Mimas – savas tarp mokytojų ir vienuolių

Pašnekesiai

Mimas – savas tarp mokytojų ir vienuolių

Rolanda LUKOŠEVIČIENĖ

Keista Alekso Mažono populiarumo aureolė – su juo labinasi ir verslininkai, ir menininkai. Savas jis tarp mokytojų ir vienuolių pranciškonų. Balto grimo retušuotus A.Mažono bruožus gali išvysti žymios firmos gimtadienyje ar miesto šventėje. Atmintyje iškyla Aleksas – apšiuręs angelas pakirptais sparnais, besiblaškantis tūkstantinės į Jūros šventę suplūdusios minios akivaizdoje. Jau visai kitoks – išprotėjęs Gi de Mopasanas akis svilinančio baltumo kostiumu – išnyra naujausiame Klaipėdos muzikinio teatro spektaklyje „O, mielas drauge“.

Kažin, ar rasčiau Klaipėdoje kitą žmogų, prie savo pavardės turintį teisę prirašyti – mimas? Šiuo titulu galėtų didžiuotis nebent Alekso mokytojas Edgaras Savickis, į kurio pantomimos trupę prieš dvi dešimtis metų netikėtai, tačiau lemtingai pakliuvo A. Mažonas. Per tą laiką – tiek įvairiausių ieškojimų ir praradimų, privertusių nerti į pačias žmogiškosios esybės gelmes.

Nedažnai tarp bežadžių, gatves šlifuojančių miesto praeivių šmėkšteli Alekso veidas. Kai netikėtai išnyra prie išrikiuotų automobilių eilės ir išsprūsta tas nelemtas „kaip gyveni, Aleksai?“, neantspauduoja tavęs savo patirtimi. Tačiau iš vis ilgėjančių pauzių, tylos tarp ištariamų sakinių, vis labiau rimstančio žvilgsnio suvoki: šiame mimo skraiste prisidengusio žmogaus viduje nuolat kažkas vyksta. Kunkuliuoja, putoja, bręsta.

– Visada sunkiausia sužinoti, ko nori. Šiuo metu mano gyvenimas labai išbarstytas. Kai visko atsiranda daug, svarstai – kaip tai suvaldyti? Dabar – naujas etapas, nauja kokybė. Kai žmogus bręsta, prisiima atsakomybę už savo veiksmus. Bet jis greitai sugriūva, prisiėmęs per daug atsakomybės. Trokštu suprasti, kiek ir ko turiu prisiimti. Kad su tuo susitvarkyčiau,- ima palengva pasakoti.

– Tai ką dabar veiki?

– Ar klausi apie asmeninį gyvenimą?

– Nenorėčiau pažeidinėti intymių erdvių. Klausiu apie kūrybą, kuri galbūt kinta priklausomai nuo vidinių pokyčių.

– Išorė ir vidus susiję. Galima gyventi tik išorinį gyvenimą, bėgant nuo savo vidaus (ilgai tyli). Mokausi.

– Klysdamas? Išbandydamas nauja?

– Mokausi tiesiogine prasme. Klaipėdos universitete, pedagogikos ir katechetikos. Prieš dvylika metų kažkas manęs paklausė, gal jau laikas perduoti sukauptas žinias? Tuomet tvirtai pareiškiau: aš ne pedagogas. Praėjo laikas – mano žodžiai grįžo bumerangu. Taigi dabar gilinu savo supratimą apie Dievą. Neplanuoju dirbti tikybos mokytoju. Man katechetika įdomi plačiąja prasme. Tą savo suvokimą bandau perduoti visiems, kam įdomu. Darbas? Gilinu savo suvokimą apie judesį. KU Menų fakulteto Režisūros katedroje dirbau su užsienio kursu, norvegais. Jau antrą kartą. Pakvietė dirbti ir kitais metais. Kūrybinis darbas su studentais – tai prisilietimas prie tiek man, tiek jiems įdomių dalykų. Analizavome žodžio išraišką judesyje. Pavyzdys – akmuo. Kai moteris nusidėdavo svetimaudama, žydai ją užmėtydavo akmenimis. Akmuo – įrankis, kuriuo galima užmušti. Žodis gali tapti akmeniu ir filosofine prasme. Gali gydyti, gali žeisti. Kai studentai darė etiudą ir lenkdavosi paimti akmens, kilo mintis: o kam lenktis? Juk žmogaus širdis suakmenėjusi. Gali imti ir mesti iš širdies.

– Tavo pasirodymas didžiojoje scenoje – pirmas? Turiu galvoje spektaklį „O, mielas drauge“ Muzikiniame teatre.

– Buvo bandymų ir anksčiau. Tačiau su tokiu dideliu kolektyvu dirbau pirmą kartą. Manau, jog pagal savo galimybes buvau per mažai atskleistas. To priežastis – laikas, kurio buvo labai mažai. Šiame spektaklyje siekiau suprasti, ko iš manęs nori režisierius. Norėjau savimi ne sugadinti bendrą vaizdą, bet jį papildyti. Žinoma, galėjau labiau „iššokti“. Tačiau man buvo svarbus bendras darbas.

– Ar pirmą kartą buvai molis? Iki šiolei daugiau dirbdavai vienas – ir vaidindavai, ir režisuodavai.

– O pas Edgarą Savickį pantomimos trupėje? Praėjau tą mokyklą, kai pasitiki kitu žmogumi ir leidi iš savęs lipdyti tai, ko reikia spektakliui. Bandai suprasti, ko iš tavęs nori, ir įsilieti į visumą. Dirbau su Benu Šarka. Lyderis buvo Benas, o aš bandydavau perprasti jo sumanymus. Su Sergejumi Paciuku statėme „Miego brolius“. Režisieriai kažkodėl pasitiki manimi, palikdami labai daug erdvės. Gal todėl, kad tai susiję su judesiu?

– Ar tau, asmenybei, nesunku leistis būti valdomam kitų – režisieriaus ar didelio kolektyvo?

– Ne. Tačiau man vis dažniau ima kirstis kai kurie moraliniai dalykai. Turiu matyti erotinių scenų, seksualumo prasmę – į ką viskas vedama? Mes esame tarsi kovos laukas. Per mus eina tiek gerosios, tiek blogosios jėgos. Esame jų kryžkelė. Tik nuo mūsų priklauso, ką paskleisime. Ne viską, ką anksčiau dariau, galėčiau dabar pakartoti. Yra tokių dalykų, kurie žeidžia ne tik mus pačius, bet ir kitus žmones.

– Tu – vienas iš nedaugelio, kuris žinias įgijo per patirtį. Daug kalbama apie profesionalumo ir mėgėjiškumo sąvokas mene. Daug kam profesionalumo įrodymas yra diplomas…

– Diplomas įrodo žmogaus kryptingumą. Bet, pasirinkdamas profesiją, žmogus gali ir suklysti. Kitas dalykas – kai tai, ką darai, įrašyta širdyje. Kai yra talentas ir juo tarnaujama žmonėms. Gražiausia, kai žmoguje susijungia abu dalykai. Gal nebūtina skirstyti – į mėgėjus ir profesionalus… Koks gali būti mėgėjas, jeigu iš pašaukimo yra dainininkas, jeigu dainuoja ir žavi žmones?

– Ar teko susidurti su skeptišku požiūriu savo atžvilgiu? Na, kad neturi diplomo?

– Svarbi ne kitų nuomonė, o kirtis per mano kišenę. Dažnai kai kurie žmonės tik vėliau sužinodavo, kad aš „nieko nebaigęs“. Tačiau nelaikau savęs nieko nebaigusiu. Gavau puikius judesio pagrindus pas Edgarą Savickį – esu dėkingas jam. Normalu, kad žmonėms svarbus diplomas.

– Ar universitete pedagogiką studijuoti pradėjai dėl diplomo?

– Būtų kvaila sakyti, kad tai nebuvo svarbu. Tačiau kur kas svarbiau, kad aš pats to noriu. Jeigu nenorėčiau – būtų klaiku. Dabar svarstau, kaip susitvarkyti su viskuo. Laiko tiek mažai, o aš tiek darbų turiu. Tiek projektų. Ir dar turiu mokytis.

– Kokie tie projektai?

– Vis dar dirbu su savo pantomimos grupe Žvejų rūmuose – ieškome, turiu sumanymų. Rudenį su Muzikos centro darbuotoja Vita Petrauskiene parengėme projektą su vaikais. Ketiname jį pakartoti. Kartą per savaitę važiuoju į Plungę – dirbu su evangelikų liuteronų bendruomenės vaikais. Tęsiu projektą Menų fakultete su užsieniečiais studentais. Dėstau judesį KU Humanitarinio fakulteto Vytauto Anužio kurso studentams. Šiek tiek talkinu pranciškonų vienuoliams. Jie rengs turą po Žemaitiją – svarstau, kuo galėčiau prisidėti.

– Kiek šie darbai susiję su finansiniais dalykais, ir kiek – daromi tiesiog iš širdies?

– Darbai Plungėje, Kretingoje – tik iš širdies. Retkarčiais netikėtai jie padovanoja šiek tiek pinigų ar apmoka už kurą. Tikrai negalvoju apie atlygį. Pagrindinis darbas, kuris mane išlaiko, – Muzikos centre. O su studentais – vienkartiniai projektai, už kuriuos taip pat šiek tiek užmoka. Pinigai – tai medžiaga, kuri man suteikia galimybę laisvai judėti, aprūpinti šeimą. Tačiau, kai mano širdis tuo džiaugiasi, ir pinigai kitos vertės. Galima prarasti gyvenimą, kai save nuolat verti kažką daryti, nes reikia. Šventame Rašte pasakyta: „Patepk mane, Viešpatie“. Tas patepimas ne su sausumu susijęs, o, kai atradęs Dievą, pradedi viską daryti su džiaugsmu. Su džiaugsmu eini pas verslo partnerį, su džiaugsmu priimi sunkumus ir ieškai išeities.

– Ar junti, jog po truputį tampi mokytoju?

– Esu tik indas, per kurį teka Dievo žinios, ir aš jomis dalinuosi.

by admin