Muzikologo komentaras
Daiva Kšanienė
Šio veikalo pastatymas Klaipėdos muzikiniame teatre laikytinas labai didele menine sėkme.
C.Monteverdi’o „Popėjos karūnavimas“ – tai solistų opera. Visiems operos solistams reikėjo įveikti nemažai vokalinių sunkumų, nes partijos melodiniu požiūriu labai turtingos, plataus diapazono, o svarbiausia – ornamentuotos, virtuoziškos. Daugumai solistų neįprasta bei nelengva buvo savo balsu perteikti šią estetizuotą muziką ir psichologiškai netiesiogiai (skirtingai nuo jausmingos romantinės operos) išreikšti įvairias nuotaikas, meilę, pavydą, nerimą, ilgesį ir pan. C.Monteverdi’o vokalinės partijos iš jų pareikalavo didelio vokalinio meistriškumo.
Pagrindinių partijų ir vaidmenų atlikėjai – Klaipėdos muzikinio teatro ir kviestiniai solistai nepriekaištingai subtiliai atliko savo menines-muzikines užduotis. Itin norėčiau išskirti Popėjos vaidmens atlikėją E.Chisiu, V.Stanelytę (Oktavija), A.Kalinovą (Neronas), D.Kužmarskytę (Otonas), T.Girininką (Senaka), R.Ulteravičiūtę (Druzila), J.Butkytę (Amūras), V.Gerasimovą (Valetas), kurie puikiai atliko savo partijas, sklandžiai „susitvarkė“ su sudėtingu koloratūriniu muzikiniu tekstu ir įtikinamai klausytojams perteikė savo vaidmenų esmę. Pagirtina, kad jie (taip pat ir solistai Valerija Balsytė, Artūras Kozlovskis, Andrius Apinis, Kęstutis Nevulis, Gintautas Platūkis, Viačeslavas Tarasovas bei kiti) savo sudėtingas partijas atliko švariai, stebindami puikiomis vokalinėmis galimybėmis, stilingu interpretavimu, įsijautimu. O juk vien įsiminti tokio didelio veikalo muzikinį tekstą (originalo kalba – italų) išties nelengva.
Operoje dainavimas glaudžiai susijęs su orkestro palydėjimu. Tembriškai savitas, praturtintas autentiškais senoviniais instrumentais – išilginėmis fleitomis (Dagnija Tuča), teorba (Klausas Maderis), viola da gamba (Peeteris Klaas), klavesinu, vargonais (Andreasas Küppersas), orkestras skambėjo gražiai, tiksliai, paslankiai ir puikiai įkūnijo C.Monteverdi’o sumanymą. Tai didelis dirigento, subtiliai pajautusio operos stilistiką, A.Veismanio (Latvija) nuopelnas.
Muzikinio operos perteikimo neįmanoma atskirti nuo kitų teatrinės raiškos priemonių: judesio, mizanscenų, šokio, net scenografijos. Visi šie komponentai operoje puikiai derėjo. Itin stilingai „Popėjos karūnavimą“ praturtino ir papildė senovinių šokių scenos. Šios operos pastatyme juntamas įkvėpimas, jautrus nuotaikų perteikimas, pasitelkiant poeziją, šokį, draminį veiksmą.
