Naktinis kapitono Tirchovo laimikis

Vertimai

Olegas Gluškinas

Naktinis kapitono Tirchovo laimikis

– Duokim geriau kitas koordinates, – pasakė man kapitonas Tirchovas, kai mūsų laivas jau artėjo prie žvejybos vietų. Jis atrodė kaip suokalbininkas, juodi plaukai kaip varno sparnas dengė vieną jo akį, o kita bandė man merkti. Aš nieko nesupratau. Tada jis ėmė man aiškinti kaip kaprizingam berneliui: „Sutik, kad taip bus geriau ir protingiau. Mes pranešime, kad einam šimtu mylių šiauriau, kad atvyksime žvejoti tik po dviejų dienų.“ Aš piktinausi, aš šaukiau, kad neleisiu jokios apgaulės. Aš juk buvau žmogus iš kontoros, kuris turėjo laikyti už pavadžio net tokius kapitonus, kaip Tirchovas. Jis buvo kelių ordinų kavalierius, su juo tampėsi kaip su pūsle. Aš pirmą kartą ėjau jo laivu ir nežinojau tikrų jo planų. Jis, pasirodo, norėjo sustoti ir net išmesti inkarą tam, kad galėtų atsikratyti vyno atsargomis. Sausą vyną gaudavo tos laivų įgulos, kurios dirbo tropikuose. Karštą dieną pietų turėdavo duoti po stiklą vyno. Jūreiviams tas vynas buvo kaip drambliui smilga.. Bet, kaip aiškino man Tirchovas, būtent tomis dienomis, kai išduodavo vyną, laive pasirodydavo girtų. Toms dienoms jūrininkai ruošdavosi iš anksto- virdavo samagoną iš žuvies miltų ar užraugdavo sultis, kurias nusipirkdavo laivo sandėlyje. Išlupę stiklinę sauso vyno, jie eidavo į kajutę ir įkaldavo samagono. Apkaltinti juos girtavimu nebuvo galima, nes juk pats kapitonas davė jiems vyno. „ O kaip su girtais aš eisiu į žvejybą ,“ – vos nešaukdamas aiškino Tirchovas. Aš toliau sakiau-ne. Vakare prieš mane jau burnojo visa laivo įgula. Aš buvau visų jų vargų priežastis ir mane, kaip biblinį Joną, jie norėjo išmesti per bortą , kad galėtų atšvęsti savo tradicinę vyno naikinimo šventę. Prieš rytą aš pasidaviau. Mes radome seklią vietą ir išmetėme inkarą. Laivo varikliai nutilo. Dievas pasiuntė mums tykią ir šviesią dienelę. Rami tarsi stiklas jūra ištempė prieš mus savo staltiesę, ant denio buvo sustatyti stalai ir išneštos visos sauso vyno atsargos. Tai buvo pačių blogiausių rūšių vynas. Nieko geresnio iš mūsų tiekėjų ir negalėjai tikėtis. Tačiau jo buvo daug. Pagalvojau, kad išgėręs tokį kiekį vandens, taip pat gali apkvaišti, o čia – nors maži, tačiau laipsniai. O, be to, švietė saulė, kaitindama iš viršaus neįdegusius mūsų kūnus. Moterų laive neturėjome, todėl prie stalo sėdėjo kas kaip nori – vienomis kelnaitėmis , marškinėliais ir šlapindavosi tiesiai per bortą, ir plėšė pačias nepadoriausias dainas. O paskui šoko taip, kad siūbavo visas laivas. O kada įkaitęs saulės rutulys panėrė į vandenyną ir iš sykio pasidarė tamsu, įjungė laivo prožektorius, ir tai, kas vyko jų šviesoje, atrodė dar labiau nerealu. Buvau lyg kokiam stebuklingam sapne, pakviestas į balių, kur sukausi ant denio parketo, o aplinkui valsavo pusnuogiai jūrininkai, o kažkas jau keturiomis ropinėjo po denį, ieškodamas pamesto stebuklingo batelio. Saldžius mano regėjimus nutraukė Tirchovas, jis papurtė mane ir pasakė, kad turi naują nepaprastą idėją. Idėja, aišku, buvo tokia, kad reikia pagalvoti, kur dar radus gėrimo. Savo degtinės atsargas jis ištuštino dar išeidamas, aš į reisą degtinės neėmiau, ir todėl jo idėja man pasirodė nereali ir neįvykdoma. Taip aš galvojau. Bet ne Tirchovas. Ne veltui jis buvo geriausias ir išradingiausias mūsų laivyno kapitonas. Pasirodo, jis spėjo susisiekti per radiją su savo draugu – tokio pat laivo kapitonu, kuris užsuko į užsienio uostą ir, suprantama, pasipildė savo atsargas keliomis dėžėmis “bakardi”. Supranti, saldžiai šypsojosi Tirchovas, tai ne sausiakas, o keturiasdešimt trys laipsniai, tik niekam nė bū-bū. Eisime tik dviese. Paskutiniu momentu man pavyko prišnekinti Tirchovą, kad pasiimtų bent vieną jūreivį. Mes greitai nuleidome motorinę valtelę, jaunas jūreivis tylėdamas timptelėjo variklio virvę, ir mes nuskridome į nakties tamsą. Aš nesupratau, kokiu būdu Tirchovas orientavosi, mus gaubė toks rūkas, kad, atrodė valtelė panirs jame ir įstrigs. Bet Tirchovas uoste užuodė “Bakardi”. Jau po dešimties minučių jis rėkė kažkam į tamsą:“ Vasia, kurva, atsiliepk. Čia mes, Vasia.“ Ir Vasia atsiliepė, nes tamsą greitai perskrodė prožektoriaus spindulys. Už kelių minučių mus jau įkėlė į Vasios laivą. Tirchovas plačiai apkabino Vasią, o šis, pasirodo, dviejomis galvomis aukštesnis už Tirchovą – pasilenkė ir vos neapsiverkė ant draugo peties. Vasia jau seniai buvo girtas. Bet atsargų dar turėjo. Ir jis palydėjo mus į savo kajutę, kur stovėjo ne vien buteliai, bet ir neregėti tropikų vaisiai. Tirchovas neužkasdamas išgėrė dvi stiklines ir iš sykio tapo linksmesnis. Aš tik prisiliečiau lūpomis, supratau, kad turiu būti blaivas – mes juk palikome girtą laivą ir niekam nepranešėme apie išvykimą. O dabar reikėjo kuo greičiau grįžti atgal. Vasia tuo laiku „atsijungė“ ir nugriuvo ant stalo, o Tirchovas išsmuko pro duris, pasakęs, kad parsives savo kitą bičiulį – laivo mechaniką. Praslinko geros dešimt minučių, aš sėdėjau kajutėje ir laukiau. Mane apėmė nervinis jaudulys. Išbėgau į koridorių. Buvo visiškai tamsu. Dar gerai, kad tokio tipo laivus žinojau atmintinai. Aš iššokau ant denio, prožektorius ryškiai apšvietė bortą ir prie jo prisiglaudusią mūsų valtelę, kurioje snaudė jūrininkas. Tirchovo čia nebuvo. Aš ėmiau garsiai, kiek leidžia jėgos rėkti: “Tirchovai. Tirchovai!“ Niekas neatsiliepė. Laivas tarsi išmirė, tiksliau-visi čia buvo girti. Aš nusileidau į kambuzą, paskui į kajutkompaniją, visur jautėsi troškus kvapas, mėtėsi tušti buteliai, bet žmonių nebuvo matyti. Aš pagalvojau, kad visi paliko tą laivą, ir pajutau lengvą šaltuką sąnariuose. Aš bėgiojau nuo kajutės prie kajutės, šaukdamas Tirchovą, bet jo nebuvo. Niekada nebuvau pakliuvęs į tokią kvailą padėtį. Visai atsitiktinai pravėriau išvietės duris ir, o stebukle, Tirchovas buvo čia, jis tyliai snaudė ant unitazo. Pradėjau jį purtyti. Jis prabudo ir ilgai negalėjo suprasti, kur esąs ir ko iš jo noriu. Turėjau vilkti jį deniu ir nuleisti į valtį, keikiau jį pačiais šlykščiausiais žodžiais. Apipyliau jį vandeniu ir tada, jau galutinai prablaivėjęs, jis nuvairavo valtį prie mūsų laivo. Ten visi taip pat miegojo. Netekęs jėgų nuvirtau ant lovos savo kajutėje ir iš karto užmigau. Bet snaudžiau ne daugiau kaip vieną valandą. Mane pažadino garsūs laivo varpo dūžiai. Už durų girdėjosi kojų bildesys. Aš greitai užsimečiau striukę ir nulėkiau į vairinę. Mūsų laivas skrido ratu leisdamas tinklus. Radistas pakibo ant mano rankos, jis vos neverkė šaukdamas: “Sustabdykite jį. Tai gryna beprotybė. Jis girtas , žmonės girti. O jisai sugalvojo mesti tinklus.“ Aš prišokau prie Tirchovo , kuris kaip medžioklis sakalas buvo net įsitempęs, jis laukė grobio, rengėsi jį sugriebti. „Atsipeikėkit.- užrėkiau visa gerkle.- Jūs pražudysite žmones. Juk čia sekluma, vieni rifai, jūs suplėšysite tinklus.“ Tirchovas nuvijo mane kaip įkyrią musę. Tinklus jau pradėjo traukti ir jis greitai išbėgo ant denio. Jo judesiai buvo tikslūs ir apskaičiuoti. Ir jokių pagirių nesimatė jo veide. Aš taip pat iššokau ant denio. Žuvis vartaliojosi tinkluose tarsi milžiniškame katile. Prožektoriai apšvietė tą judančią, burbuliuojančią gyvąją masę. Tinkluose buvo kokios dvi dešimtys tonų švariausios skumbrės. Mums net nereikėjo eiti į žvejybos vietas. Visas laivynas ėjo pas mus į didžiąją žvejybą, kur visų laukė sėkmė ir kur buvo taip seklu, kad iš tikro net girtam jūra buvo tik iki kelių.

Iš rusų k. išvertė Rimantas Černiauskas

by admin