MENO MARŠRUTAIS
Naujoji grafikos banga 13-ojoje Talino trienalėje
Ignas KAZAKEVIČIUS
Tryliktoji Talino (Estija) grafikos trienalė. Trukmė: 2004-ųjų rugsėjo 10-oji – spalio 31-oji. Oficialiajam konkursui medžiagą pateikė 429 autoriai iš 48 šalių. Po atrankos į parodą pateko 44 autoriai iš 18 šalių. Dalyvio mokestis kandidatui ne iš ES šalių – 30 eurų, iš ES šalių – 20 eurų. Menininkų komandas – po 10 autorių iš Estijos, Latvijos, Lietuvos – pristatė kuratoriai. Šioms šalims dalyvio mokestis nebuvo taikomas.
Prizai: vienas didysis – 2000 eurų, trys lygiaverčiai – po 1000 eurų, penki diplomai, taip pat specialūs Estijos nacionalinio banko, Talino savivaldybės bei Talino meno muziejaus prizai.
Dalyviai iš Lietuvos (kuratorius Redas Diržys): Eglė Kuckaitė (štampavimas ant sienos), Jonas Valatkevičius (linoraižinys), Rokas Dovydėnas (animacija), Naglis Rytis Baltušnikas (metalas, emalė), Eimantas Ludavičius (fotografija), G-Lab – Laura Garbštienė ir Arturas Bumšteinas (audio- ir video-instaliacija), Kęstutis Grigaliūnas (šilkografija), Audrius V. Plioplys (skaitmeninė spauda ant drobės), Martinas Zetas (tekstilė), Saulius Valius (instaliacija).
Žaidžia viena šaške
Tryliktoji Talino grafikos trienalė priminė šaškių lentą, kurioje tebuvo viena šaškė, virtusi “damke”. Ir ji viena tegalėjo ja tapti, jei trienalės organizatoriai grafiką suprato kaip konceptualų grafikos eksperimetą. Tai ir įrodo pagrindinis Eglei Kuckaitei skirtas prizas. O dauguma kitų „šaškių“ tebuvo virtualios, ir joms skirti prizą, o tiksliau – išskirti vieną iš daugumos, būtų buvę sunku. Ir kaip įrodyti, kas yra stipresnis, t.y. konceptualesnis už kitą?! Juk ir darbai buvo panašūs, ir pateikti su koncepcijomis, ir jos buvo išmoningai parašytos. Taigi ir tai nebūtų padėję. O jei prizas būtų skirtas už grafiką, artimesnę tradicinei, tai irgi nieko doro nebūtų buvę. Mat ji nebuvo originali, įdomi. Patikėkite, kataloge vaizdas žymiai stabilesnis, vientisesnis, erdviniai kūriniai ir stop kadrai, plokštuminiai formatai atrodo lygiaverčiai. Taigi, kaip jau minėjau, sunku būtų, oi, sunku įvertinti. Nebent pabrėžti tai, jog šioje parodoje dominuoja foto-videoart’as, ir tai, jog būtent E. Kuckaitei skirtas prizas verčia manyti, jog buvo norėta matyti g r a f i k o s trienalę.
Apie tai, kas verčia mastyti priešingai, kiek vėliau. O 13-osios Talino grafikos trienalės tema „Egzilis“ su žodinių abstrakcijų pagraudenimais labiau priminė socialinį projektą. Pasigedau bent mažiausios formalios nuorodos į ieškojimus grafikos srityje. Į atrankos kriterijus. Bent užuominos, į ką menininkas turėtų orientuotis.
Kuruoja savo draugus
Atrankos kriterijus lėmė kuratoriaus pozicija: „tinka – netinka“. Tačiau didysis konkursas realiai vyko tik tarp kitų užsienio svečių. Estijos, Latvijos ir Lietuvos ekspozicijas formuoti buvo patikėta estų organizacinio komiteto parinktiems tų šalių kuratoriams. Sena tradicija pristatyti Lietuvą, Latviją, Estiją, jų grafiką, kaip ir menininkų skaičiaus kvotos, neteko prasmės. Tiesa, ši tradicija logiškai atgyveno, mat dailininkų sąjunga ar kita stambi oficiali organizacija jau nepajėgi ir nenori orientuotis į naujas tendencijas. O kuratoriai ne itin trokšta bendradarbiauti su sustabarėjusiomis, nelanksčiomis „kanonizuotomis“ struktūromis.
Talino grafikos trienalė yra gana laisva (vis dėlto naudojasi Estijos dailininkų sąjungos ir Estijos šiuolaikinio meno centro informacine bei ryšių baze) nevyriausybinė organizacija. Taigi nepriklausoma nuo trienalę „išperėjusios“ dailininkų sąjungos, gali nesilaikyti daugumos, klasikinės grafikos autoritetų (vis dar?) nuomonės, presingo ir kt. Beje, to paties linkėčiau ir Lietuvai.
Deja, kuratorių koordinavimai šioje trienalėje pateikė ir nemalonių siurprizų bei etinių nesusipratimų. Tai perša mintį, kad demokratija nieko gera nežada, jei kuratorius tampa diktatoriumi ir suformuoja laisvesnį meninės išraiškos prasme, tačiau taip pat uždarą cechą.
Apie uždarą nekonkursinę atranką paskelbta nebuvo, R. Diržys taip pat neskelbė atskiro konkurso Lietuvoje. Tačiau tai kuratoriaus požiūris, kurį jis pateisino maždaug taip: “Tai mano draugų būrys ir man patinkančių kūrinių rinkinys”. Paklaustas apie grafikos koncepciją tame būryje, R. Diržys atsakė, jog „tai esąs menas, ir nesvarbu, kokia forma išreikštas“. Na, taip tai taip, tačiau skaidrumo dėlei buvo galima apie tokią parodų struktūrą pranešti iš anksto.
Uždaros ložės reikalai
Minėtas požiūris lemia žaidimus uždaroje ložėje, ir pokyčiai neretai įdomūs bei suprantami tik jos nariams. Ypač tiems autoriams (pvz., menotyrininkui Jonui Valatkevičiui), kurie neatstovauja Lietuvos grafikai platesne, juolab konceptualesne (eksperimentine, analitine) prasme, t.y. negvildena proceso, fiziškai nėra jame, nors darbai apkarstyti koncepcijomis. Beje, tarp lietuvaičių J. Valatkevičiaus koncepciją geriausiai pagrindžia tai, ką jis pateikė. Taigi pateikė (ir nuolat pateikia), tačiau ne nuolat dirba ta (ties ta, prie tos ir t.t.) kryptimi. Jo kūriniai nebyloja apie ieškojimų genezę. O ši savo ruožtu galėtų būti dalyvio statuso komandoje kriterijus (racionalus kokybės garantas). Tačiau galima jį apeiti, vis dėlto svarbiau gerai atskleisti projekto temą. Taip pat nėra svarbu, kokios krypties cecho menininkas tu esi. Vėlgi svarbiau rimuotis su renginio koncepcija. Bet…
Į trienalę R. Diržys pasikvietė čeką Martiną Zetą, kurio lietuvišką tapatybę motyvavo diržišku (šiuokart galima pasakyti ir kvailai absurdišku, neva fliuksišku) juokeliu. Silpniausius kūrinius lietuvių komandoje pateikęs amerikietis Audrius V. Plioplys galėjo dalyvauti atvirame konkurse su užsieniečiais, vis dėlto jis gyvena JAV. O jeigu kalbama apie “gerą meną”, norint buvo galima rasti labiau vertą kandidatą Lietuvoje. Tačiau jei komandą reikia papildyti surogatiniais lietuviais, turbūt Redas daugiau bendraminčių Lietuvoje nesurado. Taip prisistatant 13-ojoje Talino grafikos trienalėje, etikos sumetimais organizatoriams kataloge vertėjo rašyti: “R. Diržio kuruojama lietuvių autorių paroda”, bet ne „Lietuvos ekspozicija“ (brolius latvius ir estus palikime ramybėje, nors problemos ten panašios).
Viskas suprantama – kosmopolitizmas, menas svarbus pats savaime ir kiti svarūs argumentai. Tačiau, sutikite, minėtasis M. Zeto (juk gali būti, kad ir jį R.Diržys sugalvojo ir pats kuria kaip čekų menininkas, registruotas Alytuje, bet gyvenantis Niujorke) atvejis absurdiškas. Reikėtų laikytis bent jau padoraus žaidimo taisyklių. Atstovavimas atstovavimui nelygu. Atstovavimą šaliai svetur gyvenant suvokiu kaip dalyvavimą šalies meno procese (trienalė yra proceso pristatymas), o dalyvavimas R. Diržio projektuose dar nėra atstovavimas šaliai. Atstovavimas priešokiais, susijęs su kuratoriaus įgeidžiu, prilygsta bet kurio užsieniečio apiforminimui kaip lietuvio. Ir dvasinis ar praktinis egzilis čia niekuo dėtas. Tokiu atveju, sutikite, lietuviui nesunkiai galima identifikuotis vengru vien todėl, jog Lietuvą valdė Steponas Batoras, o motyvuojant dinastiniais ryšiais – tuo pačiu čeku ar švedu. Tik, savaime suprantama, be kuratoriaus intencijų tokio mikso įteisinti oficialiai nepavyks.
Liko tik kvapas…
Pagrindinė trienalės paroda „Egzilyje“, Rotermano druskos saugyklų meno centre, bei Estijos šiuolaikinio meno centro kuratoriaus paroda „Kita tėvynė“ Talino parodų rūmuose ir jos tęsinys rūmų galerijoje, 13-osios trienalės laureato paroda Talino galerijoje, – kur benueitum, kur bepasuktum, vis kamavo tas pat klausimas: ar tai grafikos trienalė?
Stebint pastarąsias keturias trienales, matyti aiški ir kryptinga jų orientacija grafiką pateikti kaip vieną iš daugelio medijos formų.
Negalėčiau pasakyti, jog grafikos neliko nė kvapo. Liko. Bet tik kvapas. Ir kokie 90 proc. video-, fotografijos kūrinių plokštuminiame formate, instaliacijose. Spauda? Daugiausia skaitmeninė. Atskirai paėmus, kai kurie kūriniai buvo tikrai itin paveikūs. Tačiau tai ne grafika. Tai tiesiog geras videomenas. Jei kalbėsime apie formą. Nes forma čia kovėsi už gyvybinę erdvę. Ir tikroji grafika pasitraukė. „Išsiegzilino“. Galima būtų pagalvoti, kad „negerieji“ konceptualistai klasikus supjaustė gabalais ir subetonavo šimte John Smith’o (Marko Maetamm and Kaido Ole) čemodanų, stovinčių įvairiose miesto vietose ir tapusių trienalės vizitine kortele. Štai čia tai būtų egzilis!..
Priminsiu, jog tradiciškai nuo 7-ojo dešimtmečio pabaigos Lietuvoje rengiama tapybos trienalė, Estijoje – grafikos, o Latvijoje – skulptūros kvadrienalė. Beje, šiais metais jos sutapo.
Regis, sąvoka grapho Taline buvo suprasta labai plačiai ir visomis prasmėmis: svarbiausia, kad liktų ženklas, bet koks įrašas, bet kokia įmanoma forma. Nors pirmenybė trienalėje atiduota videodarbams ir fotografijai, o skirtas pagrindinis prizas tarsi sako, jog iš tiesų norėta surengti grafikos trienalę, blogiausiu atveju toji grafika glūdi vertinimo komisijos pasąmonėje. E. Kuckaitė išties verta prizo. Kūrinyje „Radiacinis fonas nepakitęs“ štampais ant sienos kontūriškai nužymėta elniukų šeimyna atstovauja eksperimentinei grafikai tikrąja to žodžio prasme, o poveikiu nenusileidžia judantiems, mirksintiems, garsus leidžiantiems videokūriniams.
Taigi šis faktas tarsi byloja, jog tai yra grafikos trienalė. Tačiau daug svarbiau, ar kalbėdami apie grafiką ir vartodami šį terminą galvojame apie tą patį? Tiesa, jog daugumą trienalės kūrinių būtų galima drąsiai eksponuoti bet kokioje grafikos, tapybos, tekstilės, fotografijos parodoje ar šiaip meno projekte. Kokia ateitis laukia tradicija tapusių minėtų tarptautinių Baltijos šalių (sovietmečiu – Pabaltijo) parodų ir ne tik jų? Įžvelgiu pavojų visur būsiant eksponuojamą jokiai meno formai nepriklausantį meną. Meną, net asociatyviai atitrūkusį nuo jį maitinusio tradicinio pagrindo.
P.S. Matydami šią problemą, Klaipėdos menininkų namai inicijavo tarptautinį Lietuvos, Latvijos ir Estijos menininkų projektą „Džiazuojantis estampas“, kuris Klaipėdoje bus pristatytas 2005-aisiais. Šiame eksperimentinės grafikos projekte estampas privalės likti kūrinio pagrindu, kitos technikos (iš jų ir fotografija, skaitmenine spauda, video-) galės būti naudojamos tik kaip papildas. Trumpai tariant, džiazavimo esmę sudarys estampo praturtinimas kitomis technikomis, medžiagomis, taip pat eksponavimo metu atsirandančiais efektais.
