XVI „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ – meilės keliu
Teatralizuotu koncertu „Sapnai apie Brodvėjų” praėjusį sekmadienį pasibaigė visą mėnesį trukęs XVI tarptautinis operos ir simfoninės muzikos festivalis „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ – kaip visada dinamiškas ir demokratiškas, veržlus ir jaunatviškas, savo žaismingą nusiteikimą ir atvirumą miestui pačioje pradžioje pademonstravęs originaliu šou Muzikinio teatro languose.
Danguolė Vilidaitė
Meilės paieškoms arba, anot Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovo Ramūno Kaubrio, „meilės lobio paieškoms“ skirtą šių metų festivalio programą sudarė net 14 įvairių žanrų renginių, tradiciškai parodytų skirtingose pamario krašto vietose. Palanga, Nida, Juodkrantė, Pagėgiai, Kretinga ir, žinoma, Klaipėda (koncertų geografija ta pati) – galima konstatuoti, kad ir šiemet festivalyje buvo užsimota plačiai, daug ir gana sėkmingai. Sėkmingai praėjo operos „Meilės eliksyras“ premjera, sėkmingai kaip kompozitorius Klaipėdoje pristatytas Rimantas Giedraitis, koncertuoti pakviesti įdomūs užsienio atlikėjai.
Aistringasis flamenkas
Daug gitaros muzikos gerbėjų pritraukė susitikimas su Graikijos atstovu Christosu Tzifakiu koncerte „Viduržemio stygų istorijos“, įvykusiu nedidukėje Prano Domšaičio galerijos salėje. Marinistinė tapyba skambančiai muzikai kūrė neįprastą pritarimą, galėjai tarsi atsekti tiesioginį ryšį tarp atlikėjo ir fone vaizduojamos ramiai banguojančios arba įniršusios jūros, skęstančių laivų. Juk, kaip sakoma, jūra ir filosofija yra graiko sielai artimiausios stichijos, o čia dar ir meilės aistra (flamenko pavidalu)…
Kompozicijos gana ilgos ir sudėtingos. Jose laisvai derinami džiazo improvizacija, graikiškos muzikos elementai su vyraujančia flamenko grojimo maniera – netikėta tonacijų kaita, neilgi, greiti melodiniai pasažai griežtai pertraukiami akordų smūgiais. Mūsų vakarietiškam mentalitetui sunku suprasti šio žanro specifiką, lengviau pajusti muzikos kvėpavimą ir jausmingumą, banguojančio ritmo gyvybę.
Iš koncerte atliktų įdomesni atrodė čigoniškas šokis „Por Bulerias“ („Paco de Lucia“ temų improvizacija) ir melodinga, melancholiško charakterio „Elm“ (R.Beirach, aranžuotė Ch.Tzifakio). Bisui atlikta improvizacija A.Vivaldi koncertų ciklo smuikui „Metų laikai“ motyvais buvo trumpa ir ne visai sėkminga, akivaizdu, kad kūrinys jau primirštas, pirštai nebe tokie bėglūs.
Pliusai ir minusai
Tokių netradicinių erdvių panaudojimas – dar viena graži, nors ir ne visada pasitvirtinanti festivalio tradicija.
Operos naktis Laikrodžių muziejaus kiemelyje suteikė G.Verdi „Traviatai“ (dirigentas – Modestas Barkauskas, režisierius – Eligijus Domarkas) tikroviškumo įspūdį. Natūraliai į spektaklio atmosferą, tarsi bandydamos įsijungti į veiksmą, įsikomponavo tarškančios šarkos, aukštu tonu klykiančios žuvėdros, netrukdė ir kiti gamtos garsai. Tikroviškumo įspūdį sustiprino ir balsų įgarsinimas, padėjęs atskleisti subtilesnes intonacijas, išgyvenimus. Pagrindinių vaidmenų atlikėjai tą vakarą atrodė labiau į vaidmenis įsijautę, natūralesni – iki skausmo trapi Violeta (Rita Petrauskaitė), jausmingas ir impulsyvus Alfredas (Tomas Pavilionis, šio dainininko sukurti vaidmenys Klaipėdos muzikiniame teatre kiekvienais metais tampa vis įdomesni ir įtikinamesni), ramus, pamokantis Žoržas Žermonas (Mindaugas Rojus) – romantiška meilės drama atskleista nuosekliai, iki galo.
O minusai? Gal tradiciniai šiai vietai: nelygiavertis įgarsinimas, taupios dekoracijos, orkestro netikslumai.
Užtat kaip niekad neparanki buvo Palangos viešbučio „Vanagupė“ salės erdvė. Prasta akustika, silpnas choro garsas (ne dėl to, kad choras blogai dainuotų), įjungti ventiliatoriai neleido gerai išgirsti ir vertai pasidžiaugti kūriniu. O R.Giedraičio simfonine siuita „Sudie, Maiklai“ (dirigentas – Dainius Pavilionis, chormeisteris – Vladimiras Konstantinovas), parašyta remiantis M.Jacksono dainų motyvais, tikrai verta dėmesio.
Daugiau žinomas kaip aranžuočių meistras, autorius šįkart įrodė sugebąs ne mažiau meistriškai kurti originalias kompozicijas, meistriškai atskleisti įvairių instrumentų technines bei tembrines galimybes. „Sudie, Maiklai“ – tai gana sudėtinga nuotaikų ir būsenų pynė, įrėminta choru atliekamais dviem prasmingais tekstais: „What about us?“ ir „We are the world“. Ypač sėkmingai, mano nuomone, nuskambėjo dalys, kuriose ilgiau išlaikomas vienas charakteris (nors formos atžvilgiu jos paprastesnės), efektingi orkestro tutti ir varinių fanfarų epizodai, solo fragmentai – čia duota pasireikšti daugeliui.
Baroko dvasingumas…
„Vilties balzamu“ pavadintas religinės muzikos vakaras, skambėjęs Klaipėdos šv. Pranciškaus Asyžiečio koplyčioje, nuteikė kitokiems išgyvenimams.
Atlikti žymių vokiečių baroko kompozitorių kūriniai tarsi kelte kėlė mintis aukštyn, į dangų. Bažnyčios aplinka šį jausmą tik stiprino – graži sakralinė erdvė, nors ir vėl nelabai chorui akustiškai tinkama (dirigentas – V.Konstantinovas). Šis renginys, tiesą sakant, buvo pats nesėkmingiausias iš mano festivalyje girdėtų – daug intonavimo klaidų, abejotina alto arijos interpretacija. Geriausiai čia sklido vargonų garsas (vargonininkas – Balys Vaitkus), šviesus ir aiškus.
Koncerte įsiminė virtuoziška J.S.Bacho Fantazija vargonams C-dur, du išraiškingi H.Schuetzo „Mažieji dvasiniai koncertai“ ir boso arija (Artūras Kozlovskis) „Gratias agimus tibi“ iš J.S.Bacho mišių g-moll.
…Ir komiška opera
Šviesiai ir džiaugsmingai, tarsi vienu atsikvėpimu rugpjūčio pirmosiomis dienomis Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre praėjo pirmieji premjeriniai G.Donizetti operos „Meilės eliksyras“ („L’elisir d’amore) spektakliai (tam tikra atgaiva po skaudžių „Adatos“ dūrių).
„Meilės eliksyro“ siužetas naiviai paprastas. Neturtingas vaikinas pamilsta gražią ir aikštingą pasiturinčių tėvų dukrelę, be to, dar ir protingą, apsiskaičiusią. Nemokėdamas savo jausmų išreikšti žodžiais, kaip skęstantysis, jis griebiasi už „paskutinio šiaudo“ – iš apsimetėlio daktaro nusiperka meilės gėrimo – paprasčiausio vyno. Bet stebuklas vis dėlto įvyksta. Jaunuolis prakalba, tampa geidžiamiausiu. Meilė nugali visas kliūtis, tiek vidines, tiek išorines.
Šią operą G.Donizetti parašė 1831-aisiais per rekordiškai trumpą laiką, vos per šešias savaites. Italijoje tuo metu virte virė tikros kūrybinės aistros, savotiškos greičio lenktynės. Tad didesnis dėmesys dažniausiai buvo skiriamas ne siužetui, o galimybėms pademonstruoti savo kompozicinius ir efektingus dainininkų vokalinius sugebėjimus. (Sakoma, kad savo kūrybinio pakilimo viršūnėje kompozitorius rašė taip pat lengvai kaip ir Rossini, gal net ir greičiau).
„Meilės eliksyras“ sukurtas komiškos italų operos buffa tvarka, laikantis šio žanro tradicijų: du veiksmai, meilės trikampis, virtuoziški solo numeriai, greitakalbė, daug linksmų situacijų, netikėtų siužeto posūkių, veiksmas pateikiamas pakankamai dinamiškai. Personažai irgi gana trafaretiški: drovus įsimylėjėlis, kaprizinga gražuolė, pasipūtęs konkurentas, šarlatanas prekybininkas ir pan. Kai kurie charakteriai, labiau nei įprasta šiam operos tipui, išplėtoti, jausmingesni, jiems suteikta romantiškų spalvų.
Gal dėl to lyriško prieskonio ši opera yra viena iš dažniausiai statomų pasaulyje. Panaršiusi internete radau, kad šiuo metu ji įrašyta ne tik Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro, bet ir Barselonos, Glindeburno, Sankt Peterburgo, Kelno, Melburno teatrų repertuaruose, taip pat skamba Niujorko „Metropolitan“ operos scenoje ir daug kur kitur.
Klaipėdietiški momentai
Kiek pastatymų, tiek, suprantama, ir įvairių sprendimų, labiau tradicinių ar modernių. Klaipėdietiškame variante komiška XVII a. pab. meilės istorija iš Ispanijos kaimelio perkelta į mūsų amžių, mūsų dienas, Klaipėdos miestą. Neturtingas valstietis Nemorinas (T.Pavilionis, Aurimas Raulinavičius) tampa fotoreporteriu, jo mylimoji Adina (R.Petrauskaitė, Inga Šlubovska) ne smuklininko, o kavinės savininkų dukra, Adinai asistuojantis Belkorė (M.Rojus, Tomas Tuskenis) – jūrų seržantu. Efektingai, dviejų blondinių palydoje, pasirodo keliaujantis prekybininkas daktaras Dulkamara (Artūras Kozlovskis) – ką tik iš kruizinio laivo, o jau reklamuoja savo prekes. Skambant uvertiūrai, matome atliekamą rytinę mankštą – jogos pratimus, prausimąsi duše.
Savaime suprantama, kad toks siužeto sudabartinimas ne visada dera su atliekamu tekstu, juk pagrindiniai G.Donizetti operos veikėjai yra paprasti valstiečiai. Juokinga, kai pradžios choras dainuoja apie atokvėpio palaimą dirbusiems kaitrioje saulėje, o scenoje gana energingai sukiojasi miestiečiai (gal ir pavargę nuo deginimosi paplūdimyje?), turistai, įsimylėjėlių porelė, gėlių pardavėja, meškeriojantis žvejys ir pora krantinės tvoros groteles dažančių darbininkų. Dar linksmiau pasidaro, kai vėliau Belkorė Adiną pradeda vadinti savo miela kaimietuke. Šis žodis dabar gali turėti ir užgaulią prasmę.
Bet šie niuansai, teksto ir veiksmo neatitikimas, publikos greičiausiai liko nepastebėti, nes statytojai dainavimui pasirinko italų kalbą. Dėl to juos galima tik pagirti. Nebereikėjo klausantis šiurpti nuo prasto vertimo, išverstų žodžių nederėjimo su melodijos frazėmis, ritminiais ir intonaciniais akcentais. Vokalas šį kartą skambėjo daug gražiau ir dainingiau. Savotiško grakštumo išraiškai, manyčiau, suteikė ir specialiai šiai premjerai iš Milano pakviestas vokalo pedagogas, „La Scalla“ koncertmeisteris Marco Borroni. Kitas pliusas – lietuviški titrai.
Virtuoziškas lengvumas
Ir svarbiausia – režisierei Dainai Adamkevičiūtei pavyko pagauti ir perteikti pagrindinę operos nuotaiką, operai buffa privalomą lengvumą ir gyvumą. Spektaklis trykšte tryško žaisminga energija, ironiškomis užuominomis. Šviesią nuotaiką stiprino pagrindinė balta spalva scenografijoje, pastelinės kostiumų spalvos (dailininkė – Marta Vosyliūtė). Vienas kitas ryškesnis akcentas buvo susijęs su konkrečia svarbia mintimi, noru ją kaip nors iš visumos išskirti: oranžiniai Nemorino dviratukas (toks zuokiškas) ir šalikas, gelsvi palaikymo komandos rūbai.
Šviesią veiksmo nuotaiką stiprino ir virtuoziškas, išraiškingas orkestro grojimas, pasirinktas geras tempas. Atsižvelgdamas į solistų galimybes, dirigentas D.Pavilionis jį keliskart šiek tiek sulėtino, bet tai nė kiek nepakenkė veiksmo dinamikai. Juk lengvai skambančią G.Donizzeti muziką nėra taip paprasta, kaip iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, atlikti, tie sudėtingi itališkų operų koloratūriniai pasažai ne vienam „koją yra pakišę“.
Nuostabą kėlė choro (chormeisteris – V.Konstantinovas) aktyvus ir dinamiškas dalyvavimas, jo atskirų narių individualumas, ištobulintos smulkiausios detalės. Daug charakterio niuansų atrasta pagrindinių personažų vaidmenims. Įsimintinos čia atrodė R.Petrauskaitės ir I.Šlubovskajos (Latvijos nacionalinio operos teatro solistė) Adinos interpretacijos: koketiškos, kaprizingos, gyvos, pasižyminčios dar ir nepriekaištinga bel canto dainavimo maniera. Puikiai perteiktas M.Rojaus pasipūtėlis Belkorė – griausmingo balso, karšto temperamento, nuolat meilikaujantis moterims – toks tipiškas italas, mūsų supratimu.
Kompleksuotasis Nemorinas, graudžiai susitapatinęs su savo dviratuku, fotoaparatu (kaip tai išaiškintų S.Freudas?), kiek išraiškingesnis man atrodė įkūnytas T.Pavilionio. Nors žymiosios arijos „Una furtive lagrima“ viršūnė buvo šiek tiek forsuota, iššaukta.
Veiksmas dažniausiai daugiasluoksnis. Ypač gausiai įvykių prisodrintos masinės scenos. Nebespėdavai visko susekti. Ir, sakyčiau, to intensyvaus judėjimo kartais gal buvo ir per daug. Negerai, kai koks nors charizmatiškesnis antrojo plano veikėjas netikėtai tapdavo ryškesniu nei pagrindiniai. Kaip, pavyzdžiui, svarbų Nemorino ir Adinos duetą trikdė, mano nuomone, fone gan intensyvus barmeno (Aurelijus Liškauskas) asistavimas klientei, jos apgobimas oranžiniu pledu – ryškus spalvinis akcentas.
Ironišku žvilgsniu
Stipriausi pajūrio akcentai pasirodė vaizdo projekcijose (Darius Vaičekauskas): saulėlydis Kuršių mariose (rytą ir vakare?), parplaukiantys kruiziniai laivai ir keltas. Projekcijos mažai teatro scenai ne tik suteikė perspektyvą, praturtino santūrią scenografiją, bet ir padėjo chorui sklandžiai pasirodyti ir pasitraukti. Geras atradimas.
Scenoje kameromis „filmuojamas“ interviu iškart demonstruojamas fone. Jame taip pat rodomi reklaminiai klipai, susiję su prekiaujamu meilės eliksyru, Tristano ir Izoldos meilės tema, goslių lūpų, laižomų ledų vaizdai. Jie tampa pagrindiniais pasikartojančiais ženklais, operos leitmotyvais, ironiškai deklaruojančiais mūsų meilės supratimą – kūnišką, „stebuklingą“, romantišką, vulgarų.
Ir atrodo, kad toks pašaipus režisierės žvilgsnis į siužetą, jo priartinimas prie realistiškesnės situacijos visai nuvainikuoja naivią ir gražią, nors ir linksmą G.Donizetti meilės istoriją – finalinėje scenoje „suorganizuojama“ lova, į ją entuziastingai suguldomi pagrindiniai personažai. Laiminga, ilgai laukta pabaiga? Bet ne. Suskamba uvertiūra (toks tarsi ir nelabai pageidaujamas sugrįžimas šio žanro kūriniuose), ir vėl rytiniai Adinos jogos pratimai, Nemorino dušas… Nauja pradžia. Kokia?
Ir pabaigai – sunku būtų nepastebėti, kad būtent tokio žanro ir lengvo, daug neįpareigojančio charakterio pastatymai uostamiestyje labiausiai laukiami. Šį apibūdinimą atitiko ir finalinis „Muzikinio rugpjūčio pajūryje“ akcentas – teatralizuotas koncertas „Sapnai apie Brodvėjų“ su festivalio kviestine žvaigždute Margarita Aleksandrovič (Baltarusija) – ryški, efektinga atlikėja jau pirmuoju savo solo numeriu J.Hermano „Hello, Dolly“ ryžtingai užkariavo Klaipėdos publikos simpatijas.
