Naujos knygos atsiradimo versijos
Lapkričio pradžioje leidykla „Tyto alba“ ruošiasi išleisti naują klaipėdiečio rašytojo Gintaro Grajausko knygą „Istorijos apie narsųjį riterį Tenksalotą ir drakoną misterį Kaindlį“, su kurios rankraščio ištraukomis „Gintaro lašų“ skaitytojai jau turėjo progų susipažinti.
Jau pavadinimas nurodo, kad ši knyga stilistiškai primena viduramžių riterių romanus. Veiksmas vyksta XIX a. Škotijoje – tuo keistu ir žaviu laiku, kai industrinė revoliucija susipynė su Viktorijos epochos drovumu. Tačiau tai ir pasakų Škotija, kurioje šalia realių personažų, tokių kaip vienas garsiausių pasaulio išradėjų Ričardas Trevitikas, padovanojęs žmonijai garvežį, puikiai jaučiasi drakonai, burtininkai ir kitos pasakiškos būtybės.
Pagrindiniai knygos veikėjai – itin mandagus ir kiek naivokas riteris Tenksalotas ir senas elegantiškas drakonas misteris Kaindlis. Tenksalotas atvyksta į Škotiją atlikti savo, kaip riterio, priedermės – susikauti su drakonu, tačiau netikėtai abu pajunta vienas kitam palankumą ir net šiokią tokią sielų bendrystę. Tad, užuot stoję kovon, jie įsitaiso prie židinio ir ima pasakoti istorijas. Riteris porina apie savo bičiulį Zemnickį ir jo keliones po visą pasaulį, o senas išmintingas drakonas, tiksliau – visos devynios jo galvos paeiliui, rezga istorijas apie gyvenimą. Kiekviena galva turi savo charakterį, tad ir istorijos skirtingos – apie drakonų psichologiją ir jų šeimyninio gyvenimo ypatumus, apie dūdmaišius ir mįslingą jų paplitimą Škotijoje, apie Rudąjį Kornvalio Milžiną, apie pasaulyje – be abejo, ir Lietuvoje – gyvenančių drakonų panašumus ir skirtumus bei daugybę kitų dalykų.
Šmaikščiai ir elegantiškai, aptardamas riterių ir drakonų reikalus, autorius kalba ir apie nūdieną, kelia nepatogius klausimus, kvestionuoja tai, kas mums dažnai atrodo savaime suprantama.
Knygoje papasakota 15 istorijų. Jų adresatą sunku įsprausti į amžiaus grupių kategorijas, vienintelė sąlyga, pasak autoriaus, – kad skaitytojas būtų išsaugojęs sveiką smalsumą ir turėtų humoro jausmą.
„Atsirado ši knyga keistai. Sakyčiau, pagal zeno logiką. Ta knyga apskritai zeno vadovėlis, bet tai didi paslaptis, – juokėsi rašytojas. – Pati jos pradžia – turbūt Škotijoje, Kryre. Kur su škotų ir islandų poetais kūrėme tokią muzikpoeziją. Jokių minčių apie jokią knygą tuomet nebuvo, bet pati atmosfera mane smarkiai veikė. Nuo to laiko esu įsimylėjęs Škotiją.
Antroji atsiradimo istorija – iš Berlyno. Buvau gavęs Literarische Colloquium Berlin stipendiją, mėnesį ten gyvenau. Jokių įsipareigojimų – nei vokiečiams, nei sau pačiam. Rojus. Maniau, pabūsiu ramiai sau. O po keleto dienų jau gulėjau ant lovos mirtinai nuobodžiaudamas. Ant kambario sienų kabojo du seni kino plakatai – viename Alenas Delonas, kitame Katrin Deniov. Ir į juos bedėbsodamas aš staiga, nei iš šio, nei iš to, ėmiau ir supratau, apie ką bus naujoji knyga. Ir ėmiausi rašymo.
Jei tai skamba pernelyg beprotiškai, galima pateikti ir trumpąją, normaliąją atsiradimo versiją, kuri irgi visiškai teisinga. Kadaise, labai seniai mano jaunylis sūnus Dovydas papriekaištavo: „Tėti, o kodėl tu nerašai pasakų? Vis reikia skaityti visokias svetimas…“ Tada kažkaip išsisukau, bet mintyse pasižadėjau parašyti jam kokią pasaką. Tai galų gale ir parašiau – tik per tą laiką mano sūnus užaugo. Dabar jam 16-a, ir jis už mane jau aukštesnis. Groja būgnais ir rašo gerus eilėraščius. Todėl ir pasakos išėjo tokios keistokos – arba labai trenktiems suaugusiesiems, arba labai išmintingiems vaikams.“
Iki šiol G.Grajauskas Lietuvoje išleido šešias eilėraščių, dvi eseistikos knygas, romaną bei pjesių rinkinį. Jo knygos išleistos Švedijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Islandijoje.
„Durų“ inf.
