Muziejininkių nuotykiai Italijoje III

Muziejininkių nuotykiai Italijoje III

Sondrena Skulptūraitė

Muziejininkių nuotykiai Salento regione prasidėdavo kiekvieną rytą, kai reikėdavo nusileisti nuo antro aukšto lovos.

Beje, net būdama maža nesu miegojusi antrame aukšte, tik traukiniuose į Karpatus ar Syktyvkarą yra tekę patirti sumuštinio efektą.

Nusileidus nuo antrojo aukšto minkštimo, pasukti link durų, pro kurių siaurus langelius kiekvieną rytą skubėdavau įleisti šviesą, mat tikras langas buvo tik tualete. Tuomet išstumti į lauką kondicionieriaus per naktį išprakaituotą balą kambario pakrašty ir pradėti vartyti smegenyse muziejinių vertybių sąrašą, kurį dar reikėtų instaliuoti į savo patirčių kompiuterį.

Deja, kitokio kompiuterio muziejus neskyrė. Tekdavo rašyti aptriušusiame nuo kuprinės artumo sąsiuvinyje, ar ant servetėlės, kurią draugiškas padavėjas Bari restoranėlyje palaikė panaudota, o itališkai paaiškinti servetėlės, konvertuotos į vertybinius popierius, reikšmės dar nesugebėjome.

Taigi informacija buvo nutekinta nežinomais kavinės kanalais.

Grįžau į Lietuvą kietai apsisprendus nusipirkti, kai tik paskelbs visuotinį išpardavimą Top‘as, – laptopą.

Mūsų kambarėlis Copertino miestelyje buvo tiesiai po bažnyčios varpine.

Kai pirmą dieną išlindau pasidairyti po gyvenamo pastato erdves, vos pasukus už kampo (vėl tas kampas…), išvydau skalbimo mašinų eilę su išverstais milteliais ir tysančiomis purvinomis paklodėmis. Gana studentiškas gostelio vaizdelis.

Už mašinų dar viena nedidelė patalpėlė, prikrauta daiktų. Įeinu, vertinančiai apžvelgiu daiktus lentynose ir pasuku link visą sieną dengiančių užuolaidų. Atitraukiu ir vos nesurinku iš netikėtumo – esu antrame didelės bažnyčios aukšte, kur turėtų stovėti vargonai, ir staiga pasijuntu tarsi bažnytinis choras, giedantis in Excelsis Deo. Tamsu, vitražiniai siauri pailgi langai praleidžia blankią šviesą, tamsiai rudos medinių suolų eilės, prisėdę nematomų turbūt pagyvenusių italų, klausykla, kuklus kryžius su Kristumi, tyla.

Viskas tikra, ir tik keli žingsniai išlindus iš savo nedidelio kambarėlio ir pasukus už kampo. Patikėkite, šiek tiek šiurpu gyventi šalia tuščios tarsi vaiduoklių laivas bažnyčios. Ką ten šalia, beveik pačioje bažnyčioje.

Bet nebūtume muziejininkės, pripratę prie bažnytinių vertybių, tokių kaip Nukryžiuotojo nulaužtos galūnės ir panašiai, todėl ilgainiui neveikiančios bažnyčios kaimynystė savotiškai mistifikavo mūsų laikiną būstą Copertino gostelyje.

Mistifikuotis Italijoje galima kas akimirką.

Kai pamatai dviejų susiglaudusių nuogalių skulptūrą, aplipusią balandžiais tarsi raupsais saulėlydžio apšviestos viduramžių pilies fone.

Kai traukinio Lecce-Caserta prietemoje keliais glaudiesi su pagyvenusiu vyriškiu, pasipuošusiu tarsi į Margaritos pobūvį: baltu kostiumu, baltais marškiniais, storu blizgančiu žiedu ir rimta veido kauke su mėsinga nosimi tarsi iš naujametinės Maximos išpardavimo.

Kai gražuolis juodukas braižo paslaptingus ženklus ant baltaodės kaimynės šlaunies Lecces stotyje. Kai Neapolio stoties senė tave užklumpa tualete ir palieka praviras duris ateinančioms kartoms…

Reikia stabdyti įkarštį skaičiuoti ir aprašinėti experience eksponatus, kol muziejinė inventorizacija visos Italijos nepavertė Mažosios Lietuvos istorijos muziejumi. Bet vieną dalyką dar norėčiau inventorizuoti. Tai picika. Turistai vadina tarantella. Aš vadinu picika, kad būčiau mažiau turistė nei kiti. Tai vėlgi muziejininkės uolumas – į viską pasaulyje žvelgti tarsi į eksponavimui išstatytą radinį.

Picika yra viduramžių šokis. Kai tau įkanda voras tarantulas, turi viską mesti ir pradėti šokti picika. Viduramžiais buvo šokama iki isterijos, iki visiško apsvaigimo ir galvos pametimo. Buvo tikima, jog šokant piciką galima išprakaituoti voro tarantulo nuodus. Vykdavo masinės šokių orgijos, nes iš laukų grįžę, dažniausiai moterys, aptikdavo nuodingus vorų įkandimus.

Ši tradicija Salento regione, kur mes ir stažavomės veik visą rugpjūčio mėnesį, išlikusi iki šių dienų. Tiesa, vorai nebėra tokie aktyvūs kaip viduramžių laikais, o ir apsaugos priemonės juos atbaido, todėl Tarantulo naktys yra išlikusios kaip tradicinės šokių ir muzikos naktys rugpjūčio naktimis. Kiekvieną naktį renkamasi vis kitame Salento regiono kaime. Į paskutinę Tarantulo naktį susirenka tūkstančiai iš visos Italijos ir linksminasi iki paryčių. Mes irgi užsirašėme į Copertino miestelio valdžios daromus vykstančiųjų pasišokti sąrašus, bet, gerai apmąsčius, supratome, kad ryžtis tokiam beprotiškam šokiui paskutinę naktį Italijoje net mums, patyrusioms muziejininkėms, gali būti pernelyg pavojinga. Šoksi, šoksi isteriškai, o lėktuvas į Lietuvą ir išskris. Tuomet jau isterija gali ištikti ne nuo picikos, bet nuo visai kitų dalykų… Pavyzdžiui, nuo to, kad tave gali atleisti, ir grįžus iš darbinės stažuotės, sužinosi, kad tu jau draugiškai stovi bedarbių gretoje su konvulsiškai besitampančiomis galūnėmis iš paskutinės nakties Italijoje.

O Italija… noriu stažuotis ir stažuotis Tavyje.

by admin