,,Naujojo Baltijos šokio” premjeros Klaipėdoje – be triumfo

,,Naujojo Baltijos šokio” premjeros Klaipėdoje – be triumfo

Violeta Milvydienė

Vienuoliktus metus Lietuvos šokio informacijos centro rengiamas tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis „Naujasis Baltijos šokis” ir šiemet neaplenkė uostamiesčio, gegužės 1-2 dienomis įvairiose erdvėse pristatydamas keletą choreografinių premjerų, deja, nesulaukusių publikos antplūdžio, nesuteikusių ir ypatingų potyrių.

Ištikima estetikai

Klaipėdiečių „Laimės valandos” po atviru dangumi gvildeno žiniasklaidos, reklamos ir žmogaus bei jo kuriamo įvaizdžio santykį.

Kūrybos procese besirandančio spektaklio „Laimės valandos” eskizas, sukurtas dviejų klaipėdiečių – choreografės Agnijos Šeiko-Sarulienės ir skulptoriaus Jurgio Malinausko, surado savotišką erdvę – šokio „sceną” po atviru dangumi. Vėjuotą gegužės 1-osios vakarą naujojo projekto dalis buvo parodyta akmenimis grįstame skersgatvyje šalia uostamiesčio Dailės parodų rūmų.

25 minutes trukusioje kompozicijoje, gvildenančioje žiniasklaidos, reklamos ir žmogaus bei jo kuriamo įvaizdžio santykį, ryški choreografijos, žodinio teksto ir scenografijos dermė. Tiesiog gatvėje pastatytos penkios ryškiai geltonos konstrukcijos (stovai-kėdės su kopėtėlėmis) panaudotos maksimaliai ir žaismingai – itin minimaliose „aikštelėse” optimaliai buvo kuriamos skirtingos, plastiškos, išraiškingos judesių kreivės.

Kitame fragmente, jau „nusileidus ant žemės”, įvairius rišlius, choreografiškai nugludintus derinius šokėjos (dvi Klaipėdos universiteto Choreografijos katedros absolventės ir trys antro kurso studentės) atliko oriai, natūraliai subtiliai. Bendrą harmoningą jungtį organiškai papildė šokėjų judėjimas tarp šalia stovinčių žiūrovų, o pačią koncepciją nejučia įtaigiai įprasmino čia pat fotografuojančio spaudos atstovo figūra. Vėliau savotiškai hipnotizavo nuplazdenančios vėjyje merginų per mikrofonus tariamos nereikšmingos, laisvos ar iki skausmo pažįstamos reklaminės bei filosofinės frazės: „aš myliu Paryžių”, „baigiau tik 12 klasių”, „30 proc. nuolaida visoms prekėms”, „aš laiminga”, „laimė yra…”, „viskas priklauso nuo paties žmogaus” ir pan.

Sveikintina, jog jaunoji kūrėja A. Šeiko tebėra ištikima savitam braižui, išgrynintam šiuolaikinio šokio judesiui, jo estetikai bei, kaip ir matytuose ankstesniuose darbuose, išlieka patraukliai santūri ir stilingai lakoniška.

Pritrūko choreografijos

Grupės „collective REVOLVER” spektaklis „Helsinkio sindromas” nuaustas iš vienatvės, išgalvotų ir asmeninių istorijų bei romano „Kolekcionierius” įspūdžių. Čeliabinsko šiuolaikinio šokio teatro spektaklio „Kitapus upės“ pagrindu tapo Rusijos provincijos gyvenimas 7-ajame dešimtmetyje, komunistinio režimo laikais. Nerijaus Jankausko nuotraukos

Premjerinis spektaklis „Helsinkio sindromas” (choreografija Andriaus Katino ir Maria Saivosalmi) sukurtas bendradarbiaujant Lietuvos ir Suomijos menininkams. Įkvėptą britų rašytojo John Fowles romano „Kolekcionierius”, nerealių ar asmeninių išgyvenimų „dramą” Parodų rūmų salėje pristatė grupė „collective REVOLVER”.

Kūrėjų reklamuojamuose „simultaniškai atliekamuose solo” choreografija (tiesiogine sąvokos prasme) panaudota gana ribotai – vienintelis išbaigtas šiuolaikinio šokio elementų junginys keletą kartų parodytas tik spektaklio pabaigoje.

Manau, nesunku įsivaizduoti stipriai apgirtusį pilietį, einantį gatve „susipynusiomis” kojomis, ir lyg vėjo pučiamą, nuolat griuvinėjantį, už kažko kliūvantį, bet ir toliau sėkmingai „einantį”…Tokį pradinį įspūdį paliko pirmojo šokėjo-vaikino ,,solo” (kiti du vyrai kiek vėliau atkartojo panašius judesius). Po gana ilgo spektaklio prologo – bene 10 minučių trukusios nebylios įtampos (mat būtina sukurti ypatingą atmosferą) – minėtas epizodas atrodė netikėtai keistai ir nevalingai sukėlė šypsnį. Betgi kūrėjų skelbiamos pagrindinės spektaklio idėjos – pagrobtiems įkaitams pasireiškiančio „Stokholmo sindromo” vaizdavimo – tema turėtų būti psichologiškai gili ir skaudi. Kyla esminis klausimas: ar dera išsekintus vienatvės, kitų fobijų, užguitus, tapusius morališkai neįgaliais, įgavusiais aiškių emocinių sutrikimų žmones vaizduoti su tam tikra komizmo, sarkazmo doze?

Neprognozuojamai rutuliojasi ir tolimesni „nerimti” veiksmai: šeši atlikėjai vienas po kito nusirenginėja: merginos lieka be sijonų, vaikinai – be kelnių, kiek vėliau visi marškinėlius užsitraukia ant galvų. Kartu grupėje „pažaidus šešėlių teatrą”, vėl judama chaotiškai ir dažniausiai pavieniui – šėliojama, krentama, vartaliojamasi, keliamasi ir t. t. Periodiškai akimirksniui stabtelima ir, valiūkiškai šypsantis, įdėmiai žiūrima publikos pusėn – gaudomas stebinčiojo žvilgsnis, ieškoma akių kontakto. Paskui nedrąsiai, tarsi gėdijantis ar nekantraujant lyg darželinukams, bandoma žodžiais išreikšti savąsias mintis (kalbama angliškai). Pagaliau kiekvienas iš šešeto paeiliui ima mikrofoną ir uždainuoja. Tačiau situacija primityvi ir beviltiška (nėra tinkamo balso nei klausos), – tolygu mūsiškio Minedo pasirodymui, vieniems sukeliančiam pašaipą, kitiems sužadinančiam gailestį. Tuomet persmelkė mintis – galbūt čia vaizduojami populiariųjų realybės šou dalyviai, „įkalinti” (juk savo noru) tarp keturių sienų?..

Pastatyme dalyvauja patys choreografai, užėmę pasyvių stebėtojų poziciją – ištisą valandą jiedu sėdi atokiau pastatytose kėdėse nejudėdami, nerodydami jokių emocijų. Vienintelį kartą atkreipdami į save dėmesį, jie pakilo iš vietų „parteryje” ir salės gilumoje atsisėdę ant grindų, skaitė, berods, spektaklio skrajutės tekstą. Būtent jiems susiruošus išeiti į fojė, tapo aišku – spektaklis baigėsi…

Nors visuma nepagrįstai ištęsta, vyksmas neišplėtotas ir jausmai neįtikina, ryškesniu „ligos” simptomu laikyčiau pagrindinio šokio spektaklio „instrumento” – choreografijos – trūkumą. Jeigu veikėjai daugiau vaidina ar spontaniškai juda nei šoka, dar nereiškia, kad jie nepajėgūs – potencialas jaučiamas, tik šiuo atveju berods maksimaliai nepanaudotas.

Maištaujanti „Audrey”

M.Greyf monospektaklis „Audrey” įkvėptas žymios Holivudo aktorės Odrės Hepbern vaidmenų. Nerijaus Jankausko nuotrauka

Iki pusės apsinuoginusi, apsišlaksčiusi pienu, išsivoliojusi pūkuose – tokia Odrė stovėjo priešais publiką finalinėje mini monospektaklio „Audrey” scenoje. Vienas naujausių Čeliabinsko (Rusija) šiuolaikinio šokio teatro kūrybos ,,vaisių” – 20 minučių trukmės solinė kompozicija, įkvėpta legendinės XX a. britų aktorės, Oskaro laureatės Odrės Hepbern (Audrey Hepburn) vaidmenų klasika tapusiuose filmuose „Atostogos Romoje” ir „Pusryčiai pas Tiffany”.

Trupės solistė – Maria Greyf – išoriškai panaši į savo heroję: tokia pat grakšti, smulkutė, didelėmis naiviomis akimis. Įkūnydama vienišą, priklausomą nuo įvaizdžio ir griežtos dienotvarkės, nelaisvą savo pasirinkimuose, todėl depresuojančią, besiblaškančią, maištaujančią kino žvaigždę, atlikėja demonstravo lankstumą, itin aukštą ir platų gimnastišką žingsnį. Taipogi išryškėjo klasikinio šokio mokyklos įtaka, o pedagoginiais gebėjimais ir įgūdžiais artistė pasižymėjo kitą rytą vadovaudama seminarui Choreografijos katedros studentams.

Svarbu pastebėti, jog „Audrey” kūrėjos (M. Greyf ir teatro vadovė Olga Pona) vykusiai manipuliuoja žiūrovų sale – sąmoningai tai daroma ar intuityviai, tačiau vos pristigus dėmesio, surandami nauji režisūriniai posūkiai. Pakabinta virve guma išvystomas judėjimas erdvėje, toliau panaudojamos kitos aukščiau minėtos raiškos priemonės.

Vaizdavo Rusijos provinciją

Gegužės 2-osios vakarą Klaipėdos koncertų salėje pristatytoje antrojoje Čeliabinsko teatro premjeroje – platesnės apimties spektaklyje „Kitapus upės” (50 min.) – vaizduojamas Rusijos provincijos gyvenimas komunistinio režimo laiku, 7-ąjį dešimtmetį.

Labiausiai įsimintinos naujojo O. Ponos kūrybinio darbo ypatybės – originalūs choreografiniai sprendimai: duetuose bei trejetuose „raizgomos” įvairios judesių trajektorijos, išradingai suformuoti ir meistriškai atliekami beveik akrobatiniai permetimai, persivertimai, pralindimai. Panašiai ar net identiškai dubliuojamas šokio sceneles fragmentiškai jungia vaidybiniai momentai: marškinių „lyginimas” ant stalų-vežimėlių, kasdienių rūbų pakeitimas šventiniais, vaišinimasis populiariausiu rusų tautos gėrimu ir kiti, jau protu nekontroliuojami, gana tiesmukai bei drastiškai perteikiami vaizdiniai. Pastariesiems kontrastingi netikėti, pilni teigiamos energetikos vaikinų pasirodymai – „skraidymas” ir „plaukimas” ant riedlenčių, vėliau egzaltuotai nuteikia iš lygintuvų virstantys garų kamuoliai.

Subjektyvūs komentarai

Gerbiant avangardines choreografijos apraiškas ir siekiant jas suprasti bei vertinti geranoriškai, vis dėlto tenka pakomentuoti negatyviąsias šiuolaikinio šokio tendencijas. Susidaro įspūdis, jog spektakliai jau pertekę įvairių eksperimentų, pernelyg „gudrių” idėjoų, perpildyti išgalvotų arba visuomenei neaktualių problemų. Trūksta artimų, džiugių ar skaudžių šiandienos realijų atspindėjimo, pagaliau – daugiau teigiamo požiūrio formavimo. Dažnai scenoje rodomas ir tarsi propaguojamas smurtas, seksas, alkoholizmas. Kūrybos metodu pasitarnauja noras šokiruoti žiūrovą, tačiau – net ironiška – apima nuobodulys. Nebestebina apsinuoginimas publikos akivaizdoje, netinkamai ir dirbtinai atrodo rūkymas scenoje. Įprastu reiškiniu tampa įvairių technologijų, neribotų išraiškos priemonių naudojimas, todėl spektaklio forma neretai nurungia turinį. Stokojama motyvacijos, deklaruojamų idėjų pagrindimo, o labiausiai trūksta sielos – tokios jėgos, kuri realiai sukrėstų, kūnu šiurpuliukai perbėgtų…Taip pat (ir ypač) pristingama choreografinės kalbos – regis, iškyla grėsmė šokio spektakliui transformuotis į draminį scenos veikalą. Taigi perspektyviesiems šokio kūrėjams nesuradus radikalių naujovių ir ateityje neįvykus pozityviems pokyčiams, manyčiau, gali būti nesugrąžinamai prarasti vieni svarbiausių tikslų – pritraukti kuo daugiau šiuolaikinio šokio aistruolių, kartu galimybė ugdyti jų meninį skonį, skatinti pozityviai mąstyti ir padėti suvokti tikrąsias vertybes. Kitaip joks menas netenka prasmės ir nevykdo savo šventos misijos.

by admin