O sakė nemokėjęs būti laisvu menininku…
Iki kovo 28-osios Prano Domšaičio galerijoje veikia retrospektyvinė grafiko Algio Kliševičiaus (1950–2008) kūrybos paroda „Tarp atėjimo ir išėjimo“, skirta 60-osioms dailininko gimimo metinėms.
Kristina Jokubavičienė
Iš kūrybos lobyno
Parodoje eksponuojama per 90 kūrinių – estampai, ekslibrisai, kaligrafijos ir kompiuterinės grafikos darbai, sukurti 1973–2008 metais.
Būtent 1973-iaisiais A. Kliševičius pradėjo dalyvauti parodose, per ilgą ir intensyvų kūrybinį gyvenimą surengė 32 personalines ekspozicijas, dalyvavo apžvalginiuose, grupiniuose ekslibrisų, estampų, knygų grafikos, kaligrafijos projektuose Lietuvoje ir užsienyje. 1980 metais jis tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nariu, o 2006-aisiais buvo priimtas į LGDA (Lietuvos grafinio dizaino asociacija).
A.Kliševičius kūrė ekslibriso, estampo, knygų iliustracijos, knygų dizaino, plakato ir kaligrafijos srityse, firminius ženklus, reklaminius spaudinius, heraldikos objektus. Nuo 1997 metų dirbdamas Klaipėdos universiteto leidykloje dailininku, apipavidalino per 500 įvairių leidinių.
Charizmatiška asmenybė
Tikriausiai beprasmiška klausti, kodėl šiandien bet kuris susitikimas su Algio kūryba, jo darbų, asmenybės paminėjimas yra toks jaudinantis. Kiekvienas, kam teko savo gyvenimo kelyje sutikti šį nuolat besišypsantį, malonų ir išmintingą žmogų, gali tik dėkoti likimui už suteiktas bendravimo akimirkas, nes vis tiek nebus atsakymo į amžinąjį klausimą – kodėl taip anksti, ne laiku, neteisingai?..
Nuo 1974-ųjų gyvenęs ir kūręs Klaipėdoje A.Kliševičius buvo tapęs viena ryškiausių ir autoritetingiausių miesto dailės ir kultūrinio gyvenimo asmenybių. Kol buvo greta, atrodė savaime suprantama; kai išėjo Anapilin, suvokėme, ką iš tikro reiškė jo buvimas.
Jau prieš keletą metų, turėdamas galvoje 2000-aisiais 50-mečio proga surengtą parodą, Algis lyg juokais, lyg rimtai padejuodavo, kad labai greitai artėja kitas jubiliejus. Taigi teks vėl daryti parodą, pasak dailininko, „košmaras“…
Išskleidė retrospektyvą
Jubiliejinė paroda vyksta, tik, žinoma, ne tokia, kokią ją būtų sukomponavęs pats autorius.
Parodos rengėjai pasirinko tradicinės retrospektyvos variantą, chronologiškai pristatydami grafiko kūrybos kelią, kuriame akivaizdi pastovių motyvų raida ir nuolatinė techninių sprendimų kaita.
Pastarojo dešimtmečio A. Kliševičiaus kompiuterinės grafikos darbai visuomenei neblogai žinomi – iš parodų, reprodukcijų spaudoje. Tačiau ankstesni Algio kūriniai, atlikti linoleumo, kartono raižinio, šilkografijos technikomis, gausūs pirmieji kaligrafiniai etiudai buvo rodomi rečiau. Dalis šių darbų liko dirbtuvėje, nemažai jų pasklidę po pasaulį – išdalyti, padovanoti draugams, kolegoms, pažįstamiems, šiaip geriems žmonėms.
Kas „arčiausiai širdies“
Visą savo kūrybinį gyvenimą dailininkas kūrė ekslibrisus. Jie buvo skirti žmonėms, kuriuos gerai pažinojo, su kuriais nuolat bendravo; kiekviename jų koncentruotu vaizdu išreikšta žinia apie kolegas, jų pomėgius, silpnybes, tipiškus išorės ir charakterio bruožus.
Kadangi puikiai permanė žmones, lengvai mokėjo lakoniška forma, paradoksaliu vaizdų junginiu, netikėtu sugretinimu atskleisti esmę.
Dar 1978-aisiais apie Algio ekslibrisus tapytojas Vincas Kisarauskas rašė: „A.Kliševičius sugeba lakoniškai, įtaigiai ir lyg be pastangų, pasakytume „prancūziškai“, sukaupti mintį, nedideliu siužetu, palyginimu, keliomis formomis, jų deriniais perteikti charakterį. Spalva tuose lapeliuose jautriai paryškina nuotaiką – nelyginant dvelktų ypatingais, švelniais kvapais. Juk ekslibrisas ir yra visų pirma konkrečių žmonių artima kalba, savotiško susikalbėjimo lapelis, o ne apskritai menas žmonėms, kokia yra visa kita grafika“.
Ekslibrisai, kurie, pasak autoriaus, buvo „arčiausiai širdies“, „suteikė daugiausia laisvės minčiai“, pirmiausia ir išgarsino jų kūrėją, o mažame formate buvo sėkmingai išbandomi įvairūs motyvai.
„Žinojimas – dar ne menas”
A.Kliševičius buvo tarp pirmųjų Lietuvos grafikų, pradėjusių kurti šilkografijos technika. Su šilkografija jis susipažino dar studijų metais, vėliau populiarino šią techniką tarp kolegų ir studentų Klaipėdoje.
Parodoje eksponuojami 1975–1995 metų estampai, atlikti šilkografijos technika, daugeliui, ypač jaunimui, tapo tikru atradimu.
Estampuose įvairiai interpretuojami grafiko pamėgti motyvai – žmogaus veidas, profilis, pusfigūrė arba tik siluetas; paukštis, šulinys, tamsoje šviečiantis namo langas, pievos, žolės fragmentai, medžiai, debesys, dangaus šviesuliai, kosmoso bedugnė.
Paklaustas, ką byloja jo estampai, A.Kliševičius teigė: „Juose nėra jokio pasakojimo. Ar pasakojimas yra meno privalumas? Galbūt ne. Gal jis – spalvų deriniai, linijų ritmai, plastika… Man patinka daryti iš nieko nieką. Ko gi žmogus veržiasi į kosmosą? Ko jis ten ieško? Ogi bando surasti save, sužinoti apie save. Bet žinojimas – dar ne menas.“
Žinojimas dailininkui buvo pagrindas, ant kurio jis konstravo savąją būties viziją. Estampai neperkrauti detalėmis, juose vyrauja vaiskios, šaltos spalvos, kartojasi mėlynos, žalios ir pilkos spalvų dermės. Šilkografijos technika suteikė darbams taip geidžiamo lengvumo, besvoriškumo, dematerializavo visus motyvus ir objektus, visiškai atmetė bet kokią užuominą į tikrovę ir kasdienybę.
Kaligrafijos meistras
Nuo 1990-ųjų dailininkas tiesiog paniro į kaligrafiją, kuri jį traukė dar nuo M. K. Čiurliono vidurinės meno mokyklos laikų.
Šrifto specializaciją pasirinko ir studijuodamas Valstybiniame dailės institute (1968–1973): „Įstojęs į Vilniaus dailės institutą, aš nemokėjau būti laisvu menininku, nes esu labai logiškas ir pragmatiškas. Todėl susidomėjau labai konkrečiu, pedantiško kruopštumo reikalaujančiu dalyku – kaligrafija. Šrifto subtilybių mane mokė Albertas Gurskas, pats mokiausi iš didžiųjų meistrų.“
Tarp A.Kliševičiaus pavardės ir žodžio „kaligrafija“ buvo galima dėti lygybės ženklą: jis buvo trijų Klaipėdoje gimusių Lietuvos šrifto ir kaligrafijos parodų „Rašto menas“ (1992, 1999, 2004) iniciatorius ir kuratorius, dalyvavo ir rengė grupines bei personalines kaligrafijos parodas šalyje ir užsienyje.
Grafikas ne tik su užsidegimu pats kūrė kaligrafiją, bet mokė jos ir skatino kurti kitus. Parengęs albumą „Kaligrafija iš Lietuvos pajūrio“ (2005), A.Kliševičius sėkmingai įgyvendino kitą savo drąsų sumanymą ir 2006-aisiais pradėjo leisti pirmąjį Lietuvoje tęstinį leidinį, skirtą kaligrafijai, „Kaligrafijos sąsiuvinius“. Šiandien „Kaligrafijos sąsiuvinius“, pagerbdami Mokytojo atminimą, rengia jo kolegos ir mokiniai.
„Ne grožis, o vidinė jėga”
A.Kliševičių visada traukė naujovės: įvaldė šilkografijos techniką, kai tik ši pasiekė Lietuvą, greitai išmoko dirbti kompiuteriu. Išbandęs plunksnos, teptuko galimybes, jis vienas pirmųjų kaligrafijos darbuose panaudojo aerografą, atradęs, kad įprastas retušuotojo ar dizainerio įrankis palieka savitą valdomą pėdsaką.
Dailininkas aerografą derino su tradiciniais rašto įrankiais, kurdamas veidrodinio atspindžio iliuziją ar ryškų kontrastą tarp minkšto, pasklido aerografo pėdsako ir konkretesnių teptuko potėpių, aštrių plunksnos brėžių.
Kaligrafiją reprodukavo šilkografijos technika, derino visus įmanomus variantus, vadinamus mišria technika. Drąsiai keitė popierių į flizeliną ar banalią polietileno plėvelę, perėjo prie tūrinių, erdvinių kompozicijų, nuolat eksperimentavo, vadindamas tai žaidimu su šiuolaikinėmis formomis.
Šis jo kūrybos laikotarpis, paties autoriaus ne kartą įvardytas kaip „kaligrafinių etiudų metas“, pristatomas ir parodoje, daugelis darbų eksponuojami pirmą kartą.
Algis vadino kaligrafą „šrifto interpretatoriumi“, meninę kaligrafiją – „buvimu tarp rankraščių ir spaudos šrifto“, o jos prasmes ir savas intencijas nusakė taip: „Kaligrafijos tikslas – ne grožis, o vidinė jėga, kuri slypi ne teptuko paspaudime, rašymo greityje, o vidinėje rašančiojo nuostatoje. Tai, ką aš ir mano kolegos darome, turbūt būtų galima pavadinti šriftine grafika. Ne visi rašome klasikiniu būdu. Man patinka žaisti hieroglifais, išradinėti naujas šrifto formas, kurias kužda įvairios nuotaikos. Kaligrafija man – ne vien teksto rašymas. Prasmingesnis tampa emocijos, nuotaikos perteikimas rašto formomis.“
Kompiuteriu piešė toliau
Išbandęs įvairias grafikos technikas, kaligrafijos įrankius ir jų derinius, grafikas apsistojo ties kompiuterinėmis technologijomis, kurios leido vaizdą kurti greitai ir kokybiškai, o tai labai natūraliai atitiko jo kūrybišką individualybę.
Visi be išimties A.Kliševičiaus kompiuterinės grafikos darbai (ekslibrisai, kaligrafija, šriftinė grafika, knygų dizainas, iliustracijos, plakatai) buvo tolesnis „piešimas“ kompiuteriu, panaudojant originalius, ranka pieštus motyvus, raides, ženklus, tekstus.
Dailininkas taip aiškino savo požiūrį: „Kompiuteris duoda daug įvairių šriftų, tačiau tai – tik šablonai. Juos gali panaudoti ir kitas žmogus, o norisi, kad tavo kaligrafija būtų išskirtinė. Todėl pirmiausia visada rašau ranka. Su kokia nors įdomia plunksna, teptuku ar flomasteriu. Paskui tai nuskenuoju ir jau kompiuteryje jungiu su piešiniu ar dar ką nors darau.“
Gyvenimo prasmės tema
Variantiškumas, grįžimas prie įvairiu metu sukurtų kompozicijų, jų keitimas, naujų formų ir prasmių įtraukimas, arba, anot autoriaus, „žaidimai“, – būdingas grafiko vėlyvosios kūrybos bruožas.
Ryškaus individualumo ženklu pažymėtoje A.Kliševičiaus kūryboje visos sritys, rūšys, technikos, temos ir motyvai yra taip susipynę, kad kokiu aspektu bežvelgtume – chronologiniu, teminiu ar atlikimo, – matome tą patį tankiai suaustą kūrybinį audinį, kuriame ryškėja svarbiausia tema – žmogaus gyvenimo prasmė.
Joje tobulai dera, atrodo, tokie priešingi dalykai – racionalumas ir emocionalumas, formos minimalizmas ir giliai užslėpta spontaniška energija.
Kaligrafiškai rašydamas prasmingą frazę, komponuodamas motyvus estampuose, grafikas kūrė metaforiškas, asociacijų ir užuominų prisodrintas harmoningas erdves, individualias būties ir jos prasmės versijas.
Jo kūriniai – tarsi klausimai, užduoti iš anksto žinant, kad paprastų atsakymų nėra.
