukiuosi Tavęs tik tada,
kai labai skauda, tarsi
mažas vaikas, kuris žino –
prisivėręs durimis pirštą,
gaus saldainį.

Pasekmė seka priežastį,
o gal – priešingai,
kas pasakys, kas išnarplios
mažas mūsų apgaules,
sau sukurtus spąstus,
išsikastas vilkduobes?


Tu niekada neatsiliepi,
neištiesi rankos, nei piršto,
tik apreiški, kad tarp mūsų
nėra jokio tarpo,
net menkiausio plyšio.

Tavo sparnas – mano kupra,
nimbas – mano galvos skausmas,
Tavo lelija – užmerkti
akių vokai,
tarp Tavo drabužių klosčių –
mano sapnų nuobiros.

Einu į priekį,
Tu seki iš paskos,
dar nepradėjau trauktis,
o Tu jau žengi atbulas,
net šešėlis galėtų

Tau pavydėti užsispyrimo,
tikslumo ir ištikimybės.

Anapus debesų – pasvirę bokštai,
po žeme – sudegę tiltai,
Angele Sarge, skrendam ten,
kur gera, bet mūsų nėra.

by admin