Namai viešoje erdvėje
Esė, beveik fantastinis
Alma Riebždaitė
Viešumas yra viena pagrindinių virtualios svetainės ypatybių. Viešumas, kuris iššaukia intymumo poreikį. Viešumas, be kurio negali gyventi, nes jis intriguoja savo netikru intymumu. Galime skaityti vieni kitų pokalbius, galime skaityti vieni kitų dienoraščius. Kiekvienas vartotojas turi namus, namus, kurie yra vieši, po kuriuos vaikšto, kas nori ir kada nori. Namai, kurių nėra, ir kur, pasak kai kurių vartotojų, gesinamas nuobodulys, nors tuo pačiu tai pati nuobodžio tvirtovė. Todėl visada iškyla klausimas – iki kiek galime būti artimi ir atviri? Kur ta riba? Riba, kai išsiviešinęs nebejausi savęs.
Šitoje svetainėje labai tvirta hierarchinė struktūra. Aukščiausia valdžia čia atitenka webmaster‘iui (web‘ui), pono dievo dešinėje sėdi administratoriai (vadinamieji adminai). Jie sprendžia tarp vartotojų iškilusius konfliktus, trina plagiatus ir kaip kokie miško sanitarai visokią menkavertę rašliavą. Viena iš didžiųjų funkcijų yra saugoti savo vartotojų garbę, neduok dieve, kas nors bus įžeistas ir pasiskųs. Gali tikėtis įspėjimų, o jei ir toliau nepaisysi taisyklių ir elgsies chamiškai – būsi blokuotas, t.y, kuriam laikui būti išbrauktas iš virtualios visuomenės tarpo, kitaip – izoliuotas. Kaip vienas šmaikštuolis pasakė – kas čia toks aukštas ir blokuoja? Gal mes krepšinį žaidžiam? Suprask, svetainėje veikianti policija.
Jei nežinai, su kuo turi reikalą – žiūrėk pagaliukus. Penki – aukščiausias balas, skiriamas tikriausiai tiems, kurie geriausiai žino savo vietą, nors nebūtinai, yra daug gražių išimčių, fainų žmogelių (kuriuos mano siela jau myli), turintys antrą lygį yra patys tikriausi poetai, nes nė už ką daugiau jie antro pagaliuko negauna, na, o su vienu pagaliuku gali tikėtis esantis bent šio to vertas. Na, o jei esi be pagaliuko, ir ilgai, tikriausiai rašai banalybes, atvirai scenoje pjaustaisi venas, tau skruostais teka ašaros ir tu negali išsipūsti nosies. Toks lygį gaus tik įvykus radikaliems pokyčiams jo mąstyme.
Virš vartotojų tvorelių nuolat pateka tai geltona, tai raudona saulutė, rodanti vartotojo aktyvumą. Jei saulutė tavo kieme nepasirodo, reiškia, esi neaktyvus.
Autorių metamorfozes galima paanalizuoti plačiau, nes ji giliai susijusi su reinkarnacijos tema. Svetainės garbei reikia pabrėžti, kad ji ne tik atkartoja tikrovę, bet kai kur ją ir pranoksta. Tiesa, vartotojai čia nemiršta, bet jie visada gali išsitrinti, pasitraukti iš virtualios bendruomenės tarpo, t.y., imituoti virtualią savižudybę. Čia pasitvirtina reinkarnacijos teorija, tu visada gali sugrįžti (atgimti) kitais pavidalais, nesvarbu – tave blokavo ar išsitrynei. Tiesa, jei esi blokuotas, ir grįžti susikūręs naują nick‘ą, gali tikėtis persekiojimo ar būti išduotas.
Suteikta galimybė vartotojui pasitraukti ne tik, kad nesuprastina šios svetainės kokybės, bet priešingai – ją suintensyvina (galbūt toks ir buvo šios svetainės kūrėjų tikslas), suteikia jai egzistencinį atspalvį. Kai kuriuos vartotojus nuolat kankina hamletiška dilema būti ar nebūti, ir tai jau menkutė įsiprasminimo galimybė. Išsitrynimo funkcija, baisu ir sakyti, suteikia skausmo kitiems pasitraukusio vartotojo artimiesiems. Jie patiria tokius jausmus kaip liūdesys, gedėjimas, norą taip pat palikti šį virtualų pasaulį, tačiau skausmas praeina ir jie dažniausiai lieka.
Dažnai kyla klausimas – kodėl? Nesileidžiant į buitinius aiškinimus, manau, jog tai – pasitraukimas iš Stiklo Karoliukų žaidimo ir panirimas į ledinį realybės vandenį, atsisakymas simuliuoti, vaidinti tikrovę. Čia, žinoma, poetiniu atveju. Priežasčių, be abejo, yra įvairių. Kad ir kaip būtų liūdna, šis pasitraukimas, be abejonės, yra sveikintinas dalykas, reikėtų džiaugtis kiekvienu radusiu jėgų nutraukti virtualius ryšius, virtualų sotinimąsi. Tokiais atvejais jausmai gedi, o protas džiaugiasi.
Ar vartotojai, užimantys tam tikrą informacijos vienetų kiekį, čia saugomi patikimai, ar nebeaktyvūs vartotojai po kurio laiko ištrinami kaip bereikalingai užimantys vietą, matuojamą kilobaitais (man tai asocijuojasi su kapų žeme). Tas klausimas su svetainės aukščiausiuoju neišsiaiškintas, ir man atrodo, tokiomis temomis vengiama diskutuoti. Tai va tau, tavo kūriniams ir mintims garantuojamas nemirtingumas. O kai tu numirsi iš tiesų tai turėsi virtualią kapavietę, kur kiti vartotojai, apimti nostalgiškos nuotaikos, galės tave aplankyti ir padėti porą virtualių žiedelių. Bet tuo pačiu metu reikia suprasti, jog tas vartotojas, sėdintis prie kompiuterio visai kitu vardu iš tikro gali braukti ašarą (ir net tada, kai tave visi pamirš, visada yra galimybė, kad kokios vienišos smegenys, klaidžiojančios interneto platybėse, tave suras, ir tada jos drebės iš susijaudinimo, supratusios, jog ir prieš tūkstantį metų žmonės jautė tą patį)?
Tai yra labiausiai nesuvokiama. Tačiau tai tik patvirtina vieną šiuo metu gan dažnai propaguojamą teoriją. Svarbu ne tai, kas ir kaip yra, svarbu, kaip tu jauti. Viskas priklauso nuo požiūrio. Asmuo, sėdintis prie kompiuterio (ar televizoriaus ekrano) ir verkiantis, yra gyvas virtualios tikrovės gyvenimo liudininkas, svarbu ne tai, ką tu patiri kaip kūnas čia ir dabar, o ką patiria tavo protas. Kūnas tampa nereikalingas, jis – proto dėžė, proto signalų imtuvas. Mes save programuojame, ir kuo toliau, tuo labiau. Tai net madinga.
Mes juk galime save suprogramuoti taip, kad daugelio dalykų neimtume į galvą. Kartais tai net sveika, ypač jautresniems individams. Net nejausdami, tačiau siekdami vidinio komforto, mes pamažu mašinėjame. Atrodo, šių laikų žmogui nebepakanka materialinio, socialinio komforto, jis visiškai natūraliai pageidauja vidinio komforto: išvengti kaltės jausmo, draskomų prieštaravimų, nemalonių prisiminimų ir patyrimų. O, dabar tam dirba visas paslaugų spektras, pradedant tablete ir baigiant kušete psichologo kabinete ar dar kuo. Paprastai kalbant, tai vadinama smegenų plovimu. Juk reikia ne tik ištrinti, bet paskui ir suinstaliuoti naujas programas, kad turėtume šiuolaikinius reikalavimus atitinkantį individą, kas be ko, pasitikintį savimi. Tokie mechanizmai, nieko nepadarysi. Tai net kopimo aukštyn sąlyga.
Virtualumas yra giliai sąmonėje. Jis prasideda ne nuo knygos ar pirmo hieroglifo. Žmogaus vaizduotė yra virtualumo, dar neatskirto nuo savęs, įkūnijimas. Galima įsivaizduoti savo mylimąją, erotinius vazdinius, galima įsivaizduoti, kaip tu klaidžioji gimtinės takeliais, galima gyventi savo svajonėse, būti būdravimo būsenoje; ir tavo kūnas gali drebėti nuo to, ką tu patiri savo vaizduotėje, tai gali tau sukelti liūdesį ar džiaugsmą, pyktį, švelnumą. Tik tai dar labai individualu, surišta tik su asmenine, archetipine ar tautine patirtimi. Technologinis virtualumas realizuoja viešus vaizdinius, bendras interesų grupes, tai tokia situacija, kai protai jungiasi į sistemą ir jai paklūsta. Vaizdiniai, patyrimai tampa vienodi, jie yra diktuojami sistemos, į kurią tu įsijungi.
Virtualioje tikrovėje realizuojamas sielų, protų bendravimas; kaip greitai čia atpažįstami savi. Iš sakinių konstrukcijos, vartojamų žodžių, atodūsių, mimikų, minčių. Sakinio klausaisi kaip balso, žiūri kaip į žmogų. Bandai atpažinti, įspėti. Pasirodo, kad informatyvus ne tik balsas, apranga, mimika, žvilgsnis, stotas, braižas, bet ir sakinio konstrukcija, raidžių dėlionės, brūkšnelių piešinukai… Pasaulis čia skaitomas iš kitų ženklų negu įprastame gyvenime, bet tie ženklai pakankamai informatyvūs.
Čia dažnai įsimylima. Sielas. Jaučiamas artumas, bendrumas. Siekiama ryšio su kita siela užuomina, šypsenėle, bučinuku, „laižiaku“, geru žodžiu, atviru palankumo rodymu. Taip mezgasi sielų draugystė. Visai galimas dalykas, kad vyrą tu sumaišysi su moterimi, o senį su jaunikliu. Bet tai nieko, virtuali tikrovė tik atskleidžia, kad siela neturi lyties ir amžiaus. Tik tiek, kad realybėje po to tenka savo svajonių objektu nusivilti. Bet sielos, sielos yra labai gražios, tik gyvenimai įvairiai susiklostę.
Čia taip vyksta konfliktai, intrigos, pasaulėžiūrų nesutapimai, čia gyvena ramūs ir pasiutę, žinantys savo vietą ir nelabai, čia tik nėra kaimynų.
Šiame kontekste norisi apmąstyti knygos likimą. Šiandien suvokiau, nors gal tai ir baisu, kad neknygos likimas nėra toks baisus, kaip atrodo. Ne knygą mes „turime imti“ kaip kažką, o jos turinį, dvasinę energiją. Korporacijoje dirbančiam žmogui paimti knygą dienos šviesoje yra tiesiog gėda, tai labiau nei nešvanku. Tačiau jis visą dieną sėdi prie kompiuterio, gyvena virtualiose bendruomenėse, nes niekas neįtaria, ką jis veikia tame kompiuteryje. Galų gale, jei tam yra poreikis, jis gali net skaityti poeziją, atsispausdinti eilėraščius ir slapčia juos mokytis mintinai. Jis gali skaityti straipsnius, kokių jo dvasia alkana. Toks žmogus sunkiai pasiekia knygą, jis nebeturi laiko bibliotekai. Tuo gali užsiimti tik savo specialybei pasišventęs humanitaras, literatūros mokslų specialistas, mokytojas, studentas ar paprasčiausias palaimintasis, nedirbantis žmogus.
Todėl ir sakau, svarbu ne knyga, o jos perduodamas turinys, kurio žmonės siekiasi bet kokia kaina, nebegalėdami pasiekti knygos. Tik tiek, kad skaitant kompiuterio ekrane labiau įkaista ir parausta akys, bet technologijų dėka galbūt pavyks išvengti ir šito nepatogumo.
Knyga daugeliui lieka apgaubta šventumo aureole, išsvajotu vaizduotės objektu, tolima mylimąja, prarasta idile.
Šioje virtualioje svetainėje x susirenka rašantys iš visų Lietuvos kampų ir toliau. Sieloje jie visi yra poetai. Tai ūkininkai, gydytojai, advokatai, mokytojos, studentai, moksleiviai, programuotojai, tarnautojai ir t.t. Publika pati margiausia. Čia veikianti balų sistema kiek primena mokyklą, eilėraščiai (čia dažniausiai jie vadinami eiliais, eiliukais) vertinami balais (pažymiais). Eilėraščių vertės šį kartą neakcentuočiau, manau, čia svarbus pats faktas. O kažkas dar sako, kad žmonės šiais laikais nesidomi poezija.
Paradoksalu, bet susirinkę žmonės tikriausiai pasakytų, kad čia jie labiausiai gali būti savimi, realizuoti savo esmingąjį lyrinį, kuriantį pradą. O tas pradas – tai ir nepaaiškinamos kilmės ilgesys, egzistencinės situacijos, vidiniai ieškojimai, likimo nuojautos – visa tai reikia išreikšti, apie tai norisi prabilti, tam norisi surasti žodžius ir … švelnią suprantančią sielą. Kad čia jie gali būti tokie, kokie nėra realybėje, kad randa tai, ko nėra juos supančioje aplinkoje – supratimo, palaikymo, diskusijos, galų gale – įkvėpimo ar jausmų audros. Čia renkasi bendraminčiai, tam tikra prasme panašaus likimo žmonės. Žmonės, giliai savo viduje nešantys liepsną, kuri degina juos iš vidaus, kuri gali nušviesti pasaulį. Čia jie gali bent akimirkoms pabėgti nuo juos slegiančios kasdienybės, ir kas žino, ar tai yra blogai ar gerai.
Kad poezija taip pat pakankamai paklausi prekė, rodo ir gausus šios svetainės vartotojų skaičius, matuojamas tūkstančiais. Ir nors tokios svetainės (organizacijos) deklaruoja nesiekiančios pelno, bet iš vartotojų SMS žinutėmis jos surenka nemažai pinigų – 300 su trupučiu taškų, kainuoja 3 Lt, paslaugų kainos ne tokios jau ir žemos, palyginimui – kūrinio rekomendavimas į titulinį puslapį – 100 taškų, savanoriškas kūrinio ištrynimas – 400 taškų, rėmėjo statuso pratęsimas (kad matytum papildomą informaciją ir nematytum reklamos) 200 -300 taškų.
Ateities vaizdas toks, kaip „Matricoje“. Informacinės erdvės ir protų simbiozė, matuoja užimamų informacijos vienetų kiekiu, funkcionuojanti energijos srautų (galbūt kita pinigų išraiška) pagrindu. Kas yra kūnas šitoje sistemoje – ženklas, reikšmė? Kad tai nėra nerealu, rodo ir tai, jog jau ne už kalnų tas laikas, kai kiekviena technologinė lerva turės savo pritrenkiantįjį statinį IP.
