Novatoriškas susitikimas ten pat

Prieš trejus metus čia buvo atidaryta pirmoji šių dviejų Kauno menininkų darbų paroda. Tuomet įvyko susitikimas Nr.1. Ir nors antrasis pagal pavadinimą įgavo tik skaitmeninį papildymą, tačiau pati paroda skiriasi iš esmės… Taip, neatsisakyta plastinės raiškos (Elena vis dar tebetapo, o Danielius tebekuria skulptūras), tačiau stilistinė laikysena įgavo kokybiškai naują svorį.

Pirmiausia pakito masteliai. Nors Elena visuomet mėgo didelį drobės paviršiaus skliautą, tačiau šįkart vizualinio masyvumo, didybės jam suteikia milžiniški „herojų“ portretai. Nebeliko lengvo kiek grafinio, šiai dailininkei charakteringo piešinio. Dabar autorė mėgaujasi 3D formatais – objektais, kuriuos pamatyti gali tik gerokai atsitraukęs nuo drobės, kai pasijunti kiek per mažas, kad ginčytumeisi. Ir net ne tai dar yra svarbiausia… Kraują stingdo ne nuolankus žvilgsnio skverbimasis į grubų drobės paviršių, bet tie siaubo perkreipti veidai (savotiškos „Bleiro raganos“ parafrazės), kurių niūrios šypsenos, labiau primenančios kalinius nei pranašus, veržiasi laukan.

Naująjį Elenos darbų turinį lydi ir fizikinės raiškos pokyčiai: charakteringos autorei nutekėjusios dažų kaskados šįkart suliejamos į vieningą spalvos koloristiką – pilkšvą rašalo mėlynę. Tik nežymios šešėlinės akiduobių skylės ir išvarvėję dantų baltymai išnyra į viešą erdvę. Savotiškos šiuolaikinio pasaulio grimasos, tarsi neapsisprendžiančios, ar čia šokti, ar geriau pastovėti.

Tuo būdu naujausi E.Balsiukaitės darbai tęsia šiuolaikinę moteriškąją LT tapybos tradiciją – sukauptų nuoskaudų ir liūdesio kūrybą, persmelktą savo galios ir galimybių suvokimo, naiviu ir skausmingu atvirumu. Prisiminkime, kad ir J.Barilaitės, E.Rakauskaitės ekspresyvųjį pradą.

Ekspresijos nepritrūksta ir Danieliui. Jis netgi labiau egzaltuotas: objektų masteliai viršija normos ribas ir virsta savotiškais Guliverio kelionės pas milžinus atributais. Kita vertus, mastelis – pirminė sąlyga, norint transformuoti kasdieninį, netgi buitinį objektą į meninį. Ypač kai pati stilistika orientuota į minimalistinį braižą. Įdomu, jog visi iš bronzos atlieti skulptūriniai objektai (jų parodoje – vos 3) gaubiami tam tikrų pasąmoninių motyvacijų – patriotizmo (ietigalis), grožio estetikos (moters torsas), jėgos (kentauro raumenų grupė). Jie – tarsi išsibarstę žaidimo elementai, kuriuos surinkus į vieną, išryškėtų vyriškojo prado mozaika, ansamblinio derinio esmė. Savotišką karžygio atributiką dar labiau pabrėžia, išryškina ir papildo greta svyrantys Elenos tapiniai.

Vadinasi, susitikimas parodoje vyksta ne tik tarp žiūrovo ir autoriaus, bet ir tarp abiejų autorių, tarp vyro bei moters, tarp objekto ir juslės, tarp tapybos ir skulptūros… Apibendrinant – tiek dvimačiai, tiek ir trimačiai objektai šioje parodoje virsta jausmais, vidiniais išgyvenimais, jusliniais suvokiniais, kuriuos įvaizdinti, įkūnyti įmanoma tik per asociatyvias sąšaukas. Tai – pasaulis, ieškantis pamatinių vertybių… Chaosinis kasdienybės virsmas slepiamas po nuogu ir atviru pirmapradės žmogaus būties esiniu.