Mylimųjų dainos prabilo šokio kalba

Mylimųjų dainos prabilo šokio kalba

Violeta Milvydienė
Klaipėdos universiteto Menų fakulteto
Choreografijos katedros lektorė

Raudona rožė – vienas meilės simbolių – šįkart pasitarnavo choreografinio kūrinio įgyvendinimui Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Kaip ir kartu rodoma B.Gorbulskio muzikinė novelė “Mimoza”, šokio spektaklis pagal A.Raudonikio dainas “Skinsiu raudoną rožę…” buvo skirtas širdingiausiai bei “raudoniausiai” metų šventei – visų įsimylėjusiųjų dienai. Tiesa, premjera įvyko vasario 12 ir 13 dienomis. Bet ir Šv. Valentino dienos vakarą, nors ir nebuvo skelbta spaudoje, susirinko gana gausi šventiškai nusiteikusi publika, ypač daug gražaus studentiško jaunimo.

B.Molytė mylimosios amplua buvo jausminga ir raiški, o jos mylimasis A.Liškauskas – šmaikštus ir plastiškas.

Tinka šventei

Kodėl teatro vadovų ir menininkų pasirinktas būtent toks lengvas lietuvių kompozitorių B.Gorbulskio ir A.Raudonikio muzikos žanras? Galbūt todėl, kad šių talentingų profesionalių estradinės muzikos kūrėjų muzika ir dainos suprantamos įvairaus amžiaus žmonėms. Jauniems jos sužadina romantiškus jausmus, pagyvenusiems – jaunystės nostalgiją ir visiems suteikia pakilią būseną, džiugią nuotaiką. O svarbiausia – minėtos emocijos ypač tinka šventiniam vakarui. Ir ne tik tokiam, o kiekvienam…

Tad nederėtų manyti, jog estradinis – ir muzikos, ir šokio – žanras yra nemeniškas ar menkesnis už “rimtų” stilių derinį. Juk ir viena, ir kita atlieka bene svarbiausią meno vaidmenį – suteikia žmogui dvasinio peno.

“Melodijos Maestro”

Neseniai 70-ies metų jubiliejų šventusio kompozitoriaus Algimanto Raudonikio kūrybos lobyne – ne tik dainos, bet ir simfoniniai kūriniai, kantatos, šokiai ir maršai, pjesės kapeloms, vokaliniai-choreografiniai paveikslai etc. Jo taip pat sukurti ir pirmieji lietuviški pramoginiai šokiai – “Rid-rito”, “Banga”, ,,Čiukuras”, o “Rumba” prasidėjo šio estradinės muzikos klasiko kelias. Tad nenuostabu, kad A.Raudonikio melodijos ir dainos – išraiškingos, šokėjiškos.

Žaismingosios I.Briazkalovaitės ir stilingojo R.Jankevičiaus duetas.

Dovanojo žmonai

Pats autorius “Raudoną rožę” vadina “pradžių pradžia” arba ,,pamatiniu kūrybos akmeniu”. Be to, ši 1967-aisiais parašyta ir mylimai žmonai skirta kompozitoriaus dovana ilgai buvo viena populiariausių ir mėgstamiausių Lietuvoje dainų – scenoje atliekama estrados primadonos Nijolės Ščiukaitės, dainuojama kavinėse, šeimos šventėse, pagaliau daugelio niūniuojama pasąmonėje einant gatve.

Pasak muzikologo V. Gerulaičio, “vieni ją tebelaiko liaudies daina, kiti – tiesiog garbina, treti ir šiandien tebekritikuoja kaip neskoningą…” Kaip bebūtų, pats Maestro savo trečiąją autorinę plokštelę pavadino “Skinsiu raudoną rožę” (1977), o vienintelę garso kasetę – “Raudona rožė” (1997).

Taigi neatsitiktinai ši daina tapo ir minimo spektaklio pavadinimu, ir viso choreografinio kūrinio leitmotyvu.

Gabi komanda

“Skinsiu raudoną rožę…” – tai ne debiutinis teatro baleto trupės artisto, jaunojo choreografo Aurelijaus Liškausko darbas. Jo sceninės veiklos ir kūrybos kraityje – daugelis vaidmenų, artistiškų solo partijų, pastatyti šokiai abiejų valstybinių uostamiesčio teatrų spektakliuose, sukurta programos choreografija delfinariume.

Taip pat ne pirmąkart (ir labai sėkmingai) bendradarbiaujama su režisieriumi Ramūnu Kaubriu, gebančiu kūrybingai sujungti šokių epizodus, organiškai susieti kūno judesius su vaidybos elementais.

Savitą scenografiją spektakliui sukūrė vilnietė K. Daujotaitė, įvairiais retro stiliaus kostiumais šokėjus “aprengė” kita jauna sostinės dailininkė M. Rubavičiūtė. Iš veidrodinių gabaliukų sudėliota galinė scenovaizdžio siena, dominuojančios balta, juoda ir pilka rūbų spalvos vykusiai sudaro senos fotografijos įspūdį.

K.Gudelytė – grakšti it stirna, jos partneris V.Marcinkus – labai artistiškas.

Nurungė pirmtaką

Pirmiausia maga pasamprotauti apie idėją – sukurti choreografiją pagal pramoginio žanro dainų tekstus. Mūsų Muzikiniame teatre ji – ne nauja ir nebėra originali.

Prisiminkime 2002-ųjų rudens premjerą – “Baletinę Čaplino ir Dolskio kortą”, publikai “atverstą” rygietės choreografės L.Beiris. Jos pastatyto spektaklio antroji dalis, pavadinta “Lietuva, mano meilė”, buvo sukurta pagal D. Dolskio šlagerius. Taigi palyginimai peršasi savaime.

Lygindama šiuos du panašius savo idėja bei išorine forma pastatymus, pirmenybę teikčiau naujajam – jis žymiai pranašesnis, “išlošia” ir choreografijos žodyno turtingumu, ir išradingesniu siužetiniu sprendimu. Be to, skirtingai nei “Dolskianoje”, “Rožėje” šokio judesiai dažniausiai neiliustruoja dainuojamojo teksto, neretai melodija ar ritmas visai neatitinka epizodo veiksmo (tarkim, skambant lyriškai dainai, matome muštynių sceną, tiesa, kiek sulėtintą). Tai neįprasta, todėl savotiškai įdomu.

Kai ką pasiskolino

Kitas teigiamas spektaklio bruožas, – kad kiekvieno atlikėjo pasirodymas labai charakteringas, o netrukus susiporavęs duetas – savitas ir spalvingas. Visos poros, net ir šokdamos tą pačią figūrą ir išlaikydamos stilių, daro tai kiek skirtinga maniera. Tuomet nebūtinas ir sinchroniškumas, kuris ypač reikalingas masinėse scenose, atliekant vienodus judesius.

Tiesa, kai kuriose iš jų (pvz., tango epizode) jaučiamas A.Cholinos kūrybos braižas (beje, Aurelijus yra šokęs A/CH trupėje), tačiau nedrįsčiau to pavadinti plagiatu. Akivaizdu (mat sutapimų per daug), kad pati choreografė kai kuriuos “perliukus”, švelniai tariant, “skolinasi” iš žymių Europos baletmeisterių – A.Keersmaeker, M.Bežaro, A.Prelžokažo – kūrinių. Ar šis reiškinys vertintinas pozityviai, ar neigiamai ir net smerktinas – kita tema, tad grįšiu prie “Skinsiu raudoną rožę…” choreografijos.

Rožė publikai

Vyraujanti spektaklio leksika – pramoginio, buitinio šokio judesių ir baleto pa sintezė. Ją dar papildė šiuolaikinio šokio elementai, įtaigumo suteikė sportiniai triukai.

Nenuostabu, vėl puikiai pasirodė trupės solistė B.Molytė – mylimosios amplua ji jausminga, raiški. Šmaikštus ir plastiškas jos mylimasis – pats A.Liškauskas. Iš kitų išskirčiau žaismingąją I.Briazkalovaitę, grakščią it stirna K.Gudelytę, stilingąjį R.Jankevičių, artistiškus V.Marcinkų ir G.Petrulį.

Pagirtina, jog visi atlikėjai šoko lengvai, vaidino natūraliai bei savitai interpretavo “šokių vakarėlio” dalyvius, o įsižiebusias solistų meilės kibirkštėles, manyčiau, pajuto net žiūrovai.

Publiką pavergė, sukėlė aplodismentų audrą bei šūksnius “bravo” efektinga finalinė scena – papilkėjusios “nuotraukos” centre išryškinta raudona rožė ir pabiręs į sceną šios meilės gėlės žiedlapių lietus.

by admin