Nuasmenintas pasaulis

Nuasmenintas pasaulis

Uostamiesčio Fotografijos galerijoje veikiančioje pirmojoje personalinėje Liudo Andrikio parodoje – septynios fotografijos, sujungtos vienu intriguojančiu pavadinimu „Pussy magnet“.

Danguolė Ruškienė

Kaip teigiama parodos anotacijoje, pussy magnet sąvoka anglakalbių žargonu reiškia vaikiną, kurio erotiniams kerams negali atsispirti nė viena moteriškos lyties atstovė. Jauno autoriaus darbuose, iš kurių pusė jau matyti praėjusių metų parodoje „Kiti“, – fiktyvus pasaulis, kuriame išgalvotas situacijas konstruoja išgalvoti personažai. Klaipėdoje pa-roda veiks iki spalio 7-osios.

Provokacija pačiam sau

Nuo vaikystės fotografuojantis, skirtingus socialinius vaidmenis realiame gyvenime atliekantis autorius, startavo su kiek neįprastu ir provokuojančiu kūrybiniu pareiškimu.

Inspiruotas FLUXUS idėjų, Liudas susikonstravo savitą žaidybinę meno ir kūrybos sampratą, kurią drąsiai deklaruoja jau pirmojoje savo parodoje. Anot autoriaus, jis vadovaujasi nuostata, kad „kūryba, menas yra pokštas, provokacija“, ir, noriai atsiribojęs nuo įprastų savo socialinių vaidmenų bei pareigų, įsijungia į naujus vaidmenis ir naujas situacijas.

Linkęs eksperimentuoti temomis ir žanrais, Liudas yra kur kas konservatyvesnis kūrybai pasirenkamos technikos atžvilgiu. Gana anksti susipažinęs su analoginės fotografijos subtilybėmis, jis ir šiandien fotografuoja analogine kamera. Autoriui svarbus ne tik šios technikos diktuojamas kūrybinis procesas, bet ir netikėtumo momentas, kada galutinį rezultatą sąlygoja ne tiek jis pats, kiek atsitiktinumas.

Lengvabūdiška kūrinių nuotaika iš pradžių užprogramuoja atsainų ir ironišką suvokėjo požiūrį, tačiau jokiais būdais neliudija analogiškos paties autoriaus nuomonės. Parodoje pristatomi kūriniai tam tikra prasme – jo savirefleksijos. Provokacija ne tiek visuomenei, kiek pačiam sau. Kruopščiai režisuojamose situacijose išryškėja paties autoriaus atsiribojimo momentas. Viena vertus, jis beveik visuomet dalyvauja neįprastose orgijose, kita vertus – jis maskuoja savo asmenybę, pasislėpdamas po kauke, pasitraukdamas į antrąjį planą ir tokiu būdu išvengdamas dominavimo. Elgesio natūralumas pranyksta ne tik užmaskuojant savo veidą, paslepiant emocijas, bet ir pasitelkiant butaforiją. Tai jau teatrališkos fotografijos tendencijos, kurioms autorius noriai paklūsta.

Netikėti jo pasirodymai kadre suponuoja ir atsitiktinumo momentą, kuris konstruoja intriguojančias ir daugiau ar mažiau paveikias sąsajas su esamu laiku.

Užkrečia spontaniškumu

Taip be didesnių pastangų žaidybinė fotografijų maniera tampa beveik įtikinama erotizuotų orgijų dokumentika. Stebina tai, kad autorius to pasiekia nesąmoningai. Žaisdamas pats, įtraukdamas į žaidimą žavias partneres, jis įtraukia ir suvokėją. Norom ar nenorom tampi keistų scenų ir keistų įvykių dalyviu. Aiškiai suvokdamas režisuojamo pasaulio fiktyvumą, savanoriškai įsitrauki į imituojamą laisvą, neįpareigojančią atmosferą, užkrečiančią savo spontaniškumu. Nors nuoseklumo stokojantys subjektų veiksmai sunkiai nuspėjami ir dramatinė linija akivaizdžiai trūkinėja, atsirandančios pauzės tampa savotišku išsigelbėjimu, tam tikra erdve subjektyvioms suvokėjo interpretacijoms.

Mažiau įprasta ir tai, kad pagrindinis geismų objektas čia – vyriškos lyties atstovas. Netikėtai atsirandantis kadre, natūraliai įaugantis į jo prasminį audinį, vėliau nepastebimai eliminuojamas iš jo. Visi prasminiai ženklai dėliojami būtent aplink jį – kaip centrinę kadro figūrą, ne tik sugeriančią silpnosios lyties dėmesį, bet ir drastiškai transliuojančią patriarchalines sąvokas. Jis – kaip šmėkla, pasirodanti ir pradingstanti vien tam, kad įmagnetintų lauką aplink savo heroję. Tačiau ir jam pasitraukus moteris netampa padėties, situacijos valdove. Nors personažai draugiškai kaitaliojasi vietomis, į pirmąjį planą išeidami tai vienas, tai kitas, žongliruodami iš principo tomis pačiomis vizualinėmis sąvokomis, neabejotinai vyro figūra išlieka dominuojanti.

Tai, ką šioje parodoje rodo Liudas, ko gero, mažai ką bendro turi su asmens tapatybės paieškomis. Visa tai veikiau pasitelkiama kaip jos nepastovumo ir fragmentiškumo įrodymas. Tikrovėje egzistuojantis statusas, formuojantis atitinkamus elgesio modelius, veikiamas tiek kultūrinės aplinkos, tiek ir istorinės patirties, čia tampa visiškai nebeaktualus. Todėl konstruojamos individo struktūros neatspindi vaizduojamų subjektų identiteto, akivaizdžiai maskuoja jų asmenybę. Čia žmogus tampa ženklu, nuoroda, užprogramuojančia lengvabūdišką ir žaismingą fotografijos stilių. Gilesnio turinio ir prasmių paieškos šiuo atveju atrodo visiškai bergždžios.

Intriga mezgasi

Skirtingai nuo simuliuojamų situacijų ir veiksmų, fiksuojamų herojų aplinka išlaiko autentiškumo bruožus. Tai – praeities palikimas, kuris čia pateikiamas kaip vertybė, modernaus ir šiuolaikiško gyvenimo nepaliestas reliktas. Tai – kasdienės, buvusios buities ir būties liudijimas, kartu ir fonas įsibėgėjusioms autoriaus mintims, prašokančioms kelis dešimtmečius ir nukeliančioms suvokėją ant ano meto platformos.

Liudo fiksuojami praeities žavesio pritvinkę kambariai – vis dažniau menininkų eksploatuojamas laukas. Čia jis klaidina, pasiūlydamas sunkiau ar lengviau atmenamų laikų versiją, gana stipriai disonuojančią su šiame lauke funkcionuojančiais nenuginčijamus modernumo ženklus turinčiais subjektais. Toks kadro dvilypumas tik sustiprina abejones dėl vaizdo autentiškumo – kaip tikrovės fakto – galimumo.

Fotoaparato objektyvas pasitinkamas kruopščiai pasirengus. Akivaizdus pozavimas tampa įžūlia provokacija, intriguojančia suvokėją savo neapibrėžtumu. Autorius akivaizdžiai koketuoja su žiūrovu. Pamėtėjęs kelias užuominas, vėliau jį palieka kaip nepatyrusį partnerį, stokojantį jo kuriamame pasaulyje ne tik patirties, bet ir žinių. Rekonstruoti pasakojimo praktiškai neįmanoma. Pauzių daugiau nei vaizdų. Sąstingio daugiau nei veiksmo. Yra preliudija, mezgama drama, bet iki atomazgos taip ir neprieinama. Sąmoningai ar ne, tai paliekama nuspręsti pačiam.

Atrodo, kad fotografas nesiima jokių gudrybių. Nėra ypatingų rakursų. Šviesos srautai beveik nevaldomi, koloritas įprastas. Tačiau intriga mezgasi. Nors autoriaus transliuojama žinutė nėra iki galo perskaitoma, galbūt todėl ir nepakankamai paveiki, bet žaidybinė kūrinių nuotaika konstruojama sėkmingai. Fiktyvios, teatrinės metaforos su akivaizdžiais popmeno ženklais ir kičo citatomis yra jau įprastas reiškinys ne tik pasaulinėje, bet ir Lietuvos fotografijoje. Tačiau, tenka pripažinti, kad vietiniame kontekste tai vis dar skamba pakankamai gaiviai.

by admin