Mirties varos
Ištrauka iš rašomo romano
(Mirties varos – organizmo siekis visas įtampas sumažinti iki nulinio taško)
Juozas Šikšnelis
 |
| Alio Balbieriaus nuotr. |
Nepatikėjau savo akimis, bet nespėjau, o gal nepamaniau įsižnybti, nes tai pasirodė lyg kažkieno nevykęs pokštas, skirtas mane išdurti ar prajuokinti, gal suintriguoti, net pravirkdyti, nes dabar, praėjus tiekai metų ir paaiškėjus visoms aplinkybėms, dar nežinau – verkti ar juoktis derėtų išvydus tarp šimtamečio skeleto kaulų ušebti. Ar jūsų akys, tingiai slankiojančios šio teksto raidėmis bei žodžiais, nemirktelėjo, protas nedrumstelėjo suvokęs, kad tarp skeleto, kuriam gerokai daugiau nei šimtas metų, kaulų aptikau ušebti. Tikriausiai, tamstos, abejingai gūžtelėjote, o gal įtariai pakėlėte vieną antakį – siutinanti grimasa, nes taip mėgdavo daryti vienas iš gausybės viršininkų, kurių man negailėjo likimas, prieš žeminančią atleidimo procedūrą paliepdamas rašyti pasiaiškinimą. Taigi antrą kartą išgirdę apie ušebti jam visai nepritinkančioje vietoje, jūs vėl nelikote pritrenkti, abstulbę, išsižioję ir negalintys užspausti žandikaulių lyg tas krokodilas, kuriam gaudytojas įkišo į žiobtus pagalį, savo akimis nemačiau, tik televizoriuje, todėl negaliu prisiekti ar krokodilas nebuvo guminis.
O gal atvirkščiai, rypaujate visomis spėkomis: jūs tik paklausykite, jis skelete rado ušebti!
Koks siaubas!
Toli nenubėgdami turime išsiaiškinti: kodėl jūsų reakcija tokia drungna? Ar todėl, kad tai absoliučiai neįtikėtina, ar tiesiog jūs nesuvokiate, kad ušebti ne vieta tarp numirėlio kaulų? O gal dar paprasčiau: na ir kas, sakote, kodėl ušebti negali mėtytis tarp numirėlio kaulų? Ypač, dar priduriate, žiūrėdami į mane lyg į beviltišką idiotą, ypač, jei tas numirėlis yra žymaus egiptiečio mumija. Neprieštarauju, nors taip negražiai į mane žiūrite, mat ušebti – medinės, akmeninės ar porcelianinės skulptūrėlės vieta yra šalia numirėlio, kape, kur juos dėdavo kaip velionio tarnus dirbančius už jį visus darbus – būdavo, kad kiekvienam darbui po atskirą ušebti. Taigi kape, atskiroje taroje, bet ne tarp kaulų, nes tikriausiai nuo pat pradžių nesugebėjau pasakyti kelių esminių dalykų: pirma – apžiūrinėjau ne egiptietišką mumiją ir antrą – ušebti padėtis skeleto atžvilgiu rodė, kad jis ten atsidūrė ne numestas, padėtas, o tas, kuris daugiau nei prieš šimtą metų dar vadinos žmogumi, prarado gyvastį su ušebti savo kūne. Taip, jūs visiškai teisūs, tarno skulptūrėlė buvo nelaimingojo kūne. Ar tai tapo jo mirties priežastimi, negaliu atsakyti, todėl susilaikysiu nuo spekuliacijų. Klausimas, kuris iki šiol neduoda ramybės: kaip apie dvidešimt centimetrų aukščio nežinomo medžio skulptūrėlė galėjo patekti į žmogaus kūną? Nesvarbu gyvą ar jau nebegyvą. Galvos skausmas yra neužkrečiama liga. Man skauda, o jums ne motais. Ušebtis tarp skeleto kaulų, na ir kas? Tikriausiai pamiršau prisistatyti, nors nemanau, kad tai kiek pakeis padėtį, esu antropologas – etnologas ar dar kažin koks logas ir tyrinėju Napoleono karių kapavietę, atleiskite, tai, kas joje buvo – palaikus, skeletus, baigiančius trūnyti kaulus. Dabar kiek aiškiau: skeletas ne iš faraonų laikų Egipto, o iš XIX a. pradžios Vilniaus, kitaip sakant, napoleonmečio, nors mūsų mieste jis tęsėsi tik šešis mėnesius, bet įgavo savo pavadinimą kaip istorijos tarpsnis.
Istorija yra mano daržas, tad galiu laisvai šokinėti per epochas lyg kengūra, nes mano protas nesuvaržytas jokiais racionalaus mastymo varžtais ar veržlėmis. Tikriausiai krizenate slapčiomis pridurdami: gerokai nukrypęs nuo įprastų vėžių. Tai apie mano protą, kuriam tiek Egipto faraono mumija apkaišyta ušebti kiekvienam norui ir darbui, tiek Napoleonas, pasitempęs, kad mažu ūgiu pralenktų savo didelę šlovę ir šv.Onos bažnyčią, kurią neva dievino, gal todėl įsakė paversti arklidėmis, yra absoliučiai tas pats su lygybės ženklu, lyg du kart du. Net jums, besisukiojantiems kitose proto platumose bei lygiagretėse, turėtų atrodyti, kad ušebti ir Napoleono kariaunos kareivis irgi nieko itin nesuvokiamo, nes grand emperator buvo ir Egipto užkariautojas. Savo ekspedicija jis paskatino ne tik domėtis šiuo egzotišku kraštu, bet ir beatodairiškai jį plėšti.
Visą tai perviriau greituoju būdu savo katiliuke, o putos nudribo šiuose puslapiuose, kuriuos jūs vartote, todėl nuolankiai prašau atleidimo. Kiek užtrukote jūs, nežinau, bet aš neilgai – kol paskubomis apžiūrėjęs statutėlę konstatavau ir jums pranešu: apie 18 cm. aukščio, medinė, iš plataus išsilavinimo klosčių ištraukiau ir pažėriau: gali būti – kedras, akacija ir sikomora, bet nė velnio nesu čiupinėjęs nė vieno, todėl nežinau iš kurio padaryta ši ušebti, akys labai gyvos, nes inkrustuotos akmeniu (tikiuosi ne itin brangiu, nes per laiką būtų atsiradęs meistras jas išlupti), apvežiotos plona varine juostele. Figūra ne itin puošni – ilgas rūbas ir iš jo kyšo tik viena ranka laikantį kaplį, kita ranka nulūžus – negalim žinoti, ką ji laikė. Iš tų pačių išminties, atminties, bendro, bet gilaus išsilavinimo klosčių ištraukiu: jei tai paprastas ušebtis, tai yra numirėliui užduotus žemės darbus pasirengęs nudirbti tarnas, vadinasi antrojoje rankoje irgi turi būti panašus kaplys. Kita vertus, Egipte darydavo ušebti su mirusiojo bruožais, kad „Ka“ – siela galėtų ją atpažinti, tokiu būdu statulėlės rankose neaišku kokie įrankiai galėjo būti…
Apžiūrėjęs ir greitomis viską sujaukęs padariau mainus: pastačiau ant lentynos ušebti, o nuo jos paėmiau Red Label viskį, kurį buvau gavęs…chm, sakyčiau kaip kyšį, bet jums tikriausiai kyla klausimas: už ką antropologui duoti kyšį? Gal už tai, kad atrastų prosenių kaulus Gedimino šeimos kape ir tai būtų realus įrodymas apie kunigaikštišką kilmę? Ak, jei man už tai neštų viskio, dar ne tokius dalykus galėčiau atrasti. Nesvarbu, viskis dovana ar kyšis, bet gerkle teka lyg vanduo Niagaros kriokliu – viską šluojantis savo kelyje, o jo substancija ar esmė garų pavidalu, pasiekus smegenų vingius išvalo visas sąnašas nelyginant koks valiklis su balikliu, apnuogindamas geluonį. Šiam procesui užtrukau lygiai penkias minutes ir mano suvokimo jėga buvo tokia galinga, kad pervėrus tris kapitalines gelžbetoninių blokų sienas aptiko, jog instituto sekretorė Jolanta po savo stringais įsidėjusi Libress tipo higieninį paketą. Ak, kodėl tokia kvailystė atsiskleidė? Bet neskubėkite smerkti, nes didūs dalykai atsiskleidžia pamažu, lyg gėlės grožis. Juk vienadienės pražysta per naktį, kad per dieną sunyktų, o tikras grožis ryškėja pamažu. Jolantos stringai buvo rožinės spalvos iki pirmojo skalbimo, šiandien jau skalbti perskalbti, todėl spalvai dar nesugalvotas pavadinimas, nuo stringų iki griaučių šoka mintis galiūnė, mintis kengūra, absoliučiai jokių nukrypimų, nes Jolanta liesa lyg gitara, o gal altas, juk gitara pilvota, išsprūdo, nes vienas veikėjas mėgdavo taip sakyti. Kartoju lyg papūga.
Taigi nuo stringų prie griaučių ir gilyn…
Bet iki Egipto piramidžių nesikasiau – gilu, tamsu, skarabėjai, skorpionai, šunagalviai, budeliai su kuokomis – viena siaubingiausių mirčių būti daužomam per galva kuoka, be to Egiptas su visais faraonais gulinčiais, gulėjusiais piramidėse yra raustas, perraustas, išeksploatuotas, suspekuliuotas ir nukainuotas, tapęs viena iš naujalietuvių ir ekstrasensų Meka. Ir be visų išvadintų argumentų, pradėjus kelią nuo Egipto, neišvengiamai pasiklysiu, nes peršokti tiek tūkstantmečių ne juokas. Kas giliai griebia, ne visada lieka pilna sauja. Ne, jaučiu visomis šalto prakaito liaukomis, reikia knisti ne tiek giliai: ušebti paslaptis užversta dviejų šimtmečių klodu. Taip, nesiginčiju, be Egipto čia neapsėjo, bet dramatišką pagreitį įgavo būtent prieš du šimtmečius šiose geografinėse platumose, po to nurimo lyg bangos vandenyje, dabar vėl…
Istorija tarsi tingi, šalta moteris atsikalbinėjimais, nerangumu ir abuojumu nenori įsileisti mano aistros, bet nesu linkęs taip lengvai pasiduoti, nes aistra ne kartą tramdyta nelyginant šv. Pranciškaus aštriadygliame erškėtyne, ne vieną kartą save begėdiškai apgaudinėjant bandyta užmiršti, ne vieną kartą drausta, užginta, netgi užpilta gėla, neviltimi, kasdieniniais rūpesčiais, alkoholiu, kas be ko, nes tai lengviausias, visuotinai prieinamas (nuo aštuoniolikos) ir efektyviausias būdas, nenusilpo tik suvešėjo su netramdomu pajėgumu siekdama palengvinti kūno naštą, atskleidžiant mįsles, kurios it girnų akmenys kabo po kaklu. Pardon, šiuo atveju tai viena ušebti mįslė. Tegul ir ne amžiaus, o vieno individo, kurio skelete jį aptikau.
Skverbiausi pro minkštuosius ir kietuosius audinius – rūbus, skyriau gaktos plaukus, aptikau didžiąsias paskui ir mažąsias istorijos lyties lūpas, slaptuosius takus ir ypatinguosius archyvus, laisvai prieinamus ir absoliučiai uždarus ne tik istorijos šaltinius, rinkau po kruopelytę, gurinėlį, trupinėlį pomėgių, norų, geismų, aistros, bet neilgai trukęs ėmiau suprasti, kad tai, ką pavyko atskleisti jums, garbūs skaitantys žmones, tėra fragmentiški fragmentų fragmentai, kvazidalelės, iš kurių sudarytos detalės, jungiamos į pilną dėlionę. Trūksta bent pusės surinktojo. Kitaip sakant, tegul būna man ne itin švankiam atleista, bet savo kelyje į išsvajotą aistros viršūnę tarsi susidūriau su neįveikiama istorijos mergystės plėve.
Ir tada pasirodė jis – nešvarių žaidimų mėgėjas bei meistras, intrigų dievas – Žakas de Sanglenas. Man tiesiog nesuvokiamai pasisekė – taip gali atsitikti tik vieną kartą gyvenime ir tai tik likimo numylėtiems kūdikiams, kad minėtas subjektas atsidūrė man reikiamoje erdvėje, man tinkamu laiku. Neužtenka to, kankinamas tarnybinių, asmeninių bei psichologinių problemų Žakas de Sanglenas skrupulingai fiksavo savo pastebėjimus bei kaupė agentūrinius pranešimus, deja, sprendžiant iš visko, darydamas ne menką atranką ir išsaugodamas tik tuos, kurie jam galėjo būti naudingi teisinantis imperatoriui. Neužtenka to, kad pavyko prisikasti prie jo archyvų ir slaptųjų užrašų, nepaviešindamas savo vyliaus paslapčių ir suderėtos kainos, aš, atlaikęs itin griežtus atrankos kriterijus, tapau Žako de Sangleno – pirmosios armijos policijos direktoriaus akimis ir ausimis ką tik rusų paliktame Vilniuje. Tenka pripažinti, ne vienintelėmis akimis ir ausimis ir ne labiausiai vertinamomis, nes fiksavau viską, kas gali būti naudinga ne vien menkame istorijos tarpsnyje blykstelėjusiam ir užsakinėjančiam muziką Žakui de Sanglenui, bet ir po jo gyvensiančioms kartoms.
– Tikrasis jūsų uždavinys turi likti neatskleista paslaptimi, todėl visi jūsų veiksmai turi būti atsargūs ir kuklūs. Svarbiausias jūsų slaptos užduoties tikslas yra sužinoti tikslius statistinius bei fizinius duomenis apie priešininko gyvąją jėgą judančią per Vilniaus miestą.
Įsiskverbiau sėkmingai tik dugno, deja, nepasiekiau, nes istorijos lyties bedugnė pranoko ne tik mano lūkesčius.
Dabar ir visados. Tad pirmyn mano pramintu taku.
