Nauja knyga apie tautodailininką
Petras Šmitas
Rašytojas Algis Kuklys ką tik išleido ir praėjusią savaitę klaipėdiečiams pristatė meninės publicistikos knygą „Dievdirbio rankos“ apie garsų kretingiškį tautodailininką Adolfą Viluckį.
 |
| A.Kuklio meninės publicistikos knyga „Dievdirbio rankos“ išleista nedideliu 300 egzempliorių tiražu. |
Tai trečioji prozininko, novelisto ir publicisto A.Kuklio knyga iš jo leidžiamos serijos „Mūsų kraštiečiai“. 2002-aisiais pasirodė pirmoji – „Susitikimai“, sudaryta iš apybraižų, publikuotų spaudoje, 2003-iaisiais išėjo straipsnių rinkinys „Likimai“.
Žemaitijos krašto, o ir Klaipėdos miesto šviesuomenei gerai pažįstama rašytojo A.Kuklio pavardė iš jo knygų ir publikacijų.
Malonu paimti į rankas jo ką tik išleistą, dar, kaip sakoma, spaustuvės dažais kvepiančią knygą apie puikų tautodailininką žemaitį Adolfą Viluckį (Algis Kuklys. Dievdirbio rankos. Mūsų kraštiečiai. Leido ir spausdino spaustuvė „Druka“, Klaipėda, 2006, 160 psl. Su nespalvotomis ir spalvotomis nuotraukomis).
Rašyti biografinę knygą, regis, autoriui nebuvo sunku. Gal aš ir klystu, bet skaitydamas knygą puikiai jauti, kad jis rado nuoširdžią kalbą su nedaug kalbančiu tikru žemaičiu, tačiau nuoširdžiu žmogumi ir menininku.
A.Viluckio kūrinius vertinti rašytojui padėjo įvairūs straipsniai spaudoje, o jų būta ne taip jau mažai, ir tai atsispindi išnašose bei literatūros sąraše. Reikėtų nepamiršti, kad A.Kuklys yra baigęs Telšių taikomosios dailės technikumą, kur apie dailę ir jos suvokimą gavo geras žinias, todėl jis puikiai orientuojasi tautodailės vertinime. Tiesa, knygoje tiesioginio kūrinių vertinimo autoriaus lūpomis lyg ir nepastebėjau – jis tai palieka menotyrininkams, ir tai padaroma labai subtiliai, profesionaliai.
Kaip pradėdamas knygą pastebi jos autorius, A.Viluckis yra Kretingos miesto garbės pilietis – ypatinga, nepaprastai kukli, asmenybė, jo skulptūras visada atskirsi nuo kitų autorių bet kurioje tautodailininkų parodoje. O tautodailininko kūrybinis bagažas – stulbinantis, daugiau nei 5500 darbų.
Daug metų pažįstu A.Viluckį, tad gerai suvokiu, kaip nelengva buvo rašytojui jį kalbinti, rinkti biografines žinias… O jų autorius surinko tikrai nemažai ir įvairius pasisakymus, laiškus, kitų skulptorių tautodailininkų mintis puikiai išdėstė knygoje, sukomponuodamas lengvai skaitomą ir savo turiniu dėmesio vertą meninį kūrinį, ir turintį istorinę vertę darbą.
Knygos kompozicija sudaryta gana originaliai, gal kiek neįprastai. A.Kuklys nebūtų rašytojas, jei jis viską būtų daręs įprastai, kaip būdinga biografinei knygai: menininko tėvai, gimimas, pirmieji žingsniai, mokslas, kūrybos pradžia ir pan. Knygos pradžią jis įvardijo „Pirmosios parodos“. Šiame skyriuje sutilpo ir Adolfo gimimas, ir tėvai, mokslas ir mokytojai, pirmieji bandymai drožti ir pirmoji asmeninė skulptūrų paroda gimtojoje Grūšlaukėje (1969 m.), vėliau lankiusis Kretingoje ir Klaipėdoje, taip pat pirmieji tautodailininko darbų vertinimai. Antrąją personalinę skulptūrų parodą A.Viluckis surengė 50-mečio proga (1990 m.). Ją lankė Klaipėdos parodų rūmuose ir uostamiesčio žiūrovai.
Kitus knygos skyrius A.Kuklys įvardija reikšmingais tautodailininkų sukurtais memorialiniais ansambliais „Ablingos vardas pasklido toli“, „M.K.Čiurlionio keliais“, kur A.Viluckis kartu su kitais žinomais liaudies menininkais sukūrė savo monumentalias skulptūras iš ąžuolo „Vincas Rimkus“– Ablingai (1972 m.) ir „Rex“– Čiurlioniui (1975 m.). Šiuose skyriuose rašytojas puikiai įkomponavo ir politinę krašto padėtį, įvairius kultūros veikėjus, menininkus ir medžio drožėjus, jų veiklą. Ir parašyta išradingai, gyvai.
Skyriuose „Mintis ateina staiga…“, „Pokalbiai prie degančios žvakės“ autorius daugiau dėmesio skiria bendravimui su pačiu menininku, pokalbiams apie kūrybą ir meną ir tais autentiškais skulptoriaus pasakojimais puikiai atspindi menininko pasaulėjautą, jo požiūrį į kūrybą, sakralinę liaudiškąją skulptūrą.
A.Kuklys savo knygą baigia dviem skyriais: „Kretingos miesto garbės pilietis“ ir „Meno paslaptis“. Pirmame rašo, už ką A.Viluckis buvo „…išrinktas Kretingos miesto garbės piliečiu“ ir apie menininko 60-mečio minėjimą Kretingos muziejaus Baltojoje salėje. Pateikia ir pluoštą laiškų iš JAV, kuriuos A.Viluckiui parašė Lisa ir Vytautas Barkai. Skyrių rašytojas baigia pasakojimu apie grupės Žemaitijos tautodailininkų skulptorių kūrybinę išvyką į Daniją, Bornholmo salą, ir ten atliktus jų darbus (1997 m.).
Pastarajame skyriuje rašytojas tarsi vainikuoja visą A.Viluckio kūrybą, jos svarbą, lygindamas ją su XIX a. tautodailės ir žemiečio skulptoriaus Antano Mončio kūrybiniu palikimu. A.Kuklys akcentuoja tautodailininko sakralinio turinio kūrybą kaip ypatingą reiškinį, kuriam A.Viluckis skiria didelę pagarbą, maksimalius kūrybinius sugebėjimus ir pastebi, kad „didelis menas turi būti gilus ir jaudinantis“ (psl. 134).
Prie rašytojo pastebėjimo, kad „Adolfo Viluckio kūryba paliks (jau paliko) ryškų pėdsaką tautodailėje. (…) Jis sukūrė savitų plastikos kūrinių, todėl atsistoja šalia tokių (…) tautodailininkų, kaip Anicetas Puškorius, Antanas Drungilas…“ (psl. 142) pridėčiau – Vincas Svirskis, Stasys Riauba, Lionginas Šepka, Juozas Liaudanskas, Juozas Lukauskas…
Knyga baigiama personalinių bei bendrų svarbesnių parodų sąrašais, apdovanojimų išvardijimu ir gausiu literatūros sąrašu. Taip jai suteikiamas ir tam tikras mokslinis vertingumas.
Nudžiugino knygos lietuviška, sklandi, graži ir santūri kalba. Čia nėra filosofinių ar sofistinių išvedžiojimų, painių sakinio struktūrų. Tai puikus tautodailininko A.Viluckio kūrybos įvertinimas ir įamžinimas. Išduosiu nedidelę paslaptį – rašytojas A.Kuklys, regis, jau baigia rašyti knygą apie kitą tautodailininką skulptorių Juozą Lukauską. Tai bus ketvirtoji jo knyga iš serijos „Mūsų kraštiečiai“.
Stiprybės ir kūrybinės ištvermės, mielas rašytojau, bičiuli, įamžinant Žemaitijos krašto kūrėjus!
