Miestą ir jūrą vis dar skiria tvora
Rolanda LUKOŠEVIČIENĖ
Klaipėdos apskrities architektai savo profesinės šventės proga surengę seminarą „Kryptis: jūrinis miestas“ sujudino uostamiesčio bendruomenę, pirmą kartą garsiai pasakę: klaipėdiečiai turi teisę ne tik iš tolo matyti jūrą, bet ir nuolat gyventi prie jos. Šis leitmotyvas, privertęs atkakliai savo pozicijas ginti uosto magnatus, nuskambėjo penkiuose Klaipėdos filosofų, istorikų, architektų, politikų ir savivaldybės valdininkų pranešimuose.
Įvairių sričių specialistų inicijuotos Klaipėdos identiteto paieškos prasidėjo jau pernai gruodį uostamiestyje surengtoje tarptautinėje konferencijoje „Neužšąlanti kultūra“. „Kryptis: jūrinis miestas“ – prieš pusmetį pradėtos diskusijos tąsa, kurią šįkart inspiravo uostamiesčio architektai, apie jūrinio miesto erdvių savitumą, miesto plėtros pliusus ir minusus tarpusavyje diskutuojantys jau keliolika metų. Seminarą rėmė Klaipėdos savivaldybė, o organizavo uostamiesčio Kultūrų komunikacijų centras.
 |
| Architektė R.Staševičiūtė, Klaipėdos savivaldybės Socialinio departamento direktorė N. Laužikienė, architektas E. Andrijauskas nesutiko su Klaipėdos jūrų krovos kompanijos „Bega“ generalinio direktoriaus A. Kuzmarskio pasiūlymu miesto aikštėse statyti kranus. Rolandos Lukoševičienės nuotraukos |
Ką veikti prie vandens?
„Turime daug vandens, bet ką prie jo veikti?“- retoriškai klausė susirinkusiųjų Klaipėdos vicemeras Vidmantas Plečkaitis. Pasak jo, klaipėdiečiai prie jūros gyvena du mėnesius, o visus kitus dešimt – tik nutuokia, kad ji yra. Situaciją galėtų pakeisti tik erdvių prie vandens atvėrimas, galimybė žmonėms jose būti kada panorėjus, poilsio, pramogų infrastruktūros sukūrimas. Tačiau kol kas, išskyrus mažą atkovotą žemės lopinėlį šalia piliavietės bei Kruizinių laivų terminalo, miestą ir jūrą vis dar skiria tvora.
Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktoriaus pavaduotojas Julius Žukas patvirtino: toji nelemta tvora, už kurios dažnai klesti šabakštynai, atsirado tik sovietmečiu. Ir Danė bei jos krantinės anksčiau nebuvo mirusios: kadaise čia buvo uostas, plaukiojo garlaiviai, klestėjo medienos pramonė.
Klaipėdos universiteto humanitarinių mokslų dr. Aldis Gedutis savo pranešime prakalbo apie architektūros negalią. Anot pranešėjo, architektūra neturi galimybių formuoti jūrinio miesto tapatybę. Uostamiesčio valdžios galvoms, kurios netiesiogiai veikia architektų darbų kryptį, kenkia pernelyg didelė pagarba praeičiai. Architektai negali laisvai interpretuoti savo idėjų, juos varžo gausybė dažnai iš piršto laužtų apribojimų. A.Gedučio manymu, klaipėdiečių įvaizdis kontrastuoja miesto įvaizdžiui: prašalaičių akimis, klaipėdiečiai – linksmi, mėgstantys švęsti žmonės. O Klaipėda iš pažiūros rimtas, norintis solidžiai atrodyti miestas.
 |
| Anot architekto E.Andrijausko, Klaipėda – daugiausiai potencijos keistis turintis miestas. |
Prie jūros tipena tilteliais
Bene revoliucingiausias idėjas seminare išsakęs architektas Edmundas Andrijauskas teigė, kad Klaipėda – vienintelis iš Lietuvos didmiesčių, turintis potencijos keistis, o ne, kaip Vilnius ar Kaunas, gyventi sovietmečiu suformuoto įvaizdžio sąskaita. 50 metų klaipėdiečiai buvo atskirti nuo jūros. Todėl jie negali jaustis jūrinio miesto gyventojais, o tik paprastais miestiečiais, gyvenančiais prie jūros. E.Andrijauskas tikino, kad prie vandens nutipenti tilteliais – ne išeitis.
Nuo XVII iki XX a. vidurio Klaipėdos centras išliko tokio pat dydžio – 450 ha. Iš jų 120 ha – industrinė teritorija. Klaipėdos ateitį E.Andrijauskas sieja su dviem vandens linijomis, kurios atgaivins baigiantį užtrokšti miestą. Tai – Danės upės „arterija“ ir ruožas palei marias, kur dabar yra įvairios uosto įmonės. „Drįstu teigti: jeigu kadaise, keičiantis technologijomis, uostas „išėjo“ iš Danės, po 5 ar 10 metų uostas taip pat turės apleisti marias. Taip bus, tik laiko klausimas – kada“, – tikino architektas.
E.Andrijauskas pateikė ir keletą galimų projektų, kuriuos prieš porą mėnesių sukūrė susiėję į būrį miesto architektai. Vizualūs kitokios Klaipėdos vaizdai išties atrodė stulbinančiai. Ant marių kranto – ne urbanistinis uosto peizažas, o žali rekreaciniai plotai su gyvenamaisiais namais, restoranais, žuvų turgumi, pramogų kompleksais. E.Andrijauskas įsitikinęs, kad miestas ir uostas trukdo vienas kitam. Miestas negali plėsti savo teritorijų, uostui taip pat trūksta erdvės. Architektas neslėpė, kad daugeliui dabar gana sunku įsivaizduoti, kad kada nors uostas pasitrauks iš miesto. Kad taip atsitiktų, reikia miesto valdžios, verslo ir klaipėdiečių pastangų.
E.Andrijauskui antrino ir architektė Ramunė Staševičiūtė. Anot jos, nei „Meridianas“, nei laivą simbolizuojantis „Sostenos“ pastatas nėra architektūriniai jūrinio miesto simboliai. Tokio simbolio – be Klaipėdos herbo ant vieno senamiesčio namelio – kol kas neturime.
Uostas – ne pasivaikščiojimams
Pasak Klaipėdos savivaldybės Socialinio departamento direktorės Nijolės Laužikienės, jūrinio miesto savitumo reikia ieškoti ne pastatuose, o erdvėse, kurios būtų traukos centrai. „Ar šiandien mes turime bent vieną traukos centrą? Teatro aikštė – nėra traukos centras, kaip ir daugelis kitų aikščių ar objektų. Turime Kruizinių laivų terminalą, bet jis kol kas dar nėra ta vieta, kur veržtųsi žmonės. Beje, pernykštis mėginimas per Jūros šventę ten surengti tarptautinį modernaus meno festivalį SEAS dar kartą įrodė, kad kultūra, bendradarbiaudama su verslu, miesto bendruomenės, architektų bendros pastangos gali bet kokią vietą padaryti patrauklią. Tačiau turime dirbti kartu ir kurti tokias erdves“, – sakė N.Laužikienė.
Klaipėdos jūrų krovos kompanijos „Bega“ generalinis direktorius, Lietuvos jūrų krovos kompanijų asociacijos prezidentas Aloyzas Kuzmarskis siūlė kiek kitokį kelią, kuris padėtų sustiprinti jūrinio miesto įvaizdį. „Kodėl vienos iš miesto aikščių, pavyzdžiui, prie Danės, negalėtume paversti jūrinės pramonės technikos muziejumi? Turime senų, 40 metų senumo uosto kranų. Turime antikvarinių garvežių, geležinkelio platformų su caro žymekliais. Šis technikos paveldas būtų matyti iš tolo. Manau, kad tai ir atspindėtų uostamiestį“, – tikino verslo atstovas. Anot jo, uosto žemė – labai brangi. Jos esą negalima paversti „ramunėlių terminalu“. Yra daug kitų vietų, kur žmonės galėtų eiti pasivaikščioti. Uostas Klaipėdą maitina. Jį reikia tausoti.
Su tuo nenorėjo sutikti ir E.Andrijauskas, ir kiti diskusijos dalyviai. „Frazę „gyvename prie jūros“ suprantame kaip visiems prieinamas erdves prie jūros. Uostas, žinoma, siejamas su verslo reikalais, tačiau jis taip pat ir visų klaipėdiečių reikalas. Kranas turi stovėti prie jūros, o ne mieste. Kol mes Jūros šventę švęsime Manto gatvėje, pasistatę stalus, nukrautus alumi, o ne prie jūros, neverta kalbėti apie Klaipėdos, kaip jūrinio miesto, identitetą“,- teigė seminaro „Kryptis: jūrinis miestas“ dalyviai.
