Ne šventieji puodus lipdo, arba „Drama Jam session“ kurorte
Milda Staškūnaitė
Vilniaus „Menų spaustuvės“ organizuotos tarptautinės dramaturgijos ir teatro kūrybinės ir edukacinės dirbtuvės „Drama Jam session“, savaitę ūžusios Palangos klube „Ramybė“, nutilo ir finišavo bendru šešių dramaturgų, dviejų režisierių ir jungtinių aktorinių pajėgų rezultatu – minispektakliuku „Miestelis prie jūros“.
 |
| Režisierius V.Ščerbanas vadovavo repeticijoms. Scenoje – Minsko Laisvojo teatro skaitymai. Klaipėdiečiai jaunieji dramaturgai G.Gugevičiūtė, M.Valiukas ir vilnietė režisierė D.Jokubauskaitė aptarinėjo tekstus būsimam spektakliui. |
Metė iššūkį
Režisierių Dalios Jokubauskaitės ir Vladimiro Ščerbano vadovaujami Lietuvos ir Minsko Laisvojo teatro aktoriai smagiai sužaidė spektaklį, sunertą iš atskirų epizodų, liudijančių skirtingą autorių braižą, gvildenančių kokį nors aktualų Lietuvai probleminį objektą (politiką, religiją, santykius tarp lyčių, ekologiją, sportą, meną/kultūrą). Pasak organizatorių, autoriams buvo stengiamasi paskirti temas, kuriose jie sunkiau orientuotųsi ir tokiu būdu patirtų tam tikrą iššūkį. Geriau ar blogiau, tačiau su užduotimi dramaturgai susitvarkė. Tuo buvo galima įsitikinti šeštadieniniame renginyje.
Paskaitas apie šiuolaikinę dramą skaitė Pavelas Rudnevas – teatro kritikas, šiuolaikinės dramaturgijos teoretikas, Mejerholdo centro Maskvoje meno vadovas. Jam talkino ir dirbtuvėms parašytas pjeses analizavo Nikolajus Chalezinas (dramaturgas, Minsko Laisvojo teatro meno vadovas) ir Vladimiras Levanovas (dramaturgas, festivalio „Majskije čtenije“ Toljatyje meno vadovas). Ši kompetentinga komanda vienodai dėmesingai analizavo ir tikrų dramaturgijos asų, ir tik pradedančių, neseniai (bet sėkmingai) debiutavusių dramaturgų ruošinius.
Įveikiant vakuumą
Kartu su apie trisdešimtį pjesių parašiusiu Jurijumi Klavdijevu (Rusija), jau pagarsėjusiais Konstantinu Stešiku ir Pavelu Priažko (Baltarusija) kūrybinėse dirbtuvėse dirbo vilnietė Gabrielė Labanauskaitė, klaipėdiečiai Gitana Gugevičiūtė ir Mindaugas Valiukas, kuriems „ugdyti“, kaip pajuokavo „Menų spaustuvės“ projektų vadybininkė Ingrida Daunoravičiūtė, buvo organizuota ši kūrybinė laboratorija.
Per keletą dienų projekto dalyviai aptarė šiuolaikinės Rusijos, Vakarų Europos (taip pat ir Lietuvos) dramaturgijos problemas ir jų sprendimo būdus, svarstė, ar reikėtų dramaturgijoje ieškoti bendrų tendencijų, ar derėtų gilintis į savas problemas ir atsižvelgti į konkrečios šalies teatrinės visuomenės poreikius bei estetinį skonį.
Kūrybinių dirbtuvių sudėtis lėmė, kad didžiausias dėmesys buvo skirtas rusų draminei tradicijai, o „naujosios dramos“ slaviškas modelis tapo atspirties tašku ir pavyzdžiu, kuriuo remtasi analizuojant ir lietuvių dramaturgų „gabalus“. Kaip vieningai teigė lektoriai, J.Klavdijevas, P.Priažko ir K.Stešikas jau yra pasiekę tokį profesionalumo lygį, kai žemiau aukštai pakeltos kartelės nebenusileidžia. Lietuvoje, anot N.Chalezino, aukštumoje tėra keli dramaturgai (L.S.Černiauskaitė, M.Ivaškevičius), už jų – vakuumas, ir tik po to ateinantys ir besiformuojantys bei visi kiti.
Palyginti su Lietuva…
 |
| Diskusijos netilo ir klubo kiemelyje, kur skaitymų įspūdžiais dalinosi dramaturgai N.Chalezinas, K.Stešikas ir J.Klavdijevas. Dramaturgas V.Levanovas buvo patenkintas susitikimu su kolegomis. N.Chalezinas Palangoje parodė savo spektaklį „Džinsų karta”. Darijos Vasiliauskienės nuotraukos |
Seminaro metu parodytas visiškai naujas filmas „Dulkės” (rež. S.Labanas) ir N.Chalezino monospektaklis „Džinsų karta” puikiai iliustravo pagrindinius teiginius, kuriais lektoriai apibūdino „naująją dramą” („verbatim” technika, dėmesys socialinėms problemoms ir „mažam“ žmogui, klasikos dekonstrukcija, prievartos, iškrypėliško sekso elementai ir pan.).
Vis dėlto N.Chalezino sukurtas ir atliekamas monospektaklis, pasakojantis Baltarusijos istoriją nuo sovietinių laikų iki šiandieninės diktatūros įsigalėjimo, nors ir kalba aktualijų kalba, stokoja išradingesnio sceninio realizavimo, jame nemaža statikos, monotonijos, pasikartojimų. Nors spektaklis pripažintas ir palankiai įvertintas, mano nuomone, nemenkai mistifikuotas (kaip ir, beje, Minsko Laisvasis teatras). Tačiau tai tik subjektyvi ir niekaip specialiai neargumentuota nuomonė.
Ar reikalinga šiuolaikinė dramaturgija? Ar publika pasiruošusi matyti savo amžininką scenoje? Rusijos ir Baltarusijos, Suomijos, Didžiosios Britanijos ir kitų šalių pavyzdžiai rodo, kad – taip. Lietuvoje irgi randasi ženklai, nurodantys į repertuaro vietas, kuriose galėtų būti nacionalinės dramaturgijos spektakliai (jeigu tik būtų parašyta scenai tinkamų pjesių). „Dramaturgija negali gyventi be valstybės pagalbos, – įsitikinęs N.Chalezinas. – Vakarų teatrai turi aiškią infrastruktūrą, kurios dėka dramaturgija nukeliauja iki scenos. Rusijoje į teatro rinką prasmunkama atliekant „fokusus”. Ir vis dėlto per metus Rusijoje pastatoma apie 200 nacionalinės dramaturgijos spektaklių, 40 procentų visų premjerų sudaro šiuolaikinės (užsienio ir nacionalinės) dramaturgijos pastatymai“.
Ar verta lyginti su Lietuvos situacija? Sakysite, ne tie dydžiai ir ne ta rinka. Nepritarčiau panašaus pobūdžio klausimams.
Vakarų teatruose viskas aišku ir racionalu, Rusijoje (o ir Lietuvoje) – viskas „sproginėja”, nepastovu, kinta, todėl tokios iniciatyvos kaip ši, kurios ėmėsi „Menų spaustuvė”, yra tiesiog sveikintinos ir būtinos (tai ne kartą buvo akcentuota), nes pjesė rašoma ne tam, kad būtų skaitoma, o tam, kad būtų statoma.
„Sprogimo“ teks palūkėti
Vis dėlto, kiek realiai reikalingi tokie seminarai ir dirbtuvės? Ar nėra tai tuščias laiko gaišimas ir pinigų švaistymas – juk talento neinstaliuosi į žmogų ir pjesių už jį neparašysi? Gal tai dar viena sėkmingai kuriama mitologija? O gal tikrai būtina priemonė šaliai, kurioje nėra dramaturgijos studijų ar aiškios teatrinės infrastruktūros?
Įmanoma pagrįsti bet kurį teiginį. Vis dėlto pasaulinėje teatro praktikoje panašaus pobūdžio projektai gana populiarūs ir duoda neblogų rezultatų, todėl galėtų būti sėkmingai vykdomi ir Lietuvoje. Beje, N.Chalezinas pastebėjo, kad tokie susiėjimai yra tikrai naudingi, bei apgailestavo, kad jam pradėjus rašyti pjeses, nebuvo kur „pasitikrinti“, išsiaiškinti, kuris kūrybinės raidos etapas jau įveiktas ir ko reikėtų siekti.
Šis projektas patvirtino, kad Lietuva dramaturginio potencialo nestokoja, tačiau nacionalinės dramaturgijos „sprogimo“ teatrų repertuaruose dar kurį laiką teks palūkėti. Tiesa, G.Labanauskaitės pjesė „Skaudžiausia-2“, išversta į anglų ir rusų kalbas, jau turi realių perspektyvų atsidurti scenoje, knygos pavidalu dar šiais metais turėtų pasirodyti M.Valiuko pjesės, G.Gugevičiūtė prisipažino „šį bei tą“ rašanti…
Ką gi, žąsiukus skaičiuoja rudenį, tad prieš darydama esmines išvadas šiek tiek luktelėsiu.
