Muzikinis Londonas iš arti

Muzikinis Londonas iš arti

Anglijos sostinė, kurioje šiandien gyvena per aštuonis milijonus gyventojų, ne tik saugo ir puoselėja savo muzikos istoriją, bet ir yra atvira visoms eksperimentinėms meno srovėms.

Danutė Petrauskaitė

Todėl čia sena susipina su nauja, kaip ir miesto architektūroje. Norintiesiems pajusti prabėgusių amžių alsavimą ir šių dienų ritmą padeda teatrų bei koncertų salės ir muziejai, kurie garsina Londoną kaip vieną didžiausių pasaulinių kultūros centrų.

Nacionalinis kompozitorius

Žymus Baroko epochos kompozitorius G.F.Händelis (1685–1759) nors ir gimė Vokietijoje, tačiau nemažą savo gyvenimo dalį praleido Londone, vadovaudamas nuolat veikiančiam teatrui. Jame jis statė savo operas, kuriomis žavėjosi Anglijos aukštuomenė ir monarchai.

Sėkmė tęsėsi beveik porą dešimt-mečių, bet kai itališkos operos tapo nepopuliarios, kompozitorius buvo priverstas rašyti daugiau instrumentinės muzikos ir oratorijų. Joms tekstus jis ėmė iš į anglų kalbą išverstos Biblijos, kas labai patiko anglų klausytojams, ir Händelio populiarumas vėl išaugo.

Kai jis mirė, su juo atsisveikinti susirinko daugiatūkstantinė londoniečių minia. Händelis buvo palaidotas greta Anglijos karalių ir didvyrių Vestminsterio abatijoje. Dabar net dvi tautos – vokiečiai ir anglai – laiko jį savo kompozitoriumi.

Iki šiol stovi namas, kuriame nuo 1723 m. iki mirties gyveno Händelis. Nuo 2001 m. jame veikia puikiai įrengtas muziejus. Jame galima pamatyti, kur jis kūrė, repetavo, maitinosi ir miegojo. Jame eksponuojami Baroko laikmečio muzikos instrumentai, baldai, kompozitoriaus bei jo amžininkų portretai, kurių, suprantama, negalima nei liesti, nei fotografuoti. Tačiau lankytojai gali apsirengti šios epochos rūbais, užsidėti perukus ar skrybėlaites ir geriau pajusti XVIII a. dvasią. Joks kitas kompozitorius Londone neturi savo personalinio muziejaus.

Vest Endo „Vargdieniai“

Vest Endu (West End) apibūdinami Centrinio Londono vakarai. Jei skurdžioje rytinėje miesto dalyje, pramoniniame rajone, plušo prastuomenė bei imigrantai, tai vakarinė garsėjo prabanga ir pramogomis. Ir šiandien čia veikia daugybė restoranų, parduotuvių, ištaigingų viešbučių, taip pat apie 40 teatrų, kuriuose rodomi filmai, muzikiniai spektakliai, dramos bei komedijos.

Norint pamatyti kokį nors renginį, patartina užsisakyti bilietus iš anksto, nes jie greitai išgraibstomi turistų ir vietinių žiūrovų. Kadangi jie nuolat keičiasi, tai keli tie patys veikalai rodomi mėnesių mėnesius. Vienas jų – „Vargdieniai“, sukurtas 1980 m. pagal V.Hugo romaną ir kartu su „Katėmis“ bei „Operos fantomu“ pelnęs ilgiausiai teatro scenoje išsilaikiusio miuziklo vardą. Jį žiūrėjo maždaug 65 mln. žmonių 42 pasaulio šalyse.

„Vargdienių“ muzikos autorius – Vengrijos žydų kilmės prancūzų kompozitorius, aktorius ir dainininkas Claude’as Michelis Schönbergas. Jo plunksnai priklauso roko opera „Prancūzų revoliucija“, baletas „Kleopatra“ ir penki miuziklai, tarp kurių populiariausias – „Vargdieniai“, kelis dešimtmečius rodytas Brodvėjaus bei Vest Endo teatruose. Jo melodijos įsimenančios, raiškiai perteikiančios pagrindinių veikėjų skausmus bei džiaugsmus. Spektaklis nepasižymi ypatingais choreografiniais elementais, tad svarbiausios išraiškos priemonės – vokalas ir aktorinis meistriškumas. Pagrindinį Jeano Valjeano vaidmenį šiuo metu atlieka talentingas argentiniečių dainininkas Geronimo Rauchas (g. 1978). Jis pradėjo mokytis dainavimo klausydamasis „Vargdienių“ įrašo ir greitai išgarsėjo kaip populiarios muzikos atlikėjas. Tuomet negalėjo patikėti, kad būtent šis kūrinys jam atneš sėkmę. Argentinoje jam buvo patikėta atlikti Jeano Valjeano vaidmenį ispanų kalba, o nuo 2012 m. anglų kalba Vest Endo Karalienės teatre (Queen’s Theatre) Londone. Sutartį jis pasirašė dvejiem metams, tad norintieji pasiklausyti jo gražaus balso tai gali padaryti apsilankę šiame teatre iki 2014-ųjų birželio.

„Užburtoji fleita“ atsisveikino

Kovent Gardene (Covent Garden), viename iš seniausių Londono rajonų, kasdien knibžda daugybė žmonių. Juos vilioja gatvės muzikantai, barai, stilingos parduotuvės, nuo XVII a. veikiantis turgus ir Karališkasis operos teatras (Royal Opera House). Dabartiniai rūmai baigti statyti 1858-aisiais (dveji prieš tai buvę sudegė), paskutinį kartą atnaujinti 2000-aisiais.

Jei Vest Endo teatrai savo repertuaru ir architektūra primena Brodvėjaus teatrus, tai Londono karališkasis teatras – Niujorko Metropoliteno operą. Čia taip pat dominuoja raudona ir aukso spalvos, arkos formos langai, panašūs net ir siauri koridoriai. Mat visa pastatų erdvė skirta scenai ir žiūrovų salei bei balkonams, o kas lieka – restoranui. Karališkojoje operoje jis įsikūręs po stikliniu stogu, kur staleliai sustatyti vienas šalia kito, kad kuo daugiau žmonių būtų galima susodinti ir gauti didesnį pelną. Tokia jau Vakarų pasaulio tradicija. Kovent Gardeno teatras visada pilnas žmonių, nes jame galima išvysti ryškiausias muzikos žvaigždes.

Šį sezoną jos spindėjo ir W.A.Mozarto „Užburtojoje fleitoje“, kurią prieš dešimtmetį pastatė škotų režisierius Davidas McVicaras. Tai vienas ryškiausių jo darbų, jau spėjusių įeiti į pasaulio operos istorijos klasiką. Režisierius, puikiai suprasdamas, kad šią operą gerai žino teatro mėgėjai, nutarė juos nustebinti žvaigždžių lietumi, t. y. pakviesdamas diriguoti puikią Mozarto kūrybos žinovę Julią Jones ir parinkdamas pagrindiniams vaid-menims geriausių atlikėjų šešetuką: Taminui – italų kilmės amerikietį Charlesą Castronovo, Paminai – rusiškos mokyklos atstovę Ekateriną Siuriną, Papagenui ir Zarastrui – anglų dainininkus Christopherą Maltmaną ir Brindley Sherrattą, Papagenai – portugalę Susaną Gaspar, Nakties karalienei – Kazanės ir Maskvos konservatorijų auklėtinę totorę Albiną Shagimuratovą.

Puikus šių dainininkų ansamblis, apgalvota scenografija, įspūdingi kostiumai paliko klausytojams neišdildomą įspūdį ir jie aplodismentais apdovanojo kiekvieną operos atlikėją. Ypač audringų ovacijų susilaukė E.Siurina, jos vyras Ch.Castronovo bei jų mažametis sūnelis, operoje taip pat turėjęs jam skirtą nedidelį vaidmenį. Šeimai kartu dalyvauti tame pačiame spektaklyje – ir džiaugsmas, ir rūpestis. Jie yra laimingi, matydami vienas kitą, nes dažnai gastrolės juos išskiria. Gegužės 9-ąją buvo parodytas paskutinis „Užburtosios fleitos“ spektaklis. 2013–2014 m. teatro sezoną ji jau nebebus rodoma.

Ne tik klasika

Liepos pabaigoje Kovent Gardeno teatro scenoje turėtų šėlti džiazas. Afišos skelbia „dviejų pasaulių susitikimą“, nes bus bandoma rasti sąlyčio taškų su klasikine muzika.

Karališkasis teatras įsileidžia ne bet ką, o garsųjį šveicarų Montreux Jazz festivalį. Jo istorija siekia 1967 m., kai buvo surengtas koncertų ciklas Montrė kurorto kazino. Tuomet kažin ar galima buvo spėti, kad šis renginys taps vienu garsiausių pasaulyje. Todėl londoniečiai ypač juo domisi ir džiaugiasi, kad teatro administracija jiems suteikė puikią progą apsilankyti festivalyje, neišvykus iš Anglijos sostinės.

Didžiulis Londono kultūrinis centras yra Barbikanas. Jame įsikūrę teatrai, restoranai, konferencijų salės, meno galerija, beveik du tūkstančius vietų talpinanti koncertų salė, kur prieglobstį surado Londono filharmonijos ir BBC simfoniniai orkestrai. Joje skamba įvairiausių stilių muzika. Šiemet balandį klausytojai galėjo išgirsti garsųjį amerikiečių saksofonininką Charlesą Lloydą, šventusį savo 75-ąjį gimtadienį, ir jo suburtą kvartetą, parengusį programą su graikų džiazo dainininke Mari Farantouri; gegužės pabaigoje savo naujausią albumą pristatė amerikiečių bardas Samuelis Beamas (muzikinis slapyvardis – „Geležis ir vynas“), birželyje koncertavo mišri iraniečių ir amerikiečių grupė Kayhan Kalhor & Brooklyn Rider, atlikusi persų motyvais prisodrintus eksperimentinius kūrinius.

Londone galima ne tik daug ką pamatyti ir išgirsti, bet ir paliesti muzikos instrumentus bei pačiam pamuzikuoti. Tokią galimybę suteikia Britanijos populiariosios muzikos muziejus. Be įdomios ekspozicijos, demonstruojančios žymiausių britiškų grupių raidą nuo 1945 m., jų įrašus bei aprangą, čia suteikiama proga pasimokyti groti elektrine gitara, klavišiniais, mušamaisiais. Beje, galima išmokti šokti ir įvairių šokių – nuo šeiko iki rokenrolo, ne visiems matant, bet uždaroje kabinoje. Tiesa, pradedantys šokėjai paslėpta kamera yra filmuojami, bet paskui patys gali tą filmuką pamatyti ir į save iš šalies pažiūrėti. Tad nenuostabu, kad šiame muziejuje pilna jaunimo, kuris ateina ir smalsumo, ir mokytojų vedami. Taip iš mažų dienų susipažįstama su muzikiniais įvykiais, išgarsinusiais Angliją visame pasaulyje.

by admin