Muzikinė rudens mozaika

Muzikinė rudens mozaika

 

Geriausias vaistas nuo rudeninės depresijos – dozė geros gerai atliktos muzikos. O jos buvo daug ir įvairios, nes pagrindinis koncertų rengėjas – Klaipėdos koncertų salė (KKS) – sulaukė netikėto pastiprinimo: ir Klaipėdos „Forum Cinemas“ įsijungė į 2013–2014 m. koncertų sezoną „Live in HD“. Tai tiesioginės vaizdo ir garso transliacijos iš Niujorko „Metropolitan Opera“.

Laima Sugintienė

Susipynė dvi sukaktys

Spalio 23-iąją įspūdinga programa „Vivat Verdi“ klaipėdiečiams prisistatė Lietuvos muzikos ir teatro akademija (LMTA), šiemet mininti 80 metų jubiliejų. Ta proga vyksta daugybė renginių. Vienas jų pasiekė ir Klaipėdą.

Konceptuali programa, atliepusi viso muzikinio pasaulio aktualiją – žymiojo Italijos operos meistro 200-ąsias gimimo metines, buvo vienas iš projekto pliusų. Koncertui paieškota retesnių partitūrų, taigi jis buvo įdomus ir Giuseppe’s Verdi kūrybos pažinimo aspektu. Apskritai LMTA rado puikų būdą pristatyti visą muzikinį atžalyną, nes būtent opera leidžia parodyti plačiausią atlikėjų (instrumentalistai, choristai, solistai) spektrą. Juolab kad Lietuvoje noro dainuoti banga neslūgsta, ir šia proga pasinaudota pademonstruojant didžiulį būrį jaunųjų solistų. Kiekvienas jų savitas ir originalus, su didesne ar mažesne scenine patirtimi, kuri turėjo didelės įtakos atlikimo kokybei. Į sceną žengė studentai Lina Dambrauskaitė, Elzita Girčytė, Simona Liamo, Nelė Kovalenkaitė, Aistė Pilibavičiūtė, Joana Stanelytė, Kasparas Damulis, Maksimas Pogrebniakas, Antanas Zakarauskas, Erikas Klincevičius. Tarp jų (taip pat orkestre ir chore) ypač džiugu buvo išgirsti didelę pažangą padariusius Klaipėdos S.Šimkaus konservatorijos absolventus Jovitą Pavlovaitę ir Karoliną Glinskaitę (sopranai), baritonus Justą Kirstuką ir Roką Šveisterį.

Visi muzikinio ugdymo įstaigų kolektyvų vadovai susiduria su nuolatine dalyvių kaita. Tai didelis iššūkis. Tad reikia deramai įvertinti pirmus metus LMTA simfoninio orkestro meno vadovu ir dirigentu dirbančio Martyno Staškaus pasiekimą per nepilnus du mėnesius parengti šią solidžią programą. Nepaisant tam tikrų nesklandumų, sceninės kultūros dalykų, orkestras skambėjo gerai.

Bene silpniausia atlikėjų grandis – anemiškas choras (vadovai Dainius Puišys, Gintautas Venislovas, Jurijus Kalcas). Žinant chorų svarbą ir svorį operos meistro operose, šiam kolektyvui programa buvo sudėliota nepalankiai.

Sceną užleido legendai

Po savaitės, spalio 30-ąją, KKS pakvietė pasiklausyti programos „Pasaulinė fortepijono legenda Klaipėdoje“. Vos mėnuo prabėgo nuo kito pianisto, gilų pėdsaką Lietuvos džiazo istorijoje palikusio Viačeslavo Ganelino originaliai sumanyto koncerto, kuriame jis pirmą kartą Lietuvoje improvizavo matydamas ir girdėdamas muzikinius kūrinius iš „YouTube“. Ir štai – pats Paulas Badura-Skoda Klaipėdoje!

Monografinė koncerto programa šįkart buvo skirta Wolfgangui Amadeus Mozartui. Kvepėjo intriga: tradicinio, net istorinio braižo legendinis pianistas P.Badura-Skoda (Austrija) ir tradicijas laužantis bei itin savitomis interpretacijomis garsėjantis dirigentas Andreass Mustonenas (Estija). Intrigą kurstė ir prisiminimai, kaip netradiciškai Vienos genijaus „Requem“ prieš keletą metų interpretavo originalusis dirigentas.

Koncertą Klaipėdos kamerinis orkestras (KKO), papildytas Liepojos simfoninio orkestro pučiamųjų grupe, pradėjo nemariąja Simfonija Nr.40 g-moll K550. Ir šįkart, prie pulto stojus jau trečią kartą šiemet Klaipėdoje besilankančiam šios programos iniciatoriui svečiui iš Estijos, visiems puikiai žinomas kūrinys atsivėrė kitu rakursu: orkestrinėje faktūroje dirigentas atskleidė gana modernius ir netikėtus tiems laikams harmoninius sąskambius, griežtesniu charakteriu buvo „paspalvintas“ Menuetas. Didelis šio koncerto atradimas – puikūs mūsų kaimynų latvių pūtikai.

Nekantriai laukėme į sceną įžengiančio devintą dešimtį einančio pianisto P.Baduros-Skodos, per savo ilgametę koncertinę praktiką skambinusio su tokio masto dirigentais kaip Wilhelmas Furtwängleris ar pats Herbertas von Karajanas. Per visą karjerą į klasicizmo epochos muziką gilinęsis pianistas ir šiam koncertui pasirinko du W.A.Mozarto koncertus fortepijonui ir orkestrui.

Ankstyvasis W.A.Mozarto Koncertas Nr. 9 Jenamy (Jeunehomme) KV271 Es-dur tryško meile muzikai ir muzikavimo džiaugsmu, šias emocijas labiausiai skleidė pats garbusis svečias.

Antrajame koncerte dviem fortepijonams ir orkestrui KV365 Es-dur, prisijungus jaunam baltarusių pianistui Rostislavui Krimeriui (tai dar vienas malonus šio koncerto atradimas), pynėsi dviejų skirtingų kartų pianistų braižas. Tembriškai juos siekta suvienodinti atgabenant dar vieną „Steinway & Sons“ firmos instrumentą. Atrodė, kad puikiai skambinusio R.Krimerio neslėgė didysis W.A.Mozarto muzikos žinovo autoritetas; jis muzikavo laisvai, buvo juntama lygiavertė partnerystė, o jų muzikiniai dialogai privertė nusišypsoti ne vieną klausytoją.

Klaipėdiečiams, turėjusiems ypatingą galimybę KKS išgirsti visus Mozarto koncertus (kai kuriuos net po du kartus), kuriuos atliko gana laisvomis traktuotėmis garsėjantis pianistas Alexanderis Paley, šis koncertas buvo tarsi prisilietimas prie istorinių, tradicinių, antikvarinių vertybių. Kaip įžanginiame žodyje ir sakė KKO meno vadovas Mindaugas Bačkus: vien pamatęs tokią legendą esi laimingas…

Jei ne V.Gerulaitis…

Lapkričio 6-ąją laukė edukacinis projektas „Muzikos istorija su Viktoru Gerulaičiu“.

Netrukus 20-metį minėsiantis Klaipėdos choras „Aukuras“ (meno vadovas ir dirigentas Alfonsas Vildžiūnas) bei muzikologas V.Gerulaitis pakvietė į pažintinę muzikinę kelionę laiku ir per chorinės muzikos žanrų kaitą parodė visą muzikos stilių raidą, pradedant viduramžių grigališkuoju choralu ir baigiant naujausiųjų laikų muzika.

Chorui teko nelengvas uždavinys – labai greitai, čia ir dabar „persikūnyti“ į vis kitos epochos stilistiką. Orlando Lasso, Giovanni’o Pierluigi’o da Palestrina’os, Johanno Sebastiano Bacho, Georgo Friedricho Händelio, W.A.Mozarto, Felixo Mendelssohno, Walterio Schumano ir kitų kompozitorių muzika – tai trumpas stabtelėjimas vis kitoje epochoje. Su šiuo uždaviniu choristai susidorojo puikiai ir dainavo nuoširdžiai mėgaudamiesi atliekama muzika. Manau, tuo jie užsikrėtė ir nuo garsiojo koncertų bei laidų vedėjo.

Tenepyksta mylimi choristai, tačiau jei ne V.Gerulaitis, šis koncertas būtų „vienas iš …“. Išradingi, kartais rimti, kartais – šmaikštūs, bet visada įdomūs ir emocionaliai bei artistiškai pateikti komentarai įvairių epochų ir stilių muziką tarsi karolius suvėrė ant siūlo. Negali nesutikti su prof. Daiva Kšaniene – su vedėju ir aiškiau, ir šilčiau.

Dar kartą klausiu (nors atsakymą žinau): kur muzikos mokyklų mokytojai su savo mokiniais? Toks gyvas koncertas atstoja vos ne pusmečio mokytojo triūsą klasėje…

Gera trukmė – apie valandą be pertraukos – dar vienas koncerto pliusas.

Ne tas formatas

Lapkričio 8-osios koncerte „Marių klavyrų aidai IV“ klausytojus atakavo šaunus medinių pučiamųjų desantas. Tituluotas įvairių konkursų laureatas lietuvių Šv. Kristupo pučiamųjų kvintetas (Giedrius Gelgotas (fleita), Justė Gelgotaitė (obojus), Andrius Žiūra (klarnetas), Paulius Lukauskas (valtorna), Andrius Puplauskis (fagotas) sulaukė „pastiprinimo“ iš Prancūzijos – Marselio pučiamųjų instrumentų kvinteto / „Quintette à Vent de Marseille“ (Thomas Saulet (fleita), Armelis Descotte’as (obojus), Danielis Paloyanas (klarnetas), Didier Huotas (valtorna), Frédéricas Baronas (fagotas).

Stiprūs atlikėjai, tikri savo amato meistrai – didžiausia šio koncerto vertybė. Juolab jie visi sugrojo kūrinių Klaipėdoje dar negirdėtai atlikėjų sudėčiai – dvigubam pučiamųjų kvintetui – dekstetui. Deksteto atliekamos skambėjo dvi iš keturių vakaro premjerų: Lucieno Guerinelo „Rives effleurees“ (prancūzų kalbos specialistai išvertė „Pražydę krantai“) ir Lino Rimšos „4Ten“. Šis įtaigus kūrinys pasirodė verčiausias užbaigti lietuviškai prancūziškus „Klavyrus“.

Dar dvi premjeras muzikantai sugrojo tradicinės sudėties: lietuvaičiai profesionaliai atliko Algimanto Kubiliūno „Kodėl?“, prancūzai Remigijaus Šileikos „Modalinėje impresijoje“ ieškojo Olivier Messiaeno derminių atspindžių.

Būtent vedėjo pasigedau šiame koncerte – be kelių muzikų nedaug kas salėje ką ir bežino apie šį kadaise tokį svarbų ir reikšmingą Klaipėdos šiuolaikinės muzikos forumą, kuriame pirmais smuikais griežė būtent Klaipėdos kompozitoriai. Tęstiniai, juo labiau šiuolaikinės muzikos projektai galėtų būti pristatomi koncertų vedėjo. Juolab kad šįkart švieslentė buvo kaip niekad neinformatyvi: jei ir buvo salėje prancūziškai mokančiųjų, tai net ir jiems būtų pravertusi informacija apie kūrinių dalis (beveik visi svečių atliekami kūriniai buvo cikliniai).

„Klavyruose“, giliau susipažinę su prancūzų muzika, praplėtėme akiratį. Tačiau, be jau minėtų, svečiai grojo lyg ir „ne to formato“ kūrinius: dar XIX a. gimusio Dariuso Milhaudo ar praėjusio šimtmečio pradžios prancūzų neoklasiko Jeano Francaixo ir Henri Tomasi.

Koncertas buvo ir kiek per ilgas, su pertrauka, po kurios neliko ir tų kelių mokytojų entuziastų, kurie su savo pučiamųjų klasės mokiniais buvo atvykę pasiklausyti išskirtinio lygio pūtikų.

Ne tik sostinei ir Kaunui

Šį rudenį savo valandos sulaukė operos gerbėjai: ypač džiugu, kad prie 1900 kino teatrų tiesioginių transliacijų 64 šalyse prisijungė ir „Forum Cinemas“ Klaipėdoje (ankstesniais metais – tik kino teatrai Vilniuje ir Kaune). Prieš septynetą metų Niujorko operos teatro „Metropolitan Opera“ (MET) pradėtos spektaklių transliacijos kino ekranuose neįtikėtinai išpopuliarino šį verslą. „Screen Digest“ duomenimis, 2012 m. operos sudarė net 36,7 proc. visų kino transliacijų Europoje (nors čia lenkiame pop-muzikos renginius – 11,3 proc.), o sėkmingiausiai į verslą įsitraukė „Metropolitan Opera“.

Jau ir Klaipėdos publika šį sezoną išvys 10 skirtingų žanrų bei šalių operų: keturias italų, tris rusų, po vieną prancūzų, vokiečių bei čekų kompozitorių. Transliuojama originalo kalba su angliškais subtitrais.

Lapkričio 9-ąją transliuota veristinė Giacomo Puccini „Toska“ – jau trečiasis spalį pradėto ciklo renginys.

Dar skambant įprastam prieš spektaklį orkestro derinimosi fonui, per Klaipėdos žiūrovų salę nuvilnijo šnaresys – visi pažino garsiąją Jono Meko skrybėlę – jis operą anapus Atlanto stebėjo gyvai. Pavieniai mėginimai prisijungti prie Niujorko aplodismentų vienijo čia ir ten sėdinčius klausytojus, kūrė buvimo „įvykio vietoje“ atmosferą.

Operos transliacija buvo išskirtinai aukštos kokybės, akivaizdu, kad ten dirbę žmonės buvo tobulai išstudijavę partitūrą, spektaklio mizanscenas ir kt. Greičiausiai net brangiausius bilietus įsigiję žiūrovai anapus neturėjo tokio komforto, kaip mes, ekrane stebintys dramatiškąją istoriją.

Luco Bondy režisuotame 2009–2010 m. sezono atidarymui skirtame spektaklyje šįkart buvo pristatyti nauji pagrindinių vaidmenų atlikėjai. Vieną mėgstamiausių savo vaidmenų – Toską – dainavo Europoje mažiau žinoma, prieš dešimtmetį kontraktą su MET pasirašiusi amerikiečių dainininkė Patricia Racette, šiuo metu laikoma geriausia šios dramatinio soprano partijos atlikėja. Šį vardą ji patvirtino ir tą vakarą. Kavaradosio partiją atliko ir europiečiams puikiai pažįstamas Prancūzijoje gimęs italų kilmės tenoras Roberto Alagna, prieš gerą dešimtmetį užkariavęs žymiausių pasaulio operos teatrų scenas ir lig šiol jose karaliaujantis, atliekant pirmaeilius tenoro vaidmenis. Iš to, ką girdėjome, drąsiai galima teigti, kad dainininkas šiuo metu yra savo artistinės karjeros zenite. Skarpijos vaidmuo teko tik prieš ketvertą metų Rigoleto vaidmeniu sensacingai MET operoje debiutavusiam ir joje aukščiausiose pozicijose įsitvirtinusiam gruzinų baritonui George‘ui Gagnidzei.

Opera sukrėtė. Pirmiausia – pačiu aukščiausiu muzikiniu lygiu. Dainininkai ne tik tobulai atliko savo vokalines partijas, jie pakerėjo ir savo natūraliu, be operai būdingų štampų artistiškumu. Retas atvejis šiame žanre, kai solistų išvaizda atitinka herojų amplua, jų amžių: primadoniškų manierų P.Racette, bohemiškas R.Alagna ir niekšų niekšas G.Gagnidzė. Pastarasis buvo didžiausias to vakaro atradimas: dainininkas ne tik tobulai dainavo, bet visa savo esybe, kiekviena kūno ląstele ir žvilgsniu buvo Skarpija. Išskirtinai charakteringi buvo ir antraeilių (koks netikslus terminas!) vaidmenų atlikėjai.

Puikus orkestras, viskam meistriškai vadovavo dirigentas Riccardo Frizza.

Pusvalandžio pertraukos. Jau vien dėl jų su žaviąja „Metropolitan Opera“ numylėtine Renee Fleming (beje, ji pati dainuos „Live in HD“ Antonino Dvorako „Undinėje“) galima eiti į šiuos renginius. Ko verta galimybė „pabuvoti“ teatro užkulisiuose, išgirsti tiesioginius pagrindinių partijų atlikėjų interviu (belieka stebėtis jų savitvarda prieš pat išėjimą į sceną) ar „dalyvauti“ legendinio maestro, MET meno vadovo Jameso Levine’o repeticijoje. Jis po dvejų metų ligų periodo šiemet su triumfu grįžo į sceną, o tą vakarą nuo neįgaliojo vežimėlio dirigavo G.Verdi „Falstafo“ peržiūroje… Vėl galvosūkis – ką rinktis gruodžio 14 d.: MET su J.Levine’u ar koncertą Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre (KVMT)?

Kino teatre džiugino rengėjų dėmesys publikai, stengtasi sukurti mini operos teatro įspūdį: klausytojai į salę žengė raudonu kilimėliu, skleidė raudonas užuolaidas. Ten kiekvienam jų (o buvo mūsų net 80 – daugiausia nuo šio sezono pradžios. O Vilniuje į kai kuriuos spektaklius bilietą gauti sunku…) buvo padėta programėlė. Štai čia ir tykojo vienintelis nusivylimas. Lankstuke informacija pateikta ne tik su rašybos klaidomis (akivaizdžiai trūko muziko žvilgsnio) – neteisingi teatro pavadinimas, operos herojų vardai ir kūrinių pavadinimai (Aleksandro Borodino „Kunigaikštis Igoris“ virto princu), bet dar ir klaidinanti – stebėjome ne premjerinį „Toskos“ spektaklį, iš 10-ies bus tik trys premjeros…

Patiems mažiausiesiems

Dažnai girdime nusiskundimus, kad vaikams skirtos muzikos, renginių yra mažai. Tik ne šį rudenį. Spalio 27-ąją KVMT pakvietė į edukacinės programos „Uvertiūra“ pristatymą. Taip pat šią spragą suskubo užpildyti net du uostamiesčio kūrėjai: lapkričio 10-ąją KVMT įvyko Vladimiro Konstantinovo muzikinio-teatrinio žaidimo vaikams „Neliūdnos varlės neprincas“ premjera, o lapkričio 16-ąją KKS pakvietė į edukacinį projektą „Grojame pasakėčią“, kuriam muziką sukūrė kompozitorė Laima Jedenkutė. Tai jau antra Klaipėdos brass kvinteto, kuris šįkart grojo ir šalmėjais (schalmei), bei aktoriaus Lino Zubės programa.

Tokių renginių ekspertė devynmetė Viltė (įsiklausykite, muzikai!) autoritetingai pareiškė, kad abu renginiai jai patiko: pirmasis, nes varlės labai linksmos ir fainos, viskas spalvinga. Tačiau labiau patiko pasakėčios: labai įdomu, kaip pateiktos muzikoje, nes dvi pasakėčias ji jau žinojo; patiko, kad buvo daugiau muzikos nei vaidinimo; patiko, kaip tūba palaikė ritmą ir buvo visa ko pagrindas (!);

ne tik muzikos, bet ir dailės besimokanti mergaitė nudžiugo, kad buvo ir piešinių, iš jų ji pasisėmė idėjų. Štai taip.

by admin