Modernus šokis rado gerbėjų
Violeta Milvydienė
Teisingas jaunųjų „PLArTFORMOS“, festivalio organizatorių – Klaipėdos kultūros skyriaus vedėjos Godos Giedraitytės, energingosios koordinatorės Agnijos Šeiko-Sarulienės ir kitų – sprendimas šiemet šiuolaikinio meno fiestą surengti ne Jūros šventės metu. Pastarojoje, kaip ir derėtų, dominavo pramoginio žanro šokis, kur pirmą kartą suorganizuotose mokyklose galėjo pajudėti ir gausiai susirinkusi publika, tai specifinėje antrus metus vykstančioje „PLArTFORMOJE“ vyrauja tik moderni choreografija, kompozicijos pristatomos netradicinėse erdvėse ir turi savitą gerbėjų auditoriją.
 |
| I.Janti įvairiausius triukus ant kabančio lanko ir virvės demonstravo ypač lanksčiai, muzikaliai. L.Magnezy projektas ,,Mušk” kvietė žiūrovus ,,išbandyti sceną”. Nerijaus Jankausko nuotraukos |
Kažkur matyta…
Nors per tris festivalio vakarus romantiškoje jachtų elingų aplinkoje parodyti šokio projektai paliko gana abstraktų įspūdį, būtų sudėtinga aprėpti bendrą jų vaizdą, – galbūt lengviau trumpai paanalizuoti ar apibūdinti kiekvieną iš matytų kūrinių.
Apie minėtosios klaipėdietės choreografės A.Šeiko-Sarulienės ,,Antspaudus” (,,In Signum 5”), kurių premjera įvyko gegužę ,,Naujojo Baltijos šokio” metu uostamiesčio Dailės parodų rūmuose bei Vilniaus ,,Menų spaustuvėje”, jau buvo rašyta. Tad belieka pridurti, jog nauja, kiek sutrumpinta spektaklio-instaliacijos versija tapo sodresnė ir žaismingesnė, turint omenyje šokio sąsają su šalia scenos stovinčiais ar riedančiais dideliais baltais „kompiuteriniais” meškinais.
Debiutinę Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentų P.Lisausko ir T.Gurevičiaus kompoziciją ,,Sankryža” atlikęs šokėjas (P.Lisauskas) priminė skulptūrose, vazose ar freskose vaizduojamą raumeningąjį Elados atletą. Pasirodymą įvardinčiau itin drąsiu ir nusipelniusiu aktyvaus žiūrovų palaikymo. Tik… kai kurie šio monologo epizodai bei raiškos priemonės pasirodė kažkur (video-, Mezzo kanalu?) jau seniai matytos.
Skelbiamo vienu talentingiausių šiandienos jaunųjų Europos kūrėjų olando B.Listopado šokio trupės projekte merginų duetas žavus trapiu, estetizuotu bendravimu, subtiliomis plastinės raiškos jungtimis. Dėmesį ypač traukė stiprių pėdų išgaubtomis keltimis bei lanksčių rankų riešų žaismė.
Bandė įtraukti publiką
L.Magnezy (Izraelis, Olandija) kūryba šiek tiek pažįstama iš pernykščio festivalio, kuriame kompozicija ,,…ir ji buvo” kitų ,,olandiškų” darbų fone išsiskyrė originalesne koncepcija, judėjimo motyvacija. Šįkart choreografė atvežė net du projektus. Pirmajame – ,,Visąlaik ore” (,,All the Time in the Air”) kūrėjos deklaruojamos mintys, atrodė, neatitinka scenos vyksmo. Tačiau, reikia pripažinti, trys vaikinai parodė gana stiprų fizinį pasirengimą, gerą atlikimo techniką.
Antrasis L.Magnezy projektas pavadinimu ,,Mušk” (,,Beat up”) – nestandartinis modelis, pirmiausia nustebinęs kvietimu žiūrovams neva ,,išbandyti sceną”. Toliau penki go-go šokėjai (juk būtent taip vadinami atlikėjai, užvedantys publiką naktiniuose klubuose) tarp stovinčiųjų judėjo įvairiai – pavieniui, dviese ar trise, kol sudarė vientisą grupę, nuolatos keičiančią savo ,,aikštelę”.
Manau, pagrindinis tokio projekto tikslas – išjudinti publiką, įjungti ją bendram šokiui. Deja, sumanymą kažkiek pavyko įgyvendinti tik trečiąjį vakarą. Galbūt ,,kaltas” mentalitetas, lietuviams būdingas santūrumas, besiveržiančių emocijų kontroliavimas. Taigi dauguma, nepasidavusi šokėjų ,,provokacijai”, visas 15 minučių stovėjo šypsodamasi ir tik plojo.
Gimė ir kitas pasvarstymas: juk čia nueita lengviausiu keliu – choreografui nereikėjo patirti kūrybinių kančių (temos, idėjos ar išraiškos priemonių paieškos), o atlikėjams – ypatingų pastangų repetuojant, ,,šlifuojant”, sinchronizuojant judesius ir kitų.
Imponavo videomenas
Eseisto R.Rastausko ,,Berlynalijose” bandyta suvienyti žodinį tekstą, perkusinę muziką, videomeną ir šokį. Nerišli padrikų minčių raizgalynė, greitakalbe išsakomi banalūs, tačiau hiperbolizuotai pateikiami samprotavimai publikoje sukeldavo tai juoko bangą, tai apgailestavimo pliūpsnį. Nevykusiai įpintas ilgai sėdėjusios ir atsainiai besielgusios, bet čia pat spėjusios apsisvaiginti alkoholiu frau ar froilen (šokėja G.Laurinavičiūtė) plaikstymasis dar labiau ,,pagyvino” beprasmybės įspūdį.
Berods, kiek susireikšminęs autorius išliko įtaigus tik pats sau, po kiekvieno fragmento stodamasis, lyg kaulydamas žiūrovų aplodismentų. Ir šie plojo ne kartą, sutartinai manydami, jog sulaukė finalo. Rizikos faktorius netekti ir taip negausios auditorijos pasitvirtino – pamažu daugelis paliko savo vietas.
Šiame, kaip rašoma programėlėje, ,,vientisame mitologinio Berlyno reginyje” labiausiai imponavo perkusija (A.Gotesmanas) ir videomenas (A. Maknytė – VJ Makaura) – filmavimo vietoje bei rodymo čia pat, kairiajame ekrane, idėja.
Net vibravo oras
Tobuliausiu sintezės pavyzdžiu, sujungiant šiuolaikinio šokio plastiką su akrobatikos bei žonglieriavimo elementais, laikyčiau Ilonos Janti iš Suomijos programą.
Šokėja-akrobatė įvairiausius triukus ant kabančio lanko ir virvės demonstravo ypač lanksčiai, muzikaliai, su tam tikru šarmu. Stebint visa tai iš arti, nejučia sukeliama vibracija ore, o kartu su pasigėrėjimu jaučiama ir teigiama emocinė įtampa.
Panašaus pozityvo emocijos kilo, dalyvaujant klaipėdiečio J.Urbono interaktyvioje grafinėje-erdvinėje instaliacijoje ,,Pučiamųjų orkestras”, beklausant lengvo grupės ,,BMW” (Vokietija, Lenkija, Olandija) džiazinio muzikavimo.
Taip pat maloniai nustebino paskutinįjį vakarą publikai pristatyta beveik savaitę KU Menų fakulteto choreografijos salėse vykusio seminaro (vadovai – V. Jankauskas ir G. Kirklytė-Jankauskienė) medžiaga. ,,Kontaktais” pavadintas kūrybinės dirbtuvės pasirodymas, atliktas devynių merginų, neatrodė visai suimprovizuotas ar spontaniškas. Jame sulėtinti ,,parteriniai”, kontaktinio šokio ir kiti šiuolaikinės leksikos elementai natūralia seka, organiškai išvystomi iki dinamiškų, ekspresyviai atliekamų derinių.
Trumpas, tačiau vaisingas bendradarbiavimas su įvairių šalių muzikantais – šie ne tik sutiko talkinti choreografijai, bet itin atsakingai (akimis nuolat sekė šokėjų veiksmus) ir deramai atliko akompanimentą. Neįprasti teramino, vietnamietiškos arfos bei fleitų garsai tarsi intuityviai papildydavo, net išryškindavo judesį…
Įvykdė misiją
…Toliau tenka pasitelkti vaizduotę – suteikus šiam sceniniam eksperimentui pavadinimą, kartu – gilesnės prasmės, gal humoro, sarkazmo ar ironijos dozę, dar harmoningą išorinį apipavidalinimą bei kita – štai tokiu, atrodo, elementariu būdu galėtų gimti naujas kūrinys, pretenduojantis į šiuolaikinio šokio spektaklio vardą.
Vien todėl verta konstatuoti: festivalis įvykdė savąją misiją. Jis suteikė saviraiškos laisvę bei neordinarią erdvę dalyviams, jaunajam žiūrovui – pažintinės reikšmės ir bendravimo malonumo, šiuolaikinio meno ,,fanui” – naujos informacijos. Dėkui iniciatoriams, kol kas (teoriškai ir praktiškai) gyvuojantiems neišsenkančio entuziazmo dėka.
