Muzikos pavasaris tirpdo nežinojimo ledus
Danguolė Vilidaitė
Kovo 25-ąją Klaipėdos miesto koncertų salėje nuskambėjo pirmasis XXXI „Klaipėdos muzikos pavasario“ koncertas.
 |
| „Klaipėdos muzikos pavasarį“ šiemet pradėjo Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, diriguojamas G.Rinkevičiaus, ir amerikietis pianistas A.Palėjus, publiką sužavėjęs itin giliu, ekspresyviu įsijautimu į L. van Bethoveno kūrinius. Nerijaus Ruikio nuotraukos |
Festivalis, kaip ir praėjusieji, žada būti margas atlikėjais, kūrinių žanrais ir stiliais (muzika – nuo baroko iki šių dienų kompozitorių kūrybos). Šių metų akcentas – stambios formos projektai, žymiausi Lietuvos ir užsienio atlikėjai. Programa sudaryta iš aštuonių koncertų ir trijų videoperžiūrų. Tad kiekvienas klausytojas šioje gausoje galės rasti sau tinkantį.
Žadino iš letargo
Simboliška, kad „Klaipėdos muzikos pavasarį“ pradėjo Broniaus Kutavičiaus „Pavasario linksmybės“ (atliko Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, dirigentas Gintaras Rinkevičius) parašytos pagal Kristijono Donelaičio poemos „Metai“ pirmąją dalį. Šiam kūriniui, kaip ir K.Donelaičio saulelei, tarsi buvo skirta žadinti mūsų miestą iš miego letargo, tirpdyti nežinojimo ledus.
Įpratusiems prie kompozitoriaus darbų teatrališkumo ir rituališkumo, netradicinių muzikos instrumentų panaudojimo ši muzika turėjo suskambėti netikėtai – artimesnė tradiciniam simfoninio orkestro garsui.
Vis dėlto ir šiame B.Kutavičiaus kūrinyje išlikęs jam būdingas vienos kulminacijos siekimas, charakteringų ritminių schemų pakartojimas, muzikos gyvybingumas, kūrinio pradžioje ir pabaigoje orkestrantai rečituoja poemos eiles – paslapties nuojauta.
„Pavasario linksmybių“ interpretacija kartais buvo sarkastiška ir net grėsminga – kaip nenumaldoma ir visa savo kelyje keičianti atbundančios gamtos energija.
„Elektrinio genijaus“ poliai
Liudvikas van Bethovenas yra sakęs, kad genijaus sielos paslapties įminimo reikia ieškoti jo sugebėjime vienu metu kentėti džiaugtis ir mylėti; jis „pasikrauna“ ir „išsikrauna“ vienu metu; čia slypi jo prigimties lankstumas. Tokius pat galingus prieštaravimus ir tematinius kontrastus randu paties kompozitoriaus kūryboje.
Koncerte skambėjo du koncertai fortepijonui (Aleksandras Palėjus (Alexander Palei) ir simfoniniam orkestrui (Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, dirigentas Gintaras Rinkevičius): Nr.4 G-dur, Op.58 ir Nr.5 Es-dur „Imperatoriškas“, Op.73. Kovo 23-24 dienomis Vilniaus Kongresų rūmų koncertų salėje šie atlikėjai pagrojo visus penkis L. van Bethoveno koncertus fortepijonui.
Paruošti šiuos kūrinius – sunki užduotis ne tik solistui, bet ir orkestrui, daug sumanumo reikia atliekant „Imperatoriškąjį“ koncertą (didelės apimtys, herojiška dvasia ir įtampa, niuansų įvairovė).
Čia, nors gal ir keista, solisto ir orkestro dialogas pavyko geriausiai. Ypač žaismingai suskambo trečioji dalis – rondo, nepaprastai gražios abiejų koncertų lėtosios dalys. Įdomu buvo stebėti itin gilų ir ekspresyvų pianisto įsijautimą.
Skambino ugningai
A.Palėjaus tarptautinė karjera prasidėjo Leipcige jam laimėjus pirmąją J.S.Bacho konkurso premiją. Lietuvoje šis atlikėjas daugiau žinomas kaip F.Listo, S.Rachmaninovo ar S.Prokofjevo muzikos interpretatorius. Dabar – L. van Bethoveno.
Šiam virtuozui, atrodo, prieinami visi muzikos stiliai, nėra nieko neįmanoma. Koncertui pasibaigus girdėjau, kaip sužavėta publika replikavo: „burtininkas“, „ar yra jam neįmanomų dalykų?“, „kaip galima išgauti tokį piano?“ ir pan. Mintyse pritariau ir stebėjausi, kaip pianistas galėjo vienodai gerai išgauti įvairiausias garso spalvas: lengvą pasažą, dramatišką repeticiją, švelnų-aksominį arpeggio ir t.t. Ugningas ir užkrečiantis atlikimas.
Tikėkimės, kad ir kiti XXXI „Klaipėdos muzikos pavasario“ koncertai bus ne mažiau įspūdingi.
