Muzikinė kelionė – savo maršrutu
Valerija Lebedeva
Donato Bielkausko, eksperimentinės etnomuzikos mėgėjams žinomo savo autorinio projekto DONIS vardu, sąlytis su folkloru iliustruoja neaprėpiamas šio klodo platybes ir jo atveriamas kūrybines perspektyvas. Dešimtąjį albumą išleidžiantis kompozitorius nemato prasmės skaičiuoti savo darbų ir nebraižo kreivės kūrybiškumo kaitai atspindėti: kiekvienas jo leidinys yra kitoks nei ankstesnis, kiekvienas atranda vis kitokį klausytoją.
Netrukus lietuviška muzikos leidykla „Dangus“ klausytojams pristatys naujausią DONIS albumą „Bars Bars“. Ankstyvuosius D.Bielkausko darbus įsidėmėję melomanai, pasiruošę atsidėti klausymuisi lyg traktato skaitymui, gali būti nustebinti lengvo plokštelės skambesio.
Ori, nepataikaujanti, ištikima savo šaknims, gyvastinga ir drauge atvira išorės energijai bei kiekvienam klausytojui, ši muzika išvaiko kadaise gvildentus nuogąstavimus apie identiteto praradimą Lietuvą užklupus Europos ir pasaulio įvairovei.
Tas pats taikytina ir D.Bielkausko veiklai. Kelerius metus talkinantis folkloro kolektyvams įrašinėjant muzikos programas ir leidžiant albumus, jis kruopščiai fiksuoja tradicinę muziką bei aktualias jos formas.
Spontaniškas ir šeimyniškas
– Esi minėjęs, kad anksčiau visais įmanomais būdais siekdavai atsiriboti nuo skambesio, galinčio priminti populiarųjį.
– Teisybė. Buvau linkęs manyti, kad svarbiausia yra tekstas, tad pirmiausia ieškodavau gero, kruopščiai išsinagrinėdavau kiekvieną dainą.
Šį kartą visos į albumą sudėtos dainos – iš vieno labai populiaraus rinkinio. Jos yra žinomos ne vien liaudies kultūros specialistams, bet ir plačiajai auditorijai. Žinomos tiek, kad kai kurių, atrodytų, nebeįmanoma klausytis, – juokiasi. – Panorau imtis šios medžiagos ir patikrinti, ar iš bet kokios dainos galima sukurti naujai įdomų variantą. Mano versija prašosi įsiklausymo, kad jas atpažintum.
Dabar man atrodo, kad tekstas nebėra svarbiausia dainos dalis, o galutinis muzikinis rezultatas labiau priklauso nuo kūrėjo arba kolektyvo.
– Kas naujo, kuriant šį albumą, vyko tavo kūrybos laboratorijoje?
– Seniai norėjau padaryti leidinį, kuriame viskas, kas skamba, būtų atlikta mano paties. Nesu stiprus instrumentininkas: taip, groju ir mėgstu groti daugeliu muzikos instrumentų, bet nesu specialistas. Kartu labai mėgstu viską daryti savarankiškai. Tiesiog norėjau pasitikrinti, kokį rezultatą tokiomis sąlygomis galima išgauti…
Nuolatos mokausi įvaldyti naujus instrumentus. Neieškau jų specialiai – ateina patys, randa vietą namuose. Šiam albumui pats atlikau akustinės gitaros partijas – niekad nebuvau ja skambinęs, bet prieš pusantrų metų sumaniau pasimokyti. Pats įsirašiau ir balso partijas.
Be to, įrašuose dalyvavo ir mano sūnus Aistis, muzikavęs moliniu švilpuku ir perkusija. Aisčiui – septyneri. Jis mėgsta ateiti pasižiūrėti, ką veikiu, pasiklausęs ir pats mielai sėdasi prie kompiuterio, mėgina kurti muziką. Praėjusią vasarą kartu su Aisčiu parengėme programą alternatyvios muzikos festivaliui „Mėnuo Juodaragis“… Tada ir gimė šio albumo idėja.
Tiesą sakant, skambesio formavimo estetika, požiūris į albumą buvo kiek kitoks nei man įprasta. Anksčiau draugai sakydavo, kad mano muzika yra per daug nugludinta, sterili, raiški ir apmąstyta. Šis albumas – labai spontaniškas, sumanytas ir įrašytas per du mėnesius, atsipalaidavus, su ironijos gaidele.
Man šis įrašas turi namų jaukumo nuotaikos, užuot demonstravęs techniškumą ir preciziką, siekiau atspindėti muzikavimo šeimoje džiaugsmą. O poteksčių poetiniuose tekstuose visuomet gali rasti daugiau nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Per tris valandas
– Kaip apie bendrą darbą atsiliepia Aistis?
– Kol kas jis nelabai supranta, kad ši muzika bus paskleista viešai, bet, manau, po keliolikos metų jam bus smagu tai prisiminti. O man malonu matyti, kad jis pats domisi muzika, dirba su paprastomis muzikos kūrimo kompiuterinėmis programomis. Dabar sąlygas, apie kurias mes paauglystėje galėdavome tik pasvajoti, turi ir vaikai. Daugelis dalykų, susijusių su vaizdo ir įrašų gamyba, yra tapę tokie prieinami, kad, regis, kūrybos galėtų būti ir daugiau…
– Dirbdamas su jaunais žmonėmis turi galimybę stebėti, kas motyvuoja, įkvepia ir kokiems rezultatams užtenka polėkio.
– Talentingo jaunimo yra. Šiokia tokia problema – orientacija į labai greitą rezultatą. Gal čia kaltas bendras gyvenimo tempas, bet mokyklinio amžiaus vaikai dažniausiai nusiteikę, kad sukurti muzikinį kūrinį galima per dvi tris individualaus darbo valandas. Tai įmanoma tik kai kuriais atvejais: jeigu turi labai aiškų tikslą arba labai daug patirties. Kitu atveju kūrybinė veikla atsibosta jau per keletą mėnesių. Kol kas daugiau pranašumų įžvelgiu kolektyvinėje muzikinėje veikloje, kurioje galioja kiek kitokie dėsniai, įkvėpimą žadina buvimas drauge, bendravimas, galimybė pakeliauti, patirti nuotykių.
– Tačiau tavo kūrybai paauglystėje nereikėjo gausaus kolektyvo.
– Kai su bendraklasiu Dariumi Gerulaičiu (duetas įkūrė ir plėtojo baltiškos etnomuzikos įkvėptą „dark ambient“ projektą „Wejdas“ – aut. past.) pradėjome kurti muziką, buvome vienuoliktokai. 12-oje klasėje jau išleidome pirmuosius leidinius.
Tai buvo laikas, kai daugelis dalykų mūsų krašte radosi nuo nulio. Tarp jų – ir elektroninės muzikos pogrindžio kultūra. Netradiciškai interpretuoti folklorą nebuvo populiaru. Tad mes ėjome keliu, kuris radosi kartu su mumis. Galbūt tuo ir buvome ypač įdomūs. Mūsų leidiniai sulaukė neblogų vertinimų. Ypač ne Lietuvoje. Kai kurie albumai buvo išleisti JAV, Vokietijoje, Belgijoje, Italijoje. Tai tuomet atrodė ypač intriguojančiai.
Kur keliauja muzika
– Iki šiol nagrinėji muzikos tendencijas? O gal tiek kaip kūrėjas, tiek kaip klausytojas puoselėji savo sritį ir nesiblaškai į visas kitas?
– Domiuosi technologinėmis naujovėmis, nes tai mano veiklos dalis – aš važinėju po Lietuvą ir įrašinėju folkloro kolektyvų programas. O klausimą, kur link keliauja muzika, palieku atvirą. Turiu pripažinti, kad senesni stilistiniai dalykai man yra artimesni. Gal tai natūralu? Kiekvienas turime muziką, kuri atspindi mūsų jaunystę, mūsų atradimus, su kuriais gyvename… Šiuo požiūriu nebijau pasirodyti konservatyvus.
– Papasakok apie bendradarbiavimą su liaudiškos muzikos kolektyvais.
– Šią veiklą sumaniau 2007-aisiais. Tai – darbas, džiuginantis prasmingumu. Mano sritis – etnomuzika, tad man parankiau įrašinėti folkloro kolektyvus arba liaudiškos muzikos kapelų muziką, kurioje pažįstu kiekvieną instrumentą ir galiu formuoti tinkamą skambesį. Paslaugų spektras – nuo konsultacijų iki plokštelių gamybos.
Dirbu neskaičiuodamas valandų, tad garso įrašų pagaminimas užtrunka nuo mėnesio iki keturių.
– Šią veiklą inspiravo asmeninė patirtis?
– Nemažai garso įrašymo srityje dirbančių žmonių įsivaizduoja, jog nesvarbu išmanyti entomuzikos, kad ją įrašinėtum. Sugretinęs šią nuomonę su folkloro kolektyvų vadovų mintimis, suvokiau, kad išmanyti specifiką vis dėlto yra svarbu ir pageidaujama. Supratau, kad galiu išmėginti save šioje nišoje ir tikslingai spe-
cializuotis siaurai. Šią, pagrindinę, studijos veiklą papildė muzikos filmams ir spektakliams kūrimas.
– Folkloro atlikėjai ir kolektyvai – tavo terpė, tad ilgai mokytis bendros kalbos nereikėjo. O ar buvo malonių atradimų bendradarbiaujant?
– Kiekvienas kolektyvas, kol bendrauju ir bendradarbiauju su jo žmonėmis, man tampa artimas ir mėgstamas. Priprantu ir prisijaukinu repertuarą, kuris pabaigus darbus skamba galvoje dar kelis mėnesius, – šypsosi. – Maloniausias atradimas buvo pamatyti, kiek daug Lietuvoje gyvena puikių žmonių, kurie yra savo vėžėse, daro tai, kas jiems patinka, regi prasmę savo veikloje. Kai matau, kad kitam žmogui jo veikla yra labai svarbi, pajuntu dar stipresnį įkvėpimą savajai.
Folkloras yra stebinamai lankstus žanras. Jis gali būti atliekamas ir „vartojamas“ populiariąja lengvąja forma, tiesiog gerai leidžiant laiką, ir tokiu atveju virsta popmuzika. Kita vertus, yra žmonių, kurie neria giliau, nagrinėja, analizuoja, liaudišką tradiciją paversdami savo pasaulėžiūros dalimi.
– Savo veikloje susiduri su abiem formomis?
– Taip, ir abi jos man yra įdomios. Apskritai žmogus, atradęs save menuose, mano supratimu, yra jautresnis, atviresnis gėriui. Tiesiog gerai turėti tokį pomėgį.
Skirtingoms kartoms
– Jūsų šeimoje auga du vaikai. Ar fiksuojate kūrybinius jų polinkius, mėginate nukreipti vienokia ar kitokia linkme?
– Saulė – mažesnė, o Aisčio muzikalumas jau matyti. Jis turi savo smuikelį: žmona pamokė, kaip taisyklingai laikyti instrumentą. Džiaugiamės, kad jis turi noro muzikuoti, kad tai patinka, kad scena jo nebaugina, kad joje jaučiasi gerai. Kol kas, manome, pakanka. Nesame tikri, ar reikia specialiai muzikaliai lavinti sūnų, ar užtenka tiek, kiek turi ir savaime gali gauti šeimoje. Taip pat dar nesame apsisprendę, ar leisime vaikus į muzikos mokyklą.
Man aišku viena: atgrasyti vaiką nuo pomėgio muzikai labai lengva. Pakanka metų kitų ydingo darbo, ir jis nebenorės eiti į muzikos mokyklą. Manyčiau, kad čia ypač daug reiškia kūrybiškas požiūris į pedagoginį procesą apskritai ir vaiko kūrybiškumą konkrečiai. Per pusmetį pagal programą privalai, pavyzdžiui, išmokti pagroti keletą etiudų, pjesių, gamų, už kurias būsi įvertintas balu. Tokio tipo tikslai ir planai – labai neįdomūs, kad ir kokie svarbūs atrodytų įgūdžių formavimąsi liudijantys rezultatai.
Prisimenu savo studijų metus. Harmonizavimo, aranžavimo dalykai man lyg ir nesisekė – rinkdavau vienetus ir dvejetus. „Kaipgi tu harmonizuoji? Ne taip darai! Reikia pagal taisykles“, – priekaištaudavo dėstytojai. O aš girdėjau muziką kitaip. Man ir dabar atrodo, kad muzikoje taisyklių nėra; ji gali būti ir darni, ir nedarni vienu metu. Būtent tokiam netradiciniam požiūriui dabar galiu būti dėkingas, kad turiu savo klausytojų bendruomenę.
-Kokius kūrybinius sumanymus brandini šiuo metu?
– Labai noriu įrašyti vaikiškų dainelių albumą, kol namuose yra žmonių, kurie galėtų jį „testuoti“ realiu laiku, – šypsosi. – Būtų pats metas.
Dar vieną leidinį norėčiau dedikuoti savo seneliui, įdomaus likimo žmogui. Neteko su juo susipažinti – mirė tais metais, kai aš gimiau. Mamos tėvelio biografija atspindi sudėtingus pokario laikotarpio žmonių likimus. Ji mane įkvepia.
2014-aisiais projektas „Wejdas“ sulauks 20 metų kūrybinės sukakties. Gali būti, kad tai paminėsime išleisdami dar vieną albumą.
