Muziejininkių nuotykiai Italijoje I
Sondrena Skulptūraitė
Muziejus ir pietryčių Italijos regionas Salentas turi labai daug ką bendro. Abu yra senovės daiktų saugotojai. Į muziejų atnešami daiktai, kurie praktinę savo vertę praradę ir begali atlikti tik muziejines funkcijas, todėl tų daiktų vis daugėja, kaip ir daiktų apskritai. O pietryčių Italija turi panašią problemą – ten labai daug graikų, romėnų kultūros radinių, nepasakysi atliekų. Vis dėlto už Mar Adriatico čia pat Graikija, kuri nebuvo tokia kukli ir nekalta mergaitė, – ji noriai dalijosi savo keramikos vazomis, apipieštomis keisčiausiomis erotinėmis scenomis, o ir kitais italo ūkyje, ne tik privačioje erdvėje, puikiai pritaikomais daiktais.
Taigi sužinojome, kad pagal Leonardo da Vinči’o projektas, finansuoja visus kuklius muziejininkių poreikius: greitų ir patikimų aviabilietų įsigijimą, gyvenimą studentų hostelyje, kur į kambario kampą nuolat lyja iš kondicionieriaus dėžės ir reikia nepramigti naktinės pamainos vandeniui išsemti iš kambario, nes ryte gali prireikti valties, norint išplaukti iki turkų apšniurkštos virtuvės, pigaus Salento vyno nuolatinį teliuskavimą palovėje bei čia pat ūkininko sodelyje auginamų vynuogių, pomidorų, melionų veik nemokamą įsigijimą… Na ko dar trūktų prie kuklių muziejininkių poreikių – mozarelos sūrio rutuliukų, ne pačių didžiausių kriauklių, šiek tiek sepijų, krevečių, kelių aštuonkojo nagelių bei, žinoma, mano mėgstamų keptų baklažanų. Poetė Elena iš Palangos mėgsta baklažanų kojines, o man geriau patys vaisiai. O gal tai daržovė?
Taigi, beveik viską ir išvardijau, jei nepaminėti nemažos pinigų sumos itališko transporto šalpai. Vis dėlto važinėti pirmyn atgal į viduramžių pilis, gausius muziejus, pliažus ir kitas muziejininkėms aktualias vietas reikia nemažai eurų. Ir visu tuo pasirūpino Leonardo da Vinči’o projektas pasitikėjimo pagrindu. Mums irgi nieko kito neliko, tik pasitikėti lėktuvų ilgaamžiškumu bei mus priimančios Italijoje organizacijos IRIS gera atmintimi – laiku paims iš Brindisi oro uosto ir laiku grąžins.
Tiesa, buvo nedidelė galimybė iš Rygos oro uosto į Romą nepakilti. Lėktuvais buvau seniai skraidžius, o ir mano kolegė, nors jaunesnė už mane, bet atmintis neįžiebė raudonos lemputės, pamiršo, kad kai laukimo salėje užsidega tablo su reisų nuorodomis, reikia jau sėsti į lėktuvą, o ne spūdinti pro vartus apsipirkti į tax free parduotuves. Bevaikštinėdamos tarp blizgančių vitrinų, dar nusipirkusios atsigerti, nes pro patikrą net mažiausio antikvarinio vandens buteliuko neprasineši, pagaliau pasiekėme savo įlaipinimo vartus, o ten jau nieko nėra, tik liūdnas palydovas dar žvelgia į mus viltingomis akimis, o mes kišame bilietą ir, jau viską akimirksniu supratę, lekiame autobuso, paskutinių mūsų belaukiančio, link. Buvo labai linksma atsisėdus į savo vietas ir po kelių minučių užsitrenkus lėktuvo durims žiopsoti į baltus debesų kamuolius.
Prieš išvykstant į Italiją, atsidžiaugę, kad galime nuskristi į žymiai didesnį nei mūsų Mažosios Lietuvos istorijos muziejų, kurio net pavadinimas nusako programą – nedidėti, susipakavome daiktus, kurių negalėjo būti daugiau nei 20 kg. Sunkiasvores dovanėles italams, tokias kaip didelius butelius pasipurkšti ir panašiai, reikėjo palikti namie. Tilpo tik kompaktai apie mūsų muziejų anglų kalba, kurios, deja, italai nemoka, bent jau mūsų gyventame Salento regione, ir ko mes prieš išskrisdamos nežinojome. Netgi dvi savaites lankėme intensyvius anglų kalbos kursus, kad kuo įmantriau išreikštume savo muziejinę kompetenciją apie graikų ir romėnų meną patiems italams. Deja, italai yra lazy žmonės, kaip patys prisipažįsta, ir anglų kalba jiems nė motais. Teko mums pačioms, stažuojantis tris savaites, pramokti itališkai. Kitaip išgyventi būtų neįmanoma – nei geras maistas Tratorijoje ( itališkame šeimos restorane, kur už prieinamą kainą patiekiamas puikus maistas ir vynas), nei autobuso bilietai angliškai nenuperkami.
Vieną kartą bandėme italų kantrybę. Įlipome į blizgantį dviaukštį autobusą ir atsisėdome. Jau nuvažiavome pusę kelio iki Otranto, o prie mūsų nieks neateina ir nepasiūlo įsigyti bilietą. Mano kolegė vadybininkė Odeta, nebūtų vadybininkė, pradėjo labai nerimauti, nes neįpratus važiuoti tokiais prabangiais autobusais be bilietų. Aš sėdžiu ir galvoju: mane veža, o kiškiu aš neketinu būti, taigi, kai norės, patys prieis ir pasiūlys bilietą. Išlipusios iš autobuso, bandome angliškai, pasitelkusios gestų kalbą, paaiškinti, kad norime susimokėti už puikią kelionę, tačiau vairuotojas rodo, kad su mumis neprasidės ir spūdintume greičiau šalin.
Muziejininkai kuklūs žmonės, ypač kai liečiami piniginiai reikalai, – geriau jau nuleidus galvą, bet su pilnesne pinigine. Taip ir patraukėme nosies tiesumu į Otranto centrą, bet, gal dar euforija dėl kelių sutaupytų eurų nebuvo apleidusi orientacijos centro smegenyse, kad vietoj viduramžių pilies, pasiekėme kitame miesto pakraštyje įsikūrusias kapines. Greitai primetėme, kad kapinės irgi yra šalies paveldo dalis, todėl labai įdėmiai ištyrinėjome užrašus ant koplyčių, urnų su pelenais ir netgi atradome palaidojimų žemėje. Viską suvedusios į savo muziejinio mąstymo sistemą, priėjome išvadą, kad seniau dar ir pakasdavo, o šiais laikais madingiausia palaikus sudeginti, pasidėti į dėžutę ir šalia priklijuoti ryškią nuotrauką. Jei žmogus iš turtingos giminės, jo dėžutė talpinama koplyčioje, jei ne – įmūrijama į aukštą sieną šalia kitų. Itališkų mėsingų nosių ir vardų galerija – Antonijo, Frančesko, Džiuzepė, Marija, Anna, Frančeska – populiariausi vardai
Salento regione.
Atlikusios tyrimus apie vietinius laidojimo papročius, patraukėme vandens link, nes mūsų išmiklinta uoslė bastioninių pilių, tokių kaip viduramžiais būta Klaipėdoje, atžvilgiu liepė rasti vandenį, o iš ten jau ir pilį pamatysime. Įėjimas į Castello Aragonese Otranto kainavo 5 eurus. Tai brangiausias bilietas, pirktas Salente, norint apžiūrėti pilį iš vidaus. Menėse veikė nevykusi šiuolaikinės grafikos ekspozicija, anei jokios istorinės medžiagos. Mus labai nustebino, kad istoriškai reikšmingos erdvės naudojamos ne istorinei medžiagai eksponuoti, o laikinoms keliaujančioms parodoms. Aišku, parodų įtaigumas šalia tokio konteksto labai sustiprėja, tačiau kartais, pritrūkus meninės kokybės, gali susitraukti iki neskoningų mastelių.
Tiesa, kitų aplankytų pilių ekspozicijos buvo žymiai turtingesnės. Mūsų gyventame Kopertino miestelyje, kur įėjimas į castello di Copertino kainavo tik 2 eurus, aptikome keramikos, geležies ekspozicijas, graikiškų biustų liekanas, nuostabią už Europos Sąjungos pinigus (ir kokia ji dosni, ta Sąjunga) restauruotą koplytėlę su įspūdingomis freskomis ir skulptūromis. Pritrenkia didžiulės erdvės pilies menėse, kur sustatytos kėdės nurodo į vykstančius viduje koncertus ir kitokio pobūdžio renginius.
O į Lecce pilį įėjimas visai nemokamas. Puiki šiuolaikinio meno paroda: keramika kieta tarsi akmuo (bandžiau pajudinti bato galu), raudono smėlio kauburėliai, kaligrafijos rašmenys arti lubų kai, a.a. A.Kliševičiaus sąsiuviniuose, skulptoriaus ir dailininko E.Pignatelli’o paveikslai, bulviniai maišai tvarkingai išlyginti ir sudėti skalbinių pozomis ant žemės ir t.t.
Taigi, pasitenkinimas puikia nemokama paroda Lecce pilyje nuvedė mus nosies tiesumu palei senamiesčio sieną, kur įsikūrę nedidelės rytiečių parduotuvės. Ir tada mes aptikome lemtingą tašką – bižuterijos parduotuvytę, panašią į mūsų Stiklę, tik Klaipėdos Stiklės pardavėjos labai suktos ir nemalonios būtybės. Pardavėja indė, didelių nuostabių akių ir putlių lūpų savininkė, o ji, kai pradėjome prašyti saldi (itališkai – nuolaidų), pasirodo, dar ir šios parduotuvės savininkė, nuostabiausia būtybė, mano sutikta Lecce. Kai atėjome apsikarstyti blizgučiais dar ir antrą kartą, net mano kolegė, kuri rytietiško pasaulio atžvilgiu turi savo kuklią nuomonę, ir ji prisipirko perlų bei akmeninių karolių. Besirenkant papuošalus, o aš turiu muziejininkės įprotį kiekvieną daiktą liesti ir glostyti, įlekia juodukas ir pradeda intensyviai kabinti ant savo dešinės rankos vėrinius. Kai ranka aplimpa akmenimis bei kriauklėmis, dingsta. Paskui tą patį juoduką vis kelintą dieną matydavau išsidėsčius tuos pačius niekučius ant Lecce senamiesčio grindinio, tik kaina trigubai didesnė – pritaikyta turistams.
Ir vėl gavome progą pasidžiaugti savo išsiugdyta intuicija orientuotis vertybių pasaulyje – pirkti iš pirmų rankų – juolab kad tos rankos priklauso gražiajai indei. Paskutinį kartą net 5 eurus nuleido. Pasijutau kaip jos tolima giminaitė iš indoeuropiečių šeimos.
Jei jau pradėjau pasakoti apie gyvus žmones, tai nepaminėti autobuso, kuris mus išveždavo į didesnį centrą nei gyvenome ir parveždavo į Copertino, vairuotojo būtų neatleistinas aplaidumas, kuriuo net nedvejodama kolegė Odeta mane apkaltintų. Taip jai į širdį buvo kritęs linksmasis barankos sukinėtojas. Vairuotojas buvo toks nuolat džiugus ir entuziastingas, kad turbūt sugebėtų prakalbinti net pilies sieną, jei ji sumanytų pasivažinėti maršrutu „Lecce – Gallipolis“. Radijas visada transliuodavo itališką greitakalbę arba lyrišką muziką, autobusas stabiliai vėluodavo apie 40 minučių. Kiekvienas įlipusysis, kuris jau savaime džiaugdavosi pasirodžiusiu transportu, nes viltis dėl išvykimo kartais pasiekdavo ribinę stadiją, būdavo pašnekinamas, pajuokinamas, palepinamas šypsena. Odetai tas vairuotojas kažkodėl jau buvo gerai matytas. Tik nepamena, ar per televizorių, ar kino teatre, bet, vienu žodžiu, – savas.
Pats mieliausias jo pasirodymas įvyko Lecce, kai laukėme paskutinio autobuso į Copertino, kuris turėjo išvykti 23.20. Jau dvylikta, keliolika minučių po, nors ir žinojome mūsų vairuotojo bendravimo ypatumus, tačiau pradėjo darytis neramu, staiga labai pasiilgome mielo kondicionieriaus lašėjimo į savo kambarėlio grindis, vakarinio vyno puodelio ir studentų turkų, pabrėžtinai nutylančių einant pro mūsų kambario duris, plastikinių šlepečių šlerpsėjimo. Žiūrim žiūrim į lekiančias pro šalį mašinas. Staiga matome mūsų žalią autobusą, jau buvo pusė pirmos nakties, įsukantį mūsų stotelės link. Nereikės prievartiniu būdu gilintis į XVII a. baroko ypatumus, apšviestus kaip tyčia tą naktį pilnaties abejingumo. Kai autobusas sustoja, aš lipu net užsimerkus iš pasitenkinimo, kai staiga vairuotojo iškalbingos akys iš po storų stiklų, mimikos raukšlės, judančios neįtikėtinu greičiu, bei itališkų žodžių srautas susilieja į vientisą informaciją – autobusas nevažiuoja. Vairuotojas per kelias savaites jau pažino mūsų kuklius keliavimo poreikius, todėl atvyko pranešti, kad sėstume į kažkokį specialų, šiai nakčiai užsakytą autobusiuką, į kurį įlipus, mus nuveš iki pat Kopertino ir dar toliau. Jaučaiu dėkingumą tam perlamutrinio autobuso vairuotojui, kuris, nemokėdamas nė žodžio angliškai, sugebėjo pasirūpinti užsienietėmis muziejininkėmis tamsioje Italijos naktyje.
