ŠOKIS
Naujoji A/Ch teatro “Carmen”
Violeta MILVYDIENĖ
Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Choreografijos katedros lektorė
Klaipėdos Žvejų rūmuose vėl įvyko šventė – sausio 22-ąją čia susirinko pilna salė žiūrovų, berods jau pasiilgusių šokio. Scenoje – premjerinis Anželikos Cholinos teatro spektaklis “Carmen”. Priminsiu, jog pernai matėme “Romeo ir Džuljetą” bei “Bernardos Albos namus”, o šįkart – pastaruoju metu itin populiarų vienaveiksmį baletą pagal Prospero Merimė novelę ir G.Bizė ir R.Ščedrino muziką. Dar 1998-aisiais šis šokio spektaklis buvo sukurtas Nacionaliniame dramos teatre, kur pagrindinę heroję šoko pati jo baletmeisterė A.Cholina, o daugumą vaidmenų atliko dramos aktoriai. Šiemet spektaklis buvo atnaujintas, A.Cholinai pasitelkus Lietuvos muzikos akademijos aktorių-šokėjų specialybės studentus, magistrantus ir LNOBT baleto artistus.
Žiupsnelis istorijos
Ši baletinė drama disponuoja daugybe įvairių versijų. Pačiu pirmiausiu enciklopedijoje fiksuojamas žymaus rusų baletmeisterio M. Petipa pastatymas “Karmen ir toreadoras”, įgyvendintas Madrido teatre dar XIX a. viduryje (1845). Ypatingais praėjusio amžiaus spektakliais laikomi du: garsaus prancūzų choreografo R. Peti baletas (1949), kuriame, kaip pažymima, Karmen – Peti žmona, šokėja ir dainininkė Renė Žanmer (Zizi) “suformavo visiškai naują operos herojės paveikslą”, bei kubiečio A. Alonso “Karmen-siuita”, pastatyta Maskvos Didžiajame teatre (1969) ir skirta legendinei balerinai M. Pliseckajai. Pastarąjį spektaklį jau teko matyti – tai paliko neišdildomą įspūdį.
Vienu ar kitu pavadinimu spektaklis apkeliavo įvairias Danijos ir Vokietijos, Prancūzijos bei Rusijos, Suomijos, Kubos ir JAV scenas, pabuvojo daugelyje buvusios Sovietų Sąjungos šalių sostinių. Lietuvoje pirmą kartą “Karmen” buvo pastatyta Nacionaliniame baleto teatre 1997-aisiais.
Galbūt uostamiesčio publika dar pamena gastrolinį Latvijos nacionalinės operos spektaklį, parodytą Žvejų rūmuose 2002-ųjų pavasarį. Tai buvo gana tradiciškai interpretuotas darbas. Tiesa, jis pakerėjo ypatingu ansambliškumu ir meistriška technika. Jį, kaip ir Vilniaus teatro baleto trupei, rygiečiams pastatė Olandijoje dirbantis lenkų choreografas Kšyštofas Pastoras.
Dvilypė leksika
Taigi – apie A/CH teatro spektaklį. Vos pamačius pirmajame epizode juodai apsirengusią žmogystą su cigaru dantyse, kilo mintis: gal ji ir bus Karmen? Nebejauna, vulgari ir šiuolaikiškai interpretuota, kaip, sakykime, A. Lagunos herojė išgarsėjusio moderniomis klasikinių baletų versijomis švedo M. Eko pastatyme. Beje, toliau kai kurių analogijų vis dėlto būta (visuotinis cigarų rūkymas, šūkaliojimai čigoniškai, ispanų tarme ar judesys skepetaite tarp vyro kojų, akimirkai sukėlęs žiūrovų pagyvėjimą).
Pro fabriko-kalėjimo vartus pasirodžiusių vyrų, kiek vėliu merginų grupinės ir masinės šokių scenos išblaškė pradinį įspūdį ir savo choreografija tarytum patvirtino spektaklio leksiką būsiant ne šiuolaikinio šokio stiliumi (ką matėme “Bernardos Albos namuose”), o pagrįstą moderniosios baleto plastikos ir demi, t.y. pusiau charakterinio (būtent ispanų) šokio judesiais.
Pristigo emocijos
Tad akivaizdu, jog pagrindinė tragedijos herojė čia – gana tradicinė Karmen (G. Zaščižinskaitė) – ekspresyvi, seksuali viliokė, kovojanti už savo laisvę asmenybė, tačiau beprasmiškai žūstanti nuo palikto, nusivylusio ir kerštaujančio mylimojo rankos. Jos soliniuose pasirodymuose, be jau minėtos plastikos, gausu įmantrių, išraiškingų judesių, artistė įtaigiai vaidina dramatiniuose epizoduose.
Karmen ir jaunojo kareivio Don Chosė (M. Rimeikis) susitikimas kalėjime padvelkė švelnumu bei romantiška nuotaika, kai kuriais momentais net priminė Romeo ir Džuljetos duetą iš to paties pavadinimo baleto.
Toreadoro (N. Tauskus) solo – taip pat tradicinis, sukomponuotas iš įprastinių elementų, pozų ir šuolių. Be to, pačiam atlikėjui, manyčiau, pritrūko didesnio emocinio užtaiso, o duetuose su Karmen – stipresnio aistros proveržio.
Šešių-aštuonių porų kordebaleto scenose išskirčiau sinchroniškumą ir artistiškumą, vyrų šokyje – energingus rankų mostus, lengvus ir aukštus pas assemblées, merginų pasirodymuose – impulsyvią kūno plastiką, gausybę didelių battements bei grands jetés.
Išraiškinga visuma
Šiame spektaklyje, kaip ir kituose, išskyrus “Bernardos Albos namus”, jaučiami pagrindiniai A. Cholinos kūrybos bruožai: neoklasikinio bei charakterinio šokių elementai persipina su parterine technika, elegancija ir sofistika siejama su dramine vaidyba. Taip pat būdinga masiškumas, grupių kaita, įvairus, dažniausiai sinchroniškas šokėjų išdėstymas scenos erdvėje arba judėjimas eilėse, ypač en face, t.y. veidu į žiūrovą.
Choreografei vykusiai sekasi kurti pilnus įtampos epizodus – muštynes, dvikovas, kulminacines finalų scenas. Charakteringas ir gausus išraiškos priemonių, scenografijos detalių panaudojimas. Šis spektaklis – ne išimtis. Čia “žaidžia” ryškiai raudonos vėduoklės (lemtinga, jog Karmen išsitraukė juodą), ritmą muša kastanjetės, savotišką paskirtį atlieka lazdos ir skepetaitės, o ypač apgalvotai ir produktyviai panaudoti scenografijos elementai – vežimėliai, tai virstantys sėdimomis vietomis, tai neaukšta siena supantys koridos aikštelę.
Stilinga atmosfera
Moderniai išspręstas scenografės (J. Paulėkaitės) sukurtas spektaklio apipavidalinimas – fabriko-kalėjimo metafora, kur minimaliai apšviestą plytinę sieną skiria grėsmingi vartai, o arčiau avanscenos viršuje kabantys šviestuvai papildo scenovaizdį ir suteikia stilingą atmosferą. Imponuojanti ir kostiumų dailininko (J. Statkevičiaus) pozicija – vyrauja juoda spalva, raudona ir balta – tik detalėse, daugiau ar mažiau keičiasi tik solistės apdaras.
Pabaigoje reikia pripažinti, jog šio šokio spektaklio visuma savotiškai charizmatiška. Bet juk tai ir yra meno paskirtis – suteikti žiūrovui malonumą. Tad ne veltui – gausūs publikos aplodismentai ir gėlės.
