Nutapyti prie Baltijos ir Atlanto

Nutapyti prie Baltijos ir Atlanto

Prieš savaitę Lietuvos dailės muziejaus (LDM) Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje atidarytoje dailininko Česlovo Janušo (1907–1993, JAV) tapybos parodoje „Prie Baltijos ir prie Atlanto“ – emocionalūs ir nostalgiški lietuvių išeivijos menininko vizualiniai apmąstymai.

Danguolė Ruškienė

Tik nedidelė palikimo dalis

Pernai pavasarį Lietuvą pasiekusi Č.Janušo tapybos darbų kolekcija, kurią LDM dviem dešimtmečiams deponavo jo sūnus Saulius Janušas, pirmiausia buvo pristatyta Radvilų rūmuose Vilniuje. Ten vykusioje išeivijos dailininkų kūrinių parodoje „Dovana Nepriklausomai Lietuvai“ su kitų autorių kūriniais buvo eksponuojami ir keli Č.Janušo darbai. Praėjusią vasarą dalis šios kolekcijos pasiekė pajūrį. Parodos buvo surengtos Palangos gintaro muziejuje ir Miniatiūrų muziejuje Juodkrantėje.

Jau tada buvo galima susipažinti, tiesa, fragmentiškai, su vieno įdomiausių Lietuvos tarpukario tapytojo marinisto kūryba. Artimesnė ir nuodugnesnė pažintis su šio autoriaus kūrybiniu palikimu visuomenei pasiūlyta šiemet, Č.Janušo drobes ilgesniam laikui įkurdinant P.Domšaičio galerijoje, kurioje pirmą kartą Lietuvoje pristatoma visa (88 kūrinių) iš JAV gautų darbų kolekcija.

Kaip teigė kolekcijos savininkas S.Janušas, tai, ką jam pavyko išsaugoti ir kas šiuo metu eksponuojama uostamiestyje, yra tik nedidelė jo tėvo kūrybinio palikimo dalis. Daugybė drobių, dar autoriui gyvam esant, papildė privačias kolekcijas Vokietijoje, Prancūzijoje, Amerikoje, Belgijoje ir tik keletas – Lietuvoje.

Č.Janušas buvo produktyvus ir populiarus autorius. Nors tapyba nebuvo jo pagrindinis pragyvenimo šaltinis, jį galima priskirti prie komerciškai sėkmingų dailininkų. Č.Janušo paveikslus noriai įsigydavo ne tik lietuvių išeiviai, bet ir kitų šalių meno kolekcininkai. Tarpukariu buvęs vienas žinomiausių ir mėgstamiausių Lietuvos dailininkų, šiandien jis priskiriamas lietuvių išeivijos tapytojams ir geriausiai žinomas jūrinio peizažo kūriniais.

Gyvenimas – jūros fone

Marinistinių motyvų aktualumą dailininko kūryboje lėmė nuolatinis jo kontaktas su jūra, dėmesys vandens telkiniui – kaip centriniam objektui. Beveik visas Č.Janušo gyvenimas praėjo jūros fone.

Jis gimė Feodosijoje, prie Juodosios jūros. Ten prasidėjo ir ankstyva jo pažintis su rusų marinisto Ivano Aivazovskio kūryba, kuri neabejotinai turėjo įtakos jaunos, kūrybingos asmenybės formavimuisi. Vėliau, Č.Janušo tėvams grįžus į Lietuvą, apsigyveno Palangoje, mokėsi Klaipėdoje. Net ir išvykęs iš pajūrio, pernelyg neatitolo nuo marinistinės tematikos. Atostogų metu su kolegomis dailininkais lankydavosi Kuršių nerijoje, kur akylu realisto žvilgsniu drobėje ir atmintyje fiksavo permainingą jūros charakterį.

Galiausiai, atvykęs į Niujorką, kuriame gyveno iki pat mirties, Č.Janušas įsikūrė temperamentingo Atlanto vandenyno kaimynystėje, kuri suteikė jam galimybę stebėti čia vykstančius potvynius ir atoslūgius, audras ir štilius. Jautriai, kūrybingai asmenybei, aistringai reaguojančiai į aplinkos permainas, jūra visą laiką išliko vienu stipriausių idėjų inspiracijos šaltiniu.

Č. Janušo jūros išsaugo visus klasikinio jūrinio peizažo komponentus. Suvokėjo žvilgsnis, peržengęs paveikslo rėmus, išsiskleidžia smėlėtoje pakrantėje, nuosekliai, be didesnių trikdžių nuvedamas per aktyviau ar pasyviau šiaušiamas bangas ir koketišką dangaus skliautą iki pagrindinio šviesos šaltinio – saulės. Jis čia – dažniausiai akivaizdus, kartais nuspėjamas, bet visuomet aktyvus, formuojantis gilesnius ar seklesnius šešėlius – piešinius vandens ir pakrantės paviršiuose.

Sklidini tėvynės ilgesio

Jūra Č.Janušą domino ne tik kaip savitikslis objektas, pagrindinis paveikslo motyvas, iš anksto užprogramuojantis patrauklią peizažo rūšį – mariną. Dailininkui ne mažiau buvo įdomūs ir jos aplinkoje vykstantys procesai: žmogaus gyvenimo ir veiklos detalės, palikti pėdsakai.

Č.Janušas šviesiais optimistiškais potėpiais fiksavo vėjyje išraiškingomis klostėmis nugulusius žvejų tinklus, romantiškai plūduriuojančias valteles, kruopščiai „dėliojo“ vaizdingą krantų reljefą formuojančius akmenis. Atsargiai, tarsi užuominas, nužymėjo žmogaus siluetus tolumoje.

Daug metų atidžiai stebėti Lietuvos kraštovaizdžiai giliai įsirėžė dailininko atmintyje. Jam išvykus, be paskubomis nupieštų eskizų, prisiminimai buvo viena pagrindinių priemonių toliau rutuliojant Lietuvos peizažo temą. Be dailininko pamėgtos marinistinės tematikos, radosi drobės su iliustratyviais aukštaitiškų ir žemaitiškų sodybų kiemais, įspūdingomis Neries ir Nemuno pakrantėmis. Kartais jis nuklysdavo į tokius žanrus, kaip natiurmortas ar portretas. Epizodškai prisilietė ir prie abstrakčiosios dailės raiškos. Tačiau po trumpalaikių eksperimentų vėl sugrįždavo prie jam brangių temų. Nostalgija, tėvynės ilgesys neišvengiamai aktualizuodavo idealistinį kūrinių klodą, prisiminimus transformuojant į ilgesingus romantizuotus vaizdinius ir taip pasiūlant ne realios, bet prarastos tėvynės iliuziją.

Realistinis pagrindas – ypač svarbus

Dar vienas idėjų inspiracijų šaltinis, stimuliavęs Č.Janušo vaizduotę jam jau gyvenant JAV, buvo paslaptingi naujosios tėvynės kraštovaizdžiai.

Klaidžiodamas po Naujojo Hampšyro, Keip Kodo, Long Ailendo, Meino ir kitas vietoves, autorius siekė užfiksuoti tenykščio gyvenimo bruožus. Č.Janušas net ir Amerikoje intuityviai atsirinkdavo Lietuvos kraštui artimus vaizdus, kuriuose gamta lygiai taip pat kaprizinga ir permaininga, kaip ir Lietuvoje. Taip atsirado ne tik metų laikų, bet ir paros meto įvairuojami peizažai su plačiomis lygumomis ir giliais toliais.

Dailininkas puikiai manipuliavo spalvomis bei faktūromis, kurdamas atitinkamą atmosferą ir nuotaiką tiek aliejinės tapybos drobėse, tiek akvarelėse. Pažintis, artima bičiulystė su garsiais Lietuvos dailininkais (A.Braku, A.Žmuidzinavičiumi, P.Puzinu, M.Dobužinskiu, A.Varnu ir kitais), studijų Klaipėdos lietuvių gimnazijoje metu pažintos krašto dailininko Adomo Brako kūrybos subtilybės neabejotinai paliko pėdsaką Č.Janušo kūryboje. Nors jis buvo gana konservatyvus naujų priemonių, raiškų bei temų atžvilgiu, tai iš dalies lėmė jo nuoseklaus, išsamaus ir iliustratyvaus stiliaus susiformavimą. Optimizmas, įprasminantis apibendrintus romantikos ir lyrikos prisodrintus realistiškus siužetus, kartais net ir nepelnytai suteikiant jiems džiugesio ar patoso, formavo kiekvienam lengvai suvokiamą dekoratyvų paveikslų paviršių.

Kad ir kokius siužetus ar priemones Č.Janušas pasirinkdavo, visuomet išlaikydavo sąsajas su pirmavaizdžiu. Realistinis kūrinio pagrindas jam buvo ypač svarbus, ir tai atvirai deklaruojama visoje jo kūryboje.

Česlovas Janušas

Gimė 1907 m. Feodosijoje (Ukraina). Gretimai gyveno tapytojas marinistas I.Aivazovskis, kurio įkurtą galeriją dažnai lankė.

1922 m. su tėvu grįžo į Lietuvą, mokėsi Telšiuose, Kražiuose, Palangoje.

1926 m. baigė Klaipėdos lietuvių gimnaziją.

Dailininko, gimnazijos piešimo mokytojo Adomo Brako paskatintas įstojo į Kauno meno mokyklą.

1926–1932 m. mokėsi Kauno meno mokykloje pas A.Žmuidzinavičių, P.Kalpoką, J.Šileiką.

Po studijų atsidėjo pedagoginiam darbui – mokytojavo Pasvalio komercinėje mokykloje, Šiaulių ir Kauno gimnazijose, Kauno pirmojoje amatų mokykloje.

Nuo 1931 m. dalyvavo parodose, buvo vienas iš aktyvių Lietuvos dailininkų sąjungos steigėjų, dirbo Valstybės teatre scenografu.

1938 m. Kaune buvo surengta apžvalginė kūrybos paroda.

1944 m. pasitraukė iš Lietuvos į Vokietiją.

1945–1949 m. Viurcburge įsteigė dailiųjų amatų studiją.

1948 m. buvo vienas iš Pasaulio lietuvių dailininkų sąjungos steigimo (Švabijos Gmiunde) iniciatorius.

1950 m. su šeima išvyko į JAV, gyveno Niujorke, dirbo „Eastman Kodak Company“ reklamos skyriuje.

Surengė personalinių parodų Niujorke, Filadelfijoje, Čikagoje, Detroite ir kitur.

Buvo aktyvus Niujorko lietuvių įsteigto „Kultūros židinio“ parodų dalyvis, kelis kartus laimėjo populiariausio dailininko premiją.

Dalyvavo ir amerikiečių dailininkų sąjungos veikloje, buvo kelių sąjungų ir lygų narys.

1983 m. „Kultūros židinyje“ Niujorke buvo surengta Č.Janušo jubiliejinė paroda, skirta 75-osioms gimimo ir 50-osioms kūrybinio darbo metinėms paminėti.

1993 m. mirė Niujorke.

2010 m. dailininko sūnus S.Janušas (JAV) dviem dešimtmečiams deponavo Lietuvos dailės muziejui 88 tėvo kūrinius.

by admin