Moteriškumo pavidalai L.S.Černiauskaitės

Moteriškumo pavidalai L.S.Černiauskaitės

Laima Norkutė

Laura Sintija Černiauskaitė – viena perspektyviausių dabartinės lietuvių literatūros kūrėjų. Jauna prozininkė ir dramaturgė savo kūriniuose vaizduoja painius skirtingų prigimčių, į įvairias socialines ir kitokias aplinkybes patekusių žmonių tarpusavio santykius, atskleisdama jų sudėtingumą originaliu juslingumo kupinu stiliumi. Jos pjesių, novelių, apysakų rinkiniai Liučė čiuožia (2003), Artumo jausmas (2005) bei romanas Kvėpavimas į marmurą (2006) skatina skaitytoją pažvelgti giliau į pasaulį, kuriame egzistuoja lyg ir lengvai atpažįstami, bet nekasdieniški veikėjai. Pagrindiniai jos kūrinių personažai, iš kurių požiūrio taško dažniausiai (nors nebūtinai) konstruojamas įtaigus pasakojimas, yra moterys – Liučė (Liučė čiuožia), Lidija (Vidurdienį, Lidijos laiku), Izabelė (Kvėpavimas į marmurą)… Išskirtinis dėmesys moteriškumo temai nestebina – juk tik moteriai suteikta ypatinga galimybė išgyventi gimdymo ir maitinimo ciklą, t.y. esminį kūniškąjį ryšį su Kitu. Moteriškasis identitetas formuojamas mergaitės – moters – motinos patirčių, kūno ir sielos virsmų, lemiančių naują gyvybę, ir toks gamtos dėsnių pakartojimas neišvengiamai tampa daugelio intelektualinių diskusijų tema. Čia dominuoja feministinės idėjos ir šiuo aspektu viena iš ryškiausių – prancūzų feministės Julijos Kristevos teorija, teigianti, kad moteriškumas neturi tiesioginio ryšio su moterimi, o motinystė nėra susieta su moterimi ar moters kūnu, nes tiek, kiek moteris yra motina, ji negali išsakyti nei savo moteriškumo, nei motinystės.

Šis problemiškas moteriškumo aspektas – painus moters, kaip motinos, santykis su savimi ir su šalia esančiais, sutinkamas ir L.S.Černiauskaitės kūryboje. Tačiau jos kūryba nėra feministinė ideologine prasme, abiejų lyčių žmonės vertinami tais pačiais kriterijais, teigiant, kad tiek vyrui, tiek moteriai vienatvė nepakeliama, o ir vaiko atsiradimas

svarbus ne tik motinai, kartais gal net labiau tėvui.

Visuose L.S.Černiauskaitės kūriniuose naujos gyvybės linija brėžiama kaip svarbiausioji, kur įmanomas moters esaties išgryninimas per kitą, kaip dalį savęs,- per atėjusįjį iš įsčių. Dažnai modeliuodama moterystės ir motinystės priešpriešą, L.S. Černiauskaitė efektingai atveria moters, kaip motinos, prigimtį, teigdama ją esant giluminę ir tikrąją. Šalia svarbiausiojo – motinystės – fenomeno paprastai sutinkami ir kiti to paties intymiojo plano konstruktai – meilė, namai, vyro ir moters tarpusavio santykiai. Moters vaizdinys varijuoja apimdamas platų socialinį ir jausminį diapazoną: nuo aiškiaregiškos mergaitės Bazilės (Blyksnys po vasaros vandeniu) iki besiblaškančios Liučės (Liučė čiuožia) ar benamės Liubkos (Artumo jausmas), atskleisdamas jų vidines metamorfozes, juslinių galių stiprėjimą, neišvengiamą artumo troškimą.

Bundantis seksualumas, maištavimas prieš kūno ir lyties pastovumo reikalavimą, egzistencinis nerimas liejasi jausminga, gyvybinga, tačiau ne šokiruojančiai gaivališka kalba, kuri Elijos Šaltytės buvo įvardyta kaip kartais skambanti it senas pagoniškas burtažodis. Kiekviename kūrinyje įgaudamas vis naujų spalvų, moters atvaizdas ima panašėti į sudėtingą mozaiką, kurioje kaskart ryškėja naujos, tačiau vis dėlto atpažįstamos moteriškumo detalės.

Pasak literatūrologės Audingos Peluritytės – Tikuišienės, L.S. Černiauskaitės kūryboje galima išskirti du ypatingus moteriškumo pavidalus, padedančius suvokti sudėtingą moters ryšį su vyru ir su vaiku. Moters santykis su vyru formuojamas kaip gundytojai Ievai pavaldi plotmė, o vaiko pozicijai apibrėžti pasitelkiamas Elektros personažas. Tokių skirtingų moteriškumo modelių pasirinkimą literatūrologė motyvuoja tuo, kad tiek Ievai, tiek Elektrai būdingas nuolatinis troškimas pažinti nepažintą, patirti nuopuolį, kurio jos nelaiko nuopuoliu. Patenkindama savo smalsumą per pažinimo medžio vaisių, Ieva praranda Rojų ir amžinąjį gyvenimą, tapdama tikrąja pirmapradės nuodėmės kaltininke, tačiau atveria vyrui žmogiškąjį pasaulį. Ši moteriškoji įtakos sfera, dažnai suvokiama kaip grėsmė vyrui, L.S.Černiauskaitės kūryboje įgauna savitas, subtiliai reiškiamas formas: visos jos kuriamos moterys nepamiršta savo prigimtinės gundymo galios, gebančios ne tik aitrinti, trikdyti vyrą, bet ir priversti jį suvokti moteriškumą kaip tai, kas slėpininga ir niekam nepavaldu.

Toks moters vaizdinys iškyla knygos Artumo jausmas apysakoje Vidurdienį, Lidijos laiku. Pagrindinė veikėja Lidija čia nėra vien daug skausmo patyrusi jauna moteris, paprasta banko operatorė, bet sykiu nežemiška būtybė, kurios paveikslas tapomas išmoningai parenkant spalvas: jos mirga, liejasi, sumišdamos su kvapais, virpesiais, akį traukiančiu plazdėjimu, atliepiančiu išskirtinį veikėjos gebėjimą egzistuoti smilkstančiu pavidalu (liepsnelė virš žvakės, pasiruošusi bet kada nutrūkti). Tokia plevenanti būsena nėra vienintelis Lidiją iš kitų išskiriantis bruožas – mistiškoji Lidijos tapatybė žaismingai perteikiama jos ryšiu su mirusiaisiais, kuris išskiria ją iš kasdieniškojo pasaulio erdvės, bet nekuria šokiruojančios perspektyvos. Tačiau Konstantinas, įsimylintis Lidiją, nedrįsta moters užkalbinti abejodamas jos realumu, pabūgęs šio neįprasto, jam nepavaldaus moteriškumo, gebančio keisti savo pavidalus virpančioje erdvėje. Lidija pakimba jo pasąmonėje lyg svajinga impresija ir vyro vilčių išsipildymas paliekamas moters iniciatyvai, kai Lidija suvokia trokštanti žemiškojo stabilumo bei atsiduria biblinės Ievos pozicijoje, tardama paskutinę apysakos frazę: Nagi nagi, gal jau užteks apsimetinėti, kad vienas kito nepažinome?..

Trapus, kristalizuotas Lidijos kūniškumas išryškėja per nuomininkės ir bendradarbės Natašos personažą. Pabėgusi nuo ją skriaudžiančio vyro ir besiilginti kaime palikto sūnaus, Nataša smilksta iš nevilties dėl staiga atsiradusios dviejų-lėkščių-kriauklėje vienatvės ir meilės bei šilumos trūkumą bando kompensuoti išlaisvindama savo erotiškumą. Moters paveiksle ima ryškėti žaismingos ironijos ir subtilios poetikos potėpiai, kurių dėka apsieinama be vulgaraus, tiesmuko kūniškumo ir fizinės jungties vaizdavimo, priešingai – kūno žavesys reiškiamas minimalistinėmis priemonėmis, o patiriamos aistros sutelkiamos į sielų artumo paieškas. Natašos erotiškumas sklinda dosnios, aitriai kvepiančios žemės aromatais, iš jos plaukų kasos garuoja ilgesys, kito, savojo ir kūniškojo, primenant tai, kad Natašos jaunoje kaktoje ryškėjo pažįstamos naštos ženklai – taip lengvai įskaitomi ir jaukūs, kad norėjosi ištiesti delnus ir pasišildyti prie jų kaip prie ugnelės. Šiluma, kuria siekiama pasidalinti, sugrąžina skaitytoją į jaukias moteriškumo interpretacijas – moteris savo esme išlieka kuriančioji, sotinančioji, tarsi sodraus skonio, rupi duona. Natašai priešingas Lidijos efemeriškumas, pastarąją tik vizijomis lankantis vaikas pirmiausia realią materiją įgauna Natašos kūne, suvienydamas dvi herojes savo laukimu ir tapdamas dar vienu įrodymu, kad Nataša visu kuo yra žemiškoji, nuodėmingoji moteris Ieva. Jos kūnui suteikta nepaprasta galia įtikinti kitą kūną, jog gyvybė – ne trumpalaikiai kerai, kad ji gurma kaip upė, plaka kaip vėjas, garuoja kaip debesys.

Daug klampesnės moteriškumo metamorfozės atskleidžiamos pjesėje, kurios pavadinimas suteiktas knygai Artumo jausmas. Įvesdama skaitytoją į aštrią realybės situaciją, negludinamą artimo, globojančio kito pasaulio dvelksmo, rašytoja įtempia draminę žmonių santykių giją. Vienas nuo kito tolstančių sutuoktinių, silpnaprotės benamės, ūmaus policininko, būrėjos personažais kuriamas eižėjančio šiuolaikinio pasaulio fragmentas, kuriame įbrėžiama paradoksali gyvybės linija: supriešinamas sąmoningas gyvybės atsisakymas (abortas, savižudybė) ir gimties, kaip stebuklo, motyvas. Šiame kūrinyje veriasi painus, skausmingas moteriškumo klodas, kuris ryškėja intriguojančia moters – mitinės Elektros pozicija. Turinti niuansuotą gyvenimo patirtį, Elektra įkūnija keršytoją, beatodairiškai meilės siekiančią, aistrų ir pykčio valdomą moterį. Tačiau L.S. Černiauskaitė išvengia natūralistiško aštrių emocijų ar veiksmų vaizdavimo, tad ir šios pjesės veikėjų drama perteikiama natūralia, tačiau ne natūralistiška kalba, komplikuotomis, bet įtaigiomis situacijomis. Junona, pratrūkstanti sielų artumo išsiilgusiu balsu (Kodėl kiekvieną sykį, kai laukiu iš tavęs švelnumo, tu mane užsipuoli kaip patinas?), atsisako savo įsčiose užsimezgusios gyvybės, tarsi kerštaudama vyrui už jo nesugebėjimą suteikti jai dvasinės šilumos, o kūrinio pabaigoje tiesia rankas į svetimąjį, niekieno nelauktą benamės kūdikį. Toks daugiaprasmis moters santykis su vyru ir vaiku akcentuoja slėpiningus moters pasąmonės, kūno ir sielos prieštaravimus, kai moterystė, motinystė iškyla baugiais, gąsdinančiais pavidalais (taip pat ir kūrinyje Pjesė trims moterims ir Liudviko lavonui). Tačiau į šias geliančias motinystės apraiškas nepamirštama įlieti viltingo tikėjimo svarbiausiuoju – vaiko ir motinos ryšiu. Artumo jausme, kaip ir pirmojoje L.S. Černiauskaitės pjesėje Išlaisvinkit auksinį kumeliuką, kuri taip pat pasibaigia gimties stebuklu, primenama, kad gyvybė, visada yra pačią gyvenimo esmę gelbstintis aktas, lyg naujos žvaigždės pasirodymas, atstatantis suirusią kosminę tvarką.

Elektriškoji, nepaaiškinamos traukos kito link plotmė dar ryškesnė naujausioje L.S.Černiauskaitės knygoje – romane „Kvėpavimas į marmurą“. Svarbiausioji knygos moteris Izabelė, kartu su vyru besirūpinanti sergančiu sūnumi, užsispiria į savo namus priimti berniuką iš vaikų namų, gąsdinantį savo dygiu, grėsmingu žvilgsniu ir marmuro šaltumo siela. Pradedama savita, skaitytojų abejingų nepaliekanti istorija, o autorės kūrybos įtaigumą kuria stebinantis herojų dvilypumas: vienu aspektu jie lyg ir atpažįstami kasdienybėje, tačiau kitu – šiame pasaulyje pasiklydusios neįprasto pavidalo, slėpiningos prigimties būtybės. Netikėti Izabelės sprendimai, intuityvumas, pulsuojantys jausmai tarsi praplečia šio pasaulio sienas ir įleidžia į kito valdas: tarp Izabelės ir jos augintinio Iljos užsimezga ypatingas ryšys, kuris neleidžia jai išduoti Iljos, tampančio tikrojo sūnaus žudiku. Motinystė tampa paradoksu – Izabelė nesugeba ir nesiekia atskirti savojo ir svetimojo vaiko kategorijų, jos moteriškumas taip giliai priešinasi simbolinei tvarkai, kad negali būti suprastas. Izabelės poelgis tampa sunkiai apibrėžiamas tiek psichologiniu, tiek etiniu požiūriu, o ties gyvybine linija laviruojanti veikėja, anot literatūrologo Mindaugo Kvietkausko, tampa mitine Persefone, požemio karaliene – mirties ir gimties ciklo lėmėja. Atveriama slėpininga archetipiška moters – motinos plotmė, kurioje nėra Elektros keršto, nes visas dėmesys čia sutelkiamas į motinystę kaip į nieko nesigviešiantį, daug gilesnį nei vien kūniškąjį procesą. Taip mitinė L.S.Černiauskaitės moters pozicija įgyja dar vieną interpretavimo galimybę, kurią tiktų įvardyti Antigonės pozicija. Žvelgiant į Izabelę pro Antigonės charakterio prizmę, Izabelės prieštaringumą galima suvokti kaip jos vidinį konfliktą, būdingą gėrio troškimui ar nesąmoningam mirties potraukiui. Kai Antigonė gręžiasi į nerašytus įstatymus, kurie bendruomenėje neveikia, ji save priskiria tai zonai, kuri žymi sociumo ir simbolinės plotmės ribą, – gyvenimo ribą. Tokioje ribinėje erdvėje atsiduria ir Izabelė – jos veiksmo (Iljos paleidimo) nepajudinama stiprybė yra tiesiogiai susijusi su akimirkos susitapatinimu su vaiku – svetimu savo prigimtimi, tačiau nepaaiškinamai artimu, dvasiškai pagimdytu.

Dar ne vienoje autorės apysakoje, novelėje ir pjesėje sutinkamos herojės (Bazilė, Liučė, Fabijona…) paklūsta tik joms suprantamoms gyvenimo tiesoms, kur, kaip teigia A. Peluritytė – Tikuišienė, siekiama pripažinti ir išpažinti savo meilės ir aistros poziciją Afroditės akivaizdoje, nepaisant Dzeuso valdomo sociumo įstatymų. Gebėjimas drąsiai reikšti prigimtines moterystės galias, tikėjimas savo jutimų svarba ir yra būtent tai, kas vienija Ievą, Elektrą, Antigonę su L.S.Černiauskaitės veikėjomis. Krikščioniškosios Ievos pozicija pasirenkama kaip žmonijos pramotės, gundytojos sfera, tačiau mitinių sąsajų ir interpretacijų laukas yra platesnis. Antikos modelio dominavimas atskleidžia kūrybos problematikos daugiasluoksniškumą ir moteriškųjų pavidalų įvairavimą, pačios autorės žodžiais primenant, kad šiuolaikinis žmogus iš esmės mažai kuo skiriasi nuo antikinio, nes kiekvienas iš mūsų, kad ir kokiomis postmoderniomis formomis varijuotų, esybės gelmėse yra užkoduotas siekti harmonijos. L.S.Černiauskaitės moteriai suteikiamas gebėjimas valdyti šalia esančius, tapti gyvybės lėmėjomis per gimdymą, simbolizuoti nesuardomą atsakomybę už kitą, nustatant tam tikras pasaulio – Antikos ar šiuolaikinio – tvarkos ir darnos gaires. Vienas kitą keičiantys, stebinantys (Elektra – Persefonė –Antigonė) L.S.Černiauskaitės kuriami moteriškumo ir motinystės pavidalai grąžina mus prie moters slėpinio, kurio apibrėžti, apriboti nepajėgios jokios feministinės ar filosofinės teorijos, nes čia daug stipresnė moters galia kurti savitą, įtaigią moteriškumo paslaptį.

by admin