Mirties paslaptis

Galvos auksinės

Pro langą lenkias,

Akys dangaus

Įžvelgia mirtį.

Baltas kaip sniegas

Plaukia ir stingsta

Rūkas pro pienes –

Į sielą smelkias.

Paukštis kaip šauksmas

Kyla ir dingsta.

Vien tiktai aidas

Atmuša kirtį.

Per gilią bangą

Neria į gelmę,

Krištolo lašas

Perskelia spalvą,

Į spektro širdį

Įmeta angį.

Šliaužia, išgraužia,

Raitos per mintį.

Liepsnos nuo žvakių

Krenta į juodą

Vandenį suterštą

Kraujo ir suodžių.

larradanko

by admin