Moterys, moterų, moterims…
Kristina Jokubavičienė
Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus galerijoje iki kovo 26-osios dar galima pamatyti parodą „Cherchez la femme“ („Ieškok moters“ – laki A.Diuma paskleista frazė).
Svarbu intencija
Ji surengta lyg ir Kovo 8-osios, lyg ir pavasario proga… Taip pat galima sakyti, kad ji skirta toms, kurios neatitinka vasario 14-osios arba pirmojo gegužės sekmadienio formato.
Galų gale svarbu ne dedikacija, o intencija. Tiesiog keletas dailininkių ir dailininkų iš Klaipėdos, kitų Vakarų Lietuvos miestų ir Kėdainių pristatė parodoje savo kūrinius, vienaip ar kitaip bylojančius moters tema. Paroda surengta jau antrą kartą ir turi visus šansus tapti tradicine, nes tema amžina ir neišsemiama, o diena, nesvarbu ar ją vadinsime „tulpių“, ar „Tarptautine moters diena“, nepatiria krizės.
Paroda susiformavo nedidelė, ribojama kamerinių „Klaipėdos galerijos” erdvių, jauki ir pakankamai įdomi. Joje savo kūrinius eksponuoja Angelina Banytė, Lidija Skačkauskaitė-Kuklienė, Jūratė Čėsnaitė, Dalia Skridailaitė, Ina Lukauskaitė, Rytas Jurgelis, Daiva Ložytė, Linas Julijonas Jankus (ir H.Jankutė), Arūnas Mėčius, Sergejus Plotnikovas, Simonas Žaltauskas, Bronius Rutkauskas, Saulė Želnytė.
Kelių autorių – A.Banytės, D.Skridailaitės, A.Mėčiaus ir kitų kūrinius matėme ir pirmojoje „Cherchez la femme“ ekspozicijoje 2008 m., kiti – naujai įsijungę į „ieškojimus“.
Dalis darbų tiesiog pritaikyti temai, dalis sukurti specialiai šiai parodai.
Skleidžiasi įvairovė
Apie moteris įprasta kalbėti įvairiai, ir toji įvairovė gražiai skleidžiasi net ir nedidelėje ekspozicijoje.
Vienas kelių – tradicinis, kai moteris yra pagrindinis kūrinio objektas, nesvarbu, ar tai nuoga natūra, portretas, ar kompozicija su figūra. Šiuo atveju galutinį rezultatą lemia autoriaus gebėjimas apibendrinti, interpretacijos pobūdis ir lygmuo, nusistovėjusi stilistinė maniera.
Jei gretinsime A.Mėčiaus, B.Rutkausko ir D.Skridailaitės moters įvaizdžius, gausime labai plačią skalę – nuo sentimentaliai romantiškai gražaus (trys D.Skridailaitės kompozicijos) iki skaudžiai ironiškai bjauraus (A.Mėčiaus dvi „Ievos dukros“ ).
B.Rutkausko „Klausanti tylos“, R.Jurgelio „Pasipuošusi“, kaip ir S.Plotnikovo mažoji plastika („Pasilenkusi“, „Besimaudanti“, „Mergina su fleita“) iš bronzos, įsiterpia kažkur apie vidurį.
Kitas būdas – kalbėti perkeltine prasme, surasti įvaizdžius, kurie būtų universalūs, išraiškingi ir, svarbiausia, nepabodę. Tai šiuo atveju artimiau A.Banytei, kurios kompozicijose „Balius I, II“ skleidžiasi ryškūs, puošnūs ir dekoratyvūs orchidėjų žiedai, ir L.Skačkauskaitei-Kuklienei (trys „Skausmeliai“).
Plojimai – trims
P.S. O dabar, ponios ir pnai, leiskite pristatyti parodos nugalėtojus (čia ir visur toliau atitinkamoje vietoje – plojimai). Vietas leidžiama nustatyti patiems žiūrovams, rinkti galima, kaip visada, iš trijų.
Parodos nugalėtoju nominuojamas S.Žaltauskas – už kūrybišką ir gilų esminių siekiamybių atskleidimą lakoniškai akivaizdžia (viena kompozicija iš trijų žodžių „Beauty, Love, Life“; kadangi anglų kalba, taigi dar trumpiau) ir natūraliai simboliška (žodžiai sudėlioti iš gyvų rožių žiedų, kūriniui tampa svarbus ir laiko faktorius, jis kasdien kinta, vysta, raukšlėjasi, brrr.) forma.
Nugalėtoja nominuojama ir S.Želnytė – už nuosekliai brandintą ir galų gale atskleistą kolorito bei formos pojūtį, gebėjimą tarsi vienu atsikvėpimu išryškinti kompozicijos nuotaiką ir būsenas, saikingai paįvairinti tapybinį paviršių taiklia detale.
Neabejotinai nominuojama ir L.Skačkauskaitė-Kuklienė – už triptiką „Skausmeliai“, kuriame subtiliai sujungė grafikos, kaligrafijos, fotografijos ir asambliažo elementus, pasiekdama organiškų jų sąsajų ir metaforiškai įkūnijusi temą formos ir turinio požiūriu. Tik keletas paralelių iš jos emocionalaus triptiko: lietus – adatėlės – akis – ašara – peizažas – žemė – pasaulis – skausmas…
P.P.S. Kadangi dažnai labai tikima tuo, kas parašyta, turiu paaiškinti, kad jokių parodos nugalėtojų nei renkama, nei skelbiama nebuvo. Tai tik šio teksto autorės subjektyvi nuomonė.
