Muzikiniai Paryžiaus atgarsiai
Paryžius, pelnęs vieno romantiškiausių pasaulio miestų vardą, vilioja turistus iš viso pasaulio. Lankytojus traukia ne tik geras prancūziškas vynas, puikūs restoranai, prabangūs mados namai, bet ir neįkainojamas istorinis bei kultūrinis paveldas.
Danutė Petrauskaitė
Studijuojantiems muzikos, dailės, teatro, šokio ir literatūros istoriją neįmanoma aplenkti Paryžiaus, kuriame gyveno ir kūrė daugybė pasaulinio garso kompozitorių, dailininkų, rašytojų, atlikėjų, aktorių, kur žinių bei įkvėpimo sėmėsi ir nemažai lietuvių menininkų. Šiame mieste klestėjo klasikiniai muzikos žanrai, jame gimė daugelis moderniojo meno krypčių ir iki šiol čia ieškoma, kuriama, eksperimentuojama.
Didžiulis dėmesys – operai ir baletui
Nors operos tėvynė yra Italija, prie sceninės muzikos plėtros daug prisidėjo ir prancūzai, jau nuo XVII a. kūrę savitą operos ir baleto tradiciją.
Muzikiniai spektakliai iš pradžių buvo statomi karaliaus rūmų scenoje, vėliau persikėlė į Paryžiaus miesto teatrus. Vienas jų – Palais Garnier, duris atvėręs 1875 m. pradžioje, šiandien žiūrovus vilioja ištaigingais rūmais ir juose įrengtu teatro muziejumi.
Didžiulio septynaukščio pastato architektas Ch.Garnier teatro statybai, trukusiai 15 metų, nepagailėjo brangių medžiagų – marmuro, granito, aukso; rūmų sienas bei 2200 vietų žiūrovų salės lubas jis išpuošė įspūdingomis freskomis. Spalį paryžiečiai bei miesto svečiai šioje scenoje galėjo išvysti I.Stravinskio operą „Palaidūno nuotykiai“ ir choreografo G.Balanchino baletą, sukomponuotą iš P.Čaikovskio, I.Stravinskio ir S.Prokofjevo kūrinių.
Paryžiuje rusiška muzika yra mėgstama, iki šiol nepamirštami „rusų sezonai“, kai S.Diagilevo iniciatyva į Paryžių buvo atgabenti rusų dailininkų darbai, surengti rusiškos muzikos koncertai ir baleto spektakliai. Šio impresarijaus vardu šiandien pavadinta viena Paryžiaus aikščių, I.Stravinskio vardas suteiktas prie G.Pompidou centro įrengtam skverui, o baleto artisto V.Nižinskio bateliai iki šiol saugomi Garnier teatro muziejuje. Rūmuose yra įsikūręs ne tik teatras, bet ir Nacionalinė muzikos akademija – vienas pagrindinių miesto kultūrinio gyvenimo centrų.
Garnier rūmų scenoje nemažas dėmesys rodomas baletui, o štai 1989 m. pastatytame Bastilijos teatre dominuoja opera. Mintis statyti naują teatrą Paryžiuje pirmiausia kilo kompozitoriui P.Boulezui ir choreografui bei šokėjui M.Béjartui. Jie siekė klasikinę muziką priartinti prie paryžiečių ir padaryti ją labiau prieinamą visuomenei. Tuometis Prancūzijos prezidentas F.Mitterrand’as nutarė remti šį sumanymą, ir teatras pagal urugvajiečio architekto Carlos Otto, gyvenančio Kanadoje, projektą per penkerius metus buvo pastatytas.
Modernus stiklo ir metalo konstrukcijų pastatas, talpinantis 2723 žiūrovų vietas, iškilo vietoje Bastilijos tvirtovės ir buvo atidarytas liepos 14 d. minint 200-ąsias jos sugriovimo metines. Naujuose rūmuose pradžioje vyko tik koncertiniai renginiai, o spektakliai pradėti statyti 1990 m. Šiuo metu jame rodomos J.Offenbacho „Hofmano pasakos“ ir W.A.Mozarto „Figaro vedybos“.
Pastate yra įsikūrusi ir Paryžiaus nacionalinės operos agentūra, kurios kasmetinį biudžetą sudaro apie 200 mln. eurų. Ji valdo 170 narių orkestrą, 110 dainininkų chorą ir 150 šokėjų baletą, per metus parodydama įvairiose miesto scenose daugiau nei 380 operos ir baleto spektaklių bei koncertinių renginių. Palyginti su Lietuva, skirtumas toks, kad pas mus per vieną kitą mėnesį galima pamatyti beveik visą teatro repertuarą: Vilniuje apie 20, Klaipėdoje apie 10 skirtingų spektaklių. O Paryžiaus scenose per tą patį laiką intensyviai rodomi tik vienas ar keli pastatymai, kurie vėliau užleidžia vietą premjeroms.
Po „Mulen Ružo“ sparnais
Paryžius – pramogų miestas. Vienas jo traukos centrų yra XIX a. pabaigoje Monmartre duris atvėręs „Mulen Ružas“ (Moulin Rouge – raudonasis malūnas). Šiandien jis yra žymiausias visoje Prancūzijoje kabaretas, tapęs Vakarų Europos bohemos simboliu.
„Mulen Ruže“ vykdavo audringi šokių renginiai, kuriuos savo piešiniuose bei plakatuose įamžino H.Toulouse-Lautrecas, o po 1915 m. siautusio gaisro, atstačius pastatą, buvo rodomos operetės, muzikiniai reviu, retkarčiais – kino filmai. 2000 m. atlikus remontą, įrengus 850 sėdimų vietų salę, kompiuterizavus sceninę įrangą, „Mulen Ružas“ tapo labiausiai turistų lankoma tokios rūšies įstaiga.
Visur dominuoja raudona spalva – pradedant besisukančiais malūno sparnais ir baigiant viduje jaukiai degančiomis stalinėmis lempelėmis bei tualeto sienomis. Deja, „Mulen Ružas“ šiandien yra praradęs pirmykštį natūralų žavesį ir tapęs itin komercionalizuota įstaiga. Per metus čia pabuvoja apie 600 tūkst. lankytojų, o kabareto savininkai stengiasi prisivilioti jų dar daugiau – svečiai bei miesto gyventojai yra masinami šampanu, pietumis ir įspūdingais šou, kurie nenutrūkstamai vyksta du kartus per vakarą. Tuo metu pastatas yra apgultas gatvėje išsirikiavusių lankytojų.
Patekę į vidų, jie susodinami prie sugrūstų stalelių, pro kuriuos bet kam sunku prasibrauti.
Naujausias šou „Fėja“ (Féerie) ne itin didelių meninių poreikių žiūrovus patraukia kabareto dalyvių gausa, sceniniais efektais ir itin spalvingais bei nuolat keičiamais atlikėjų kostiumais. Vyrai gali akis paganyti į iki pusės apsinuoginusias šokėjas, moterys – pasigrožėti jų lankstumu bei tobulu makiažu. Tačiau trupė, nors ir turinti daugiau nei 100 šokėjų, vis dėlto pavargsta. Tuomet per jų poilsio bei kostiumų keitimo pertraukėles žiūrovus linksmina cirko artistai. Jie mėto kamuoliukus, lazdeles, krečia juokus, viena šou dalyvė pasineria į vandenį kartu su gyvate, kitos išveda į sceną nors ir labai išpuoselėtus, bet liūdnus mažuosius arkliukus – ponius.
Liūdna darosi ir šių eilučių autorei, matant lekiančius ir nespėjančius aptarnauti žiūrovų padavėjus, valgant itin brangius, tačiau tikrai ne gurmaniškus patiekalus, klausant pagyvenusių žmonių džiazo ansamblio, kurio muzikantai užgožia dainininkę ir todėl neįmanoma suprasti net kokia kalba ji dainuoja. Ne per didžiausią džiaugsmą suteikia ir ne pirmos jaunystės šokėjos nuovargio paženklintais veidais, nors pirmas įspūdis, joms pasirodžius scenoje, daugeliui užgniaužia kvapą. Šokiui vejant šokį, ima ryškėti kičiniai elementai, atrodo, kad siekiama nustebinti žiūrovus ne choreografijos menu, o žėrinčiais blizgučiais, spalvų margumynu ir kūnų nuogumu, todėl net reviu kulminacinis numeris – populiarusis kankanas – yra užgožiamas įvairių triukų.
Tuomet nejučiomis pradedi įsivaizduoti, kad ne blogiau šioje scenoje pasirodytų Klaipėdos universiteto Menų fakulteto jaunieji džiazuotojai, o sportinių šokių kolektyvas „Žuvėdra“ galėtų sukelti ne mažesnį furorą, nei iš viso pasaulio surinktos išreklamuotos ilgakojės. Pagrindinis skirtumas tarp paryžiečių ir klaipėdiečių yra vienas – į „Mulen Ružo“ kasą nenutrūkstamu srautu byra pinigėliai, už kuriuos galima įsigyti prabangių drabužių bei aksesuarų, o lietuviams tenka nuolat ieškoti finansinių rėmėjų.
Rado amžino poilsio vietą
Norint suvokti, kiek Paryžius prisiviliojo įvairių tautybių menininkų ir kiek jų šiame mieste rado amžino poilsio vietą, reikia pasivaikščioti po kapines.
Kalvotame Monmartro kvartale ilsisi didieji muzikos kūrėjai – H.Berliozas, N.Boulanger, L.Delibes, J.Offenbachas, šokėjas V.Nižinskis, dainininkė Dalida. Tačiau pačios didžiausios Prancūzijoje ir labiausiai pasaulyje lankomos yra Pére Lachaise’o kapinės. Jos priglaudė gausybę žymių muzikų – pradedant kompozitoriais Ch.Bizet, V.Bellini, L.Cherubini, F.Chopinu, G.Enescu, F.Poulencu ir baigiant scenos žvaigžde E.Piaf.
Senieji kapai išsiskiria savo prancūziška architektūra. Mat ant kiekvieno jų pastatyta po nedidelį namelį-koplytėlę, į kurią galima patekti pro metalines dureles. Naujesnės laidojimo vietos jau tenkinasi vien antkapiniais paminklais, kartais labai įspūdingais ir meniškais, nors dar pasitaiko namelių, pastatytų net iš stiklą ar permatomą plastiką primenančios medžiagos. Vieni kapai yra apleisti ir jau baigiantys irti, bet tokių mažuma, kiti – itin kruopščiai prižiūrimi. Prie tos priežiūros prisideda ir tautinės bendrijos, ypač lenkų, kurie nuolat juos lanko ir puošia.
Kapinės – tai prisiminimus žadinanti mistinė vieta, spinduliuojanti paslaptinga energija ir primenanti, kad gyvenimas linksmybių kupiname Paryžiuje ne vienam kūrėjui buvo sunkus ir net tragiškas.
