Miestas, pasirinkęs sau dailininką
Iki gegužės 6-osios „Klaipėdos galerijoje“ veikia vilniečio tapytojo Aloyzo Stasiulevičiaus kūrybos paroda, kurioje eksponuojama per 20 tapybos darbų, autentiški piešiniai ir faksimiliniai jų atspaudai.
Kristina Jokubavičienė
Jau tapo klasiku
A.Stasiulevičius, šiandien vadinamas lietuvių tapybos klasiku, yra vienas iš jos reformatorių, į dailės areną įžengęs 6-ojo dešimtmečio pabaigoje, vadinamuoju „atšilimo“ laikotarpiu.
Kartu su žymiausiais savo kartos dailininkais – Jonu Čeponiu, Jonu Švažu, Valentinu Antanavičiumi, Vincu Kisarausku, Leonu Tuleikiu ir kitais jis siekė įtvirtinti tapyboje naujas, modernias raiškos formas; griaudamas socialistinio realizmo kanonus, keitė požiūrį į meną. Vienas pirmųjų savo paveiksluose pradėjęs naudoti koliažą, vėliau išplėtojo jo teikiamas galimybes, sukurdamas savitą plastinę kalbą.
Šiandien jau penkis dešimtmečius kuriančio dailininko kūryba yra plačiai žinoma, vertinama ir visuomenės, ir dailės kritikų. Jo kūrinių yra įsigiję ne tik svarbiausi Lietuvos muziejai, bet ir daugelis garsių muziejų bei galerijų pasaulyje, privatūs kolekcininkai. Per pusantro tūkstančio darbų sukūrusiam dailininkui 2002 m. buvo skirta LR Vyriausybės meno premija.
Atviras ir kritiškas
Dailininkas nebijo atvirai demonstruoti savo pilietiškumo, būti opozicijoje ir išsakyti nuomonę. Atkakliai gindamas tradicijas, jis gana aštriai kalba apie postmodernistinio meno destrukciją ir griovimą. Pasak dailininko, „menininko misija yra skleisti harmoniją, liudyti pasaulio vienovę.“
A.Stasiulevičius dažniausiai apibūdinamas kaip Vilniaus dainius. Gal tai skamba pernelyg poetiškai, bet gana tiksliai. Jis pats išsireiškė paprasčiau: „Vilnius – tai aš. Ne aš pasirinkau jį, o jis – mane“. Būtent Vilnius yra toji beribė kūrybos erdvė, kurioje skleidžiasi tapytojo pasakojama miesto, nuolat kintančio darinio, istorija ir regimybė.
Dailėtyrininkė Nijolė Tumėnienė pabrėžė, kad A.Stasiulevičius mato svarbiausią – Vilniaus architektūrą ir viską pasakoja būtent per ją, ir tai tapytoją išskiria iš kitų menininkų, kuriems architektūra dažniausiai yra tik sudėtinė bendro vaizdo dalis.
Būties metaforos
Todėl apibūdinimas „urbanistinis peizažas“ ne visai tinka, yra per siauras, per konkretus dailininko darbų žanrui nusakyti.
Visi, kalbantys ar rašantys apie A.Stasiulevičiaus miesto interpretacijas, pabrėžia žmogaus jame nebuvimą. Vieniems tai kelia asociacijas su apokalipse, kiti mano autorių patį esant žmonių pasirodymo laukimo būsenoje. Galima interpretuoti ir kitaip – beveik kiekviena kompozicija yra abstrahuota žmogaus būties metafora, beveik kiekvienoje žmogaus buvimas numanomas, juntamas.
Miestas A.Stasiulevičiaus drobėse atsiveria per fragmentus („Vilnius iš arti“; čia ir toliau tekste minimi tapytojo sukurti ciklai ar darbai nebūtinai atstovaujami parodoje) ir per monumentalias panoramas, pastarųjų akivaizdžiai daugiau. Fragmentas atskleidžia mikroskopinę megapolio dalelę; panoraminis vaizdas – imponuojančią, dinamišką, nostalgišką ar grėsmingą jo visumą. Pastarosios charakteris, emocinis būvis priklauso nuo autoriaus būsenos ir nuotaikos, nuo plokštumų, linijų judėjimo ritmo ir krypties, spalvų reikšmės, jų klojimosi drobės paviršiuje.
Negailestingai objektyvus
Nors poetiškai vadinamas miesto dainiumi, A.Stasiulevičius nėra nei sentimentalus, nei romantiškas. Veikiau negailestingai objektyvus, minimalistas motyvo, formos, spalvos požiūriu. Absoliuti spalvinė klausa per gilią konkrečių, tik kelių spalvų analizę (ciklas „Mėlyna – Balta – Raudona“) atvedė prie ypatingo spalvos reikšmių suvokimo ir spalvinio minimalizmo. Potėpių, faktūrų, matinių ir blizgių paviršių dermės, toji imponuojanti medžiagų ir technikų įvairovė, visas profesinis tapytojo instrumentarijus – prie lakoniško, koncentruoto formos, spalvos ir turinio prasme vaizdo.
Vaizdas, besiveriantis nuo frag-mento (žemės, kasdienybės) kylant kartu su miesto bokštais, dangoraižiais ir gatvių upėmis aukštyn (ciklai „Vilniaus panoramos“, „Muzikinės asociacijos“), verčia suklusti, įgyja beveik sakrališkumo atspalvį. Miestui liekant kaip karštai magmai tyvuliuoti kažkur apačioje, dangus tampa svarbiausio veiksmo vieta: užsižiebia žvaigždės („Žvaigždynų ciklas“), sklendžia Nukryžiuotojo figūra („Kristaus kančios istorija“). Miestas atsišaukia kančios ir vilties dėl atleidimo aidu: iš paukščio skrydžio pamatytos magistralės susiklosto į kryžiaus ženklą, įspūdingą plastinę nukryžiuoto miesto metaforą.
