Neužšąlanti kultūra: mitas ar realybė?
 |
| Magiška Klaipėdos piliavietės ir Kruizinių laivų terminalo trauka teikia vilties, kad čia dažniau švartuosis ne tik gražuoliai burlaiviai, bet ir meno renginiai. Nerijaus JANKAUSKO nuotrauka |
Ovidijus Petkevičius
Klaipėdiečiai, pristatydami savo miestą, didžiuodamiesi akcentuoja neužšąlančio uosto dimensiją. Bet ar taip galėtume didžiuotis “neužšąlančia” uostamiesčio kultūra? Uosto reiškinys dažnai priskiriamas ekonominių miesto rodiklių sričiai. Tačiau ar galima būtų uostą vertinti kaip sudėtinę kultūrinės miesto tapatybės dalį?.. Apie tai diskutuota 2004-ųjų pabaigoje Klaipėdoje surengtoje tarptautinėje konferencijoje “Neužšąlanti kultūra. Baltijos uostamiesčių tapatybė”.
Ieškojo Baltijos uostamiesčių tapatybės
Miestus prie Baltijos vienija panašūs klausimai: kokie skiriamieji bruožai nusako uostamiesčio kultūrą, kaip apibrėžiama uostamiesčio kultūrinio paveldo sąvoka?.. Ar ieškant uostamiesčio tapatybės įmanoma į kultūrą, paveldosaugą, ekonomiką, verslą pažvelgti kaip į vieną nuo kitos priklausančias visumos dalis? Būtent tokios temos tapo kertiniais tarptautinės konferencijos “Neužšąlanti kultūra. Baltijos uostamiesčių tapatybė” klausimais.
Projektą, gruodžio 14-ąją vykusį “Klaipėdos” viešbučio konferencijų salėje, organizavo Kultūrų komunikacijų centras (buvę Klaipėdos menininkų namai) bei Klaipėdos miesto savivaldybės Kultūros skyrius. Renginį koordinavo Natali Kronast ir Rūta Lysenkaitė. Pirmąsyk vykstančioje konferencijoje, kuri sulaukė nemenko dėmesio, dalyvavo kultūros bei istorijos tyrinėtojai, architektai, uostų planavimo ir turizmo srities specialistai iš Švedijos, Norvegijos, Estijos, Latvijos bei Lietuvos. Renginį vedė minties ir žodžio meistras profesorius Leonidas Donskis.
Nuo geografijos iki semantikos
Kad Klaipėdos uostas – neužšąlantis, puikiai patvirtino ir oro sąlygos. Antra vertus, ar išties galime pasidžiaugti “neužšąlančia kultūra”? Beje, prieš pradedant analizuoti šį klausimą derėtų nustatyti pačios “kultūros” sąvokos amplitudę. Kaip patvirtina konferencijoje gvildentų problemų srautas, vieni dalyviai (ypač diskutuojant “Kultūra prieš ekonomiką: nesuderinami interesai?” tema) kultūrą vertino net ne kaip “tobulumo laipsnį”, bet kaip “žmogaus ir visuomenės veiklos produktą…”. Antrieji, menuomenės atstovai, į “kultūrą” žvelgė kaip į Kultūros ministerijos ar miesto Kultūros skyriaus kuruojamą sritį. Šioje vietoje nuomonės ženkliai išsiskyrė.
Kaip pagrindinį konferencijos tikslą vis dėlto išskirčiau “grynąją”, o ne “tobulo automobilio pagaminimo” kultūrą. Kaip “grynosios” kultūros ir meno šalininkas, be abejo, lieku šioje barikadų pusėje.
Nėra kultūros tradicijų žiemą
Nesileidžiant į ilgus samprotavimus, derėtų grįžti prie pirminės temos: ar išties galime teigti, kad gyvename “neužšąlančios kultūros” pakrantėje?
Pastaruoju metu kolegos vilniečiai ir kauniečiai neretai akcentuoja pernelyg svarų klaipėdiečių susireikšminimą, tvirtindami, kad Klaipėda tėra vasarinės kultūros ir pramogų epicentras. Pavarčius mūsų miesto kultūrinio vyksmo kalendorių, lyg ir nesunku įsitikinti “šiltojo laiko” renginių gausa: Klaipėdos pilies džiazo festivalis, visą Lietuvą sutraukianti Jūros šventė, apimanti ir “aukštąją” elitinę ir “runkelių” kultūrą, iškart po jos vykstantis operos ir simfoninės muzikos festivalis “Muzikinis rugpjūtis pajūryje”…
Vėliau kultūrinį vyksmą ištinka štilis. Nors mūsų pakrantė retai tepasiekia “kietųjų kristalų” būvį, lygiai taip pat retai kas besimaudo ir “neužšąlančios kultūros” bangose. Galbūt problema ne ta, kad Klaipėdoje nėra gajų “žieminių” kultūrinio vyksmo tradicijų, kad berods savo noru tenkinamės intensyviu “pliažiniu” vyksmu.
Šioje srityje mes dar gerokai atsiliekame nuo savo kaimynų. Ko gero, dar niekas negalėtų prognozuoti, kada bekeliaujantieji kruiziniais laivais užplūs mūsų senamiesčio gatves, parodų ir koncertų sales bei teatrus. Tiesa, iš Hamburgo atvykęs dr. Dirkas Šubertas (D. Schubert), analizavęs temą “Uostamiesčio mitas – transformacija bei kultūrinė istorinės reikšmės netektis” ir teigęs apie garsiausių pasaulio uostų “metamorfozes”, tvirtino, kad ir Klaipėdos uostui, o kartu su juo ir kultūrai, “gresia” didelės investicijos. Daugeliui iš mūsų šie teiginiai, kad ir pagrįsti moksliniais tyrimais, tekelia tik šypsnį ar verčia abejoti, jog greitu laiku nebepirmausime savižudžių skaičiumi…
Kultūra prieš ekonomiką ar ekonomika prieš kultūrą?
Kaip patvirtina gausi įvairių kultūrinių renginių lankymo tradicija, mūsų “neužšąlančios kultūros uoste” skausmingiausiai reaguojama į erdvių, skirtų kultūros (ir meno) ar turizmo reikmėms skyrimą, pritaikymą ar įkūrimą. Visi svečiai, kalbėję apie uostų perspektyvas ir vizijas, vienareikšmiškai įrodinėjo, jog senųjų uostų pastatus verta pritaikyti eksperimentinio (ir ne tik) meno kūrimui, kultūrinių centrų ar “židinių” atsiradimui. Tai suteikia uostamiesčiams išskirtinių traukos bruožų, formuoja šiuolaikinio uostamiesčio įvaizdį, kartu padeda išsaugoti unikalų jūrinį paveldą. Tokiais objektais (menų spaustuvėmis, fabrikais etc) gali pasigirti ne tik vakarietiškieji mūsų kaimynai, bet ir Vilniaus bei Kauno kultūros formuotojai. Klaipėdiečiai kol kas lieka tik ant “neužšąlančio kranto”. Tad dėsninga, kad daugeliui konferencijos dalyvių labai svarbiu ir aktualiu tapo klausimas “Kultūra prieš ekonomiką: nesuderinami interesai?”. Į pastarąjį, kaip ir reikėjo tikėtis, atsakymo neišgirdome. Ar šie interesai išties nėra suderinami (beje, teisingiau būtų teigti, kad ne “kultūra prieš ekonomiką”, o priešingai – “ekonomika prieš kultūrą” – aut. past.), atsakymo greitu laiku tikėtis turbūt ir neverta. To nesulauksime, kol mūsų ekonomika (ir ją “kuriantieji”) netaps “kultūringa”, kol nebus manoma, kad kultūra gali tapti puikia investicija, kol į kultūros kūrėją bus žiūrima tik kaip į “intelektualų elgetą”, kultūringai prašantį išmaldos. Taip ir toliau gyvensime “neužšąlančiame”, bet izoliuotame uoste. Problemos sprendimo receptas – iš liaudies medicinos srities: tapkime kūrybiniais partneriais.
Auksinės žuvelės, išaugusios… ant velėnos
Paradoksalu, tačiau Klaipėdoje, kaip niekur kitur, objektus, planuojamus skirti kultūrai, labai greitai suvalgo “auksinės” žuvelės. Nors, kaip kiti tvirtina, gyvename “neužšąlančioje” kultūrinėje terpėje, mažai čia ką jaudina kūrybinės industrijos problemos. Viltis dedame į tarptautines regatas, nors Danės upė, kurios potvyniais ir atoslūgiais alsuojame, priklauso ne miestui, o susisiekimo ministerijai…
Ir vis dėlto, nors Lietuvos visuomenė išaugo ant velėnos (kaip baigiamajame konferencijos “performanse” teigė prof. E. Aleksandravičius), uosto poreikis ne tik tarp klaipėdiečių, bet ir visoje visuomenėje yra labai stiprus.
Tad belieka tikėtis, kad ateityje nekompleksuodami galėsime tapatintis su kitais Baltijos uostamiesčiais, kad “neužšąlančia kultūra” galėsime puikuotis net ir prasidėjus žemyno “atšalimo” procesui. Šiuos pokyčius galbūt inspiruos šios konferencijos tęstinumas.
