Jaunųjų kūrybos konkursas
Obuolių vagys ir nuosavos gryčių bobutės
Saulius Vasiliauskas
Kadaise čia nebuvo tiek daug namų su privačiomis krepšinio aikštelėmis, teniso kortais, pirtimis ir baseinais. Kadaise čia stūksojo vos keletas gryčių su atitinkamu bobučių, vejančių neklaužadas obuolių vagis, skaičiumi. Pats tadaise buvau klaužada, obuoliai man mažai terūpėjo, tad, suprantama, ir tie namai su nuosavomis bobutėmis, nebegalinčiomis niekur toliau nuo jų pabėgti, neatrodė tokie svarbūs. Eidavau pro juos lyg pro rūką, toldavau nuo jų niūniuodamas muzikos pamokoje išgirstas Čaikovskio, Mocarto, Grygo melodijas. Blogiausia, kad namuose pamiršdavau laikrodį, o proto jėgomis, deja, nepajėgdavau suskaičiuoti visai šalimais praeinančio laiko.
Pralenkęs kelias žemės tuštumas, pasiekdavau bene lankomiausią jaunų melancholikų vietą – senas rajono kapines. Ne, jokios mistikos čia nebuvo, niekas man nesivaideno. O beje, matyt, ir negalėjo – mat po žeme dar nebuvo artimųjų, tik protėviai, kuriuos, kaip kartą pasakojo istorijos mokytojas Pranas, laidodavo kartu su žirgais ir kalavijais – kad papildytų dangaus angelų kariuomenę – tuo net neabejojau. Abejoti vaikystėje tiesiog nebuvo priežasčių.
Kapinėse mane traukė akmenimis grįstas takas, kuriuo nešdavo ramybės išsiilgusius žmones. Skaičiuodavau, kiek akmenų reikia pereiti, kad galėtum užsitarnauti poilsį. Dar gi mane žavėjo ir didesni akmenys, žmonių vadinami paminklais, – įvairūs, unikalūs, matuojami dydžiais ir kainomis. Man, augusiam nedideliam miestely, galimybė stebėti šiuos akmenis atstojo vaikščiojimą parodų salėje. Kaskart įvertindavau maždaug dešimtį paminklų – šitaip nejučia formavau estetinį pojūtį, puoselėjau meno kritiko ateitį. Neskaičiau tik tų ryškių užrašų, kurie, mano vaikiška nuomone, neturėjo didesnės išliekamosios vertės – dauguma jų, laiko ir oro pokyčių veikiami, bematant nusitrindavo.
Pernelyg ilgai užsibūdavau susikurtoje kapinių kritiko vaidmenyje, tad grįžęs namo vietoj skanių ir sočių pietų gaudavau malkų – iš pradžių skūrą, o vėliau dar jas į klėtį su tačka suvežti tekdavo. Tiesa, per daug nežliumbdavau, nes tikėjau savo alibi – pamiršau namie laikrodį, o kartu ir laiką – ir mamai, ir tėtei kartodavau.
Kadangi nei mama, nei juo labiau statybininkas tėvas tokio pasiteisinimo nepriimdavo, jausdavausi esąs nemylimas ir neįvertintas. Vakarais užsidarydavau kambaryje ir rašydavau laiškus, adresuotus tiems, kurie mane supranta. Iki šiolei nežinau, kas buvo tie, bet ar tikrai reikia vardo suprantantiems?
Be čia aprašytų veiklų, žinoma, turėjau ir formalų, kitaip sakant, normalų gyvenimą: keldavausi anksti ryte, eidavau į už kelių kilometrų stūksančią mokyklą, klausiausi kasdieninių mokytojų pastabų, taupydavau centus kramtomajai gumai, o grįžęs ruošdavau namų darbus – tik tam, kad būčiau mielas ir doras Sauliukas. Tomis akimirkomis, kai jausdavausi pavargęs nuo šio normalaus gyvenimo, kaip įprasta jaunimui, simuliuodavau vienokią ar kitokią ligą, dažniausiai gripą, kartais skausmingą kojos patempimą ar neeilinį vidurių palaidumą. Gailestingoji mama, nors, manau, neretai suprasdavo mano melą, leisdavo bent dieną pagulėti lovoje, o tėvui sakydavo, kad reikia pinigų vaistams (už kuriuos vėliau įsigydavo ką nors, skirto kosmetikos dėžutės turiniui papildyti). Taigi, mano nekaltas melas, o, kaip paūgėjęs suvokiau, ir kitų žmonių melai, dažnais atvejais turėjo ir tebeturi abipusę naudą.
Praslinko visas penkmetis, kai mano normalus gyvenimas nebeteko epiteto normalus. Galbūt dėl to, kad ir šiaip beveik nebevartoju skambių epitetų – pasikeitė požiūris į žodžius, turinčius savyje įkyrios patetikos padažo. Pakito ir dienotvarkė: nebesikeliu anksti, nebelankau mokyklos, nebevertinu antkapių, tačiau tebeskaičiuoju akmenis, kurie vis krinta ir krinta, byra ir byra iš kapinių eisenos dalyvių mindžiojimo grindinio. Šiandien, važiuodamas pro tuos privačius namus, nesuvokiu vieno: kur dingo tie obuolių vagys ir juos stebinčios nuosavos gryčių bobutės – ar mano susikurtas rūkas taip stipriai jiems pakenkė?
Todėl ir rašau Jums, gerbiamas rajono mere, šį laišką, nes noriu įsitikinti, ar Jūs turite tokios galios ir ar apskritai yra įstatymuose tokia skiltis, kurioje būtų tiksliai nurodyta, kaip galima visa tai, ką neteisėtai ir neskaičiuodamas laiko paverčiau rūku, sugrąžinti.
