Muzika kvietė būti kartu

Muzika kvietė būti kartu

M.Rubackytės rečitalis stebino interpretacijos įvairiaplaniškumu, sukrėtė įspūdžio stiprumu. Egidijaus Jankausko nuotrauka

Danguolė Vilidaitė

Klaipėdos koncertų salė festivaliu “Salve musica” kvietė muziką sveikinti ir švęsti kartu. Publikai buvo surengti aštuoni skirtingi vakarai – pulsuojantys Lotynų Amerikos ritmais, žavintys baroko puošnumu ar klasikine darna, o gal kažkuo intriguojantys, – kiekvienas galėjome pasirinkti pagal savo nuotaiką ar norą.

Sukrėtė M.Rubackytė

Šio festivalio svarbiausias akcentas – pianistės Mūzos Rubackytės rečitalis. Jis buvo atidėtas net du kartus ir daugelis turbūt jau nebesitikėjo išgirsti Klaipėdai žadėtą šios žymios Lietuvos ir pasaulio atlikėjos koncertą. Stebuklas vis dėlto įvyko ir “Kelionių metai” (toks koncerto pavadinimas) iš scenos persikėlė į mūsų dvasines gelmes.

Apie M.Rubackytę rašyti sunku ir lengva, – atrodo, visi įmanomi pagyrimai jau yra išsakyti, laikraščių recenzijose tik aukščiausi įvertinimai: didi menininkė, fortepijono meistrė, garso poetė ir t.t. Labiausiai stebina interpretacijos įvairiaplaniškumas ir tai, kaip tokia trapi bei subtili moteris scenoje staiga virsta įvairiomis emocijomis ir jėga žaižaruojančiu ugnikalniu, sugeba atskleisti pačią muzikos esmę.

Pirmoje dalyje skambėjo nedidukė V.A.Mocarto fantazija c-moll ir L.van Bethoveno sonata Nr.23 f-moll “Appassionata” (itališkai – aistringoji). Fantazijos atlikimas nebuvo tradicinis – ją pianistė suskaidė į daug mažyčių individualių fragmentėlių (tai leidžia šio kūrinio žanras) ir suteikė gilesnį charakterį. Paryškindama kiekvieną melodinį, ritminį ar faktūrinį pasikeitimą ir juos “perskaitydama” L.van Bethoveno stiliumi, ji, atrodo, norėjo atskleisti, iš kur šis muzikos genijus sėmėsi idėjų. “Appassionata” skambėjo įprastai, gal tik keli epizodai, lengvi ir grakštūs, labiau priminė V.A.Mocartą, kai kuriose vietose trūko fizinės garso jėgos.

Antroji koncerto dalis buvo skirta F.Listo kūrybai. Išgirdome penkias „Klajonių metų” dalis: “Sužadėtuves”, tris “Petrarkos sonetus” (Nr.47, 104 ir 123) bei sonatą-fantaziją “Perskaičius Dantę”.

Interpretuoti šį autorių atlikėjui yra vienas iš sudėtingiausių uždavinių. Pianistas turi būti ne tik techniškai, bet ir vidujai labai pasiruošęs, brandi asmenybė. F.Listo kūriniuose yra paslėpta daug įvairiausių dalykų: filosofinė gelmė, giliausi žmogaus būties išgyvenimai čia dera su žaismingu valiūkiškumu, poetišką kantileną keičia griausmingų akordų kaskados, kaprizingą ir išdidų ritmą – genialus ir neįmanomas paprastumas. (Šis kompozitorius kartais yra vadinamas vienu iš eklektiškiausių muzikos istorijoje.)

Visa tai radau M.Rubackytės grojime. Ypač sukrėtė, vos ne tiesiogine šio žodžio prasme, sonatos-fantazijos atlikimas – didžiulė dovana išgirsti tokią interpretaciją, įspūdis – labai stiprus.

Bisui tarsi energingas vėjo gūsis praūžė F.Šopeno “Revoliucinis etiudas”.

Vedė solo gitara

D.Kontrimas lyg koks burtininkas lengvai sau gitara pynė sudėtingiausius muzikos pasažus, minkštai ir subtiliai vedė solo. Smuikininkas V. Čepinskis ir ansamblis “Camerata Klaipėda” koncertu “Tik Mocartas ir Piacola” paminėjo savo vienerių metų sukaktį. Nerijaus Jankausko nuotrauka

Jaunas ir kūrybingas gitaristas Deividas Kontrimas turbūt jau žinomas daugeliui Klaipėdoje. Jis aktyviai dalyvauja įvairiuose projektuose, vadovauja jaunimo džiazo ir roko grupėms, pats kuria. Festivalio “Salve musica” koncertas “Virš baltos tylos…” yra jo prieš metus suburto džiazo kvarteto (Paulius Stonkus – bosinė gitara, Viktoras Rubežas – mušamieji, Žilvinas Gaubas – klavišiniai) ir Klaipėdos kamerinio orkestro mažosios grupės “Dolcissimo” (vadovė Liuda Kuraitienė; dolcissimo – išvertus iš italų reiškia labai švelniai, maloniai) bendras darbas.

Skambėjo daug gražios ir žinomos muzikos (pvz., fragmentai iš E.L.Veberio roko operos “Jėzus Kristus superžvaigždė”, miuziklo “Evita” ir kt.), ji buvo atlikta be priekaištų.

Stipriu šio vakaro traukos centru tapo D.Kontrimo asmuo. Jis lyg koks burtininkas lengvai sau gitara pynė sudėtingiausius muzikos pasažus, minkštai ir subtiliai vedė solo. Poetišką solisto nusiteikimą, atrodė, dar labiau stiprino kiti atlikėjai. Džiugu, kad ir mūsų mieste kuriami įvairius muzikos stilius jungiantys projektai.

Jau vieneri metukai

Koncertu “Tik Mocartas ir Piacola” smuikininkas Vilhelmas Čepinskis ir ansamblis “Camerata Klaipėda” paminėjo savo vienerių metų sukaktį – kolektyvas buvo įkurtas prieš metus, priešpaskutinę 2004-ųjų dieną. Kad šie muzikai jau išsikovojo pripažinimą, rodė pilna klausytojų salė. Nieko keisto, – juk ansamblis pasižymi profesionaliu grojimu, darniu skambėjimu ir švaria garso intonacija, sugebėjimu vienas kitą jausti be dirigento pagalbos, techniški ir išraiškingi pačių orkestro dalyvių solo pragrojimai (Danielis Rubinas – kontrabosas, Tomas Ramančiūnas – violončelė). Papirko uždegančios ir energingos A.Piacolos tango interpretacijos (nepaprastai gerą aranžuotę orkestrui padarė pats V.Čepinskis), bet vis dėlto įdomiau klausiausi V.A.Mocarto muzikos.

Tauriai ir šviesiai suskambo du šio kompozitoriaus kūriniai: Adagio E-dur smuikui ir orkestrui (solistas V.Čepinskis – gal kiek trūko trapaus ir lengvo, tarsi pakilusio virš orkestro garso, būdingo V.A.Mocartui) ir trijų dalių koncertinė simfonija Es-dur smuikui, altui ir orkestrui (solistai V.Čepinskis ir Ūla Ulijona Žebriūnaitė). Įsimintina pastarojo kūrinio interpretacija – dviejų asmenybių, virtuozų rungtynės ir tarpusavio derėjimo ieškojimas. Kartais atrodė, kad abu atlikėjai priklauso visiškai skirtingoms mokykloms – tos pačios frazės dinamiškai buvo interpretuojamos kitaip, net priešingai – tai labiausiai šiame koncerte ir intrigavo.

„Nepaklusniųjų” nepaklusnumas

Tie, kurie žino, kas yra ansamblis “Nepaklusnieji” (Andrius Radziukynas – fleita, Julius Černius – klarnetas, Ieva Sipaitytė – smuikas, Robertas Bliškevičius – altas, Mindaugas Bačkus – violončelė, Rokas ir Sonata Zubovai – fortepijonas) ir kur yra “Nepaklusniųjų žemė” (kokie joje galioja įstatymai), greitai perprato koncerto nuotaiką.

Pirmoji “Kvietimo šokiui” (toks koncerto pavadinimas) dalis buvo labiau akademinė (V.A.Mocarto, K.M.Vėberio, E.Grygo kūriniai) – tai klausytojus privertė šiek tiek nerimauti ieškant lauktojo nepaklusnumo. Šios dalies rimtį visiškai atsvėrė antroji, jos muzika, pokštai ir malonūs netikėtumai (K.Bolingo, A.Piacolos, D.Milho ir Č.Čaplino kūryba). Supratau, kad šiems atlikėjams pavaldūs įvairūs muzikos stiliai – netikėtai gera K.Bolingo “Džiazo siuitos” interpretacija, labai “mocartiškai” gerąja tradicijų prasme suskambo V.A.Mocarto kvartetas fleitai, smuikui, altui ir violončelei D-dur.

by admin