Oda, odelė, odytė
Dar kelias dienas „Klaipėdos galerijoje“ veiks dailiosios odos miniatiūrų paroda. Tai pirmą kartą surengto tarptautinio projekto „Miniatiūros odoje“, kuris sulaukė ne tik Lietuvos, bet ir dailininkų iš Estijos, Latvijos, Švedijos dėmesio, rezultatas.
Kristina Jokubavičienė
Tarp amato ir meno
Odą vertina visi – juk geros minkštos odos bateliai ar rankinė žymiai patraukliau, nei dirbtinės odos gaminys. Kovotojai už gyvūnų teises teigia kitaip, bet be tikros odos sunku išsiversti. Juolab kad tai medžiaga, turinti gilias tradicijas.
Odininkystė yra vienas seniausių amatų, visų laikų meistrai iš odos kūrė ne tik praktiškus, bet ir dailius daiktus. Per amžius sukurta, atrasta daugybė skirtingų odų apdirbimo būdų ir technologijų, iš šios paslankios medžiagos galima padaryti bet ką – nuo sandalo iki sienų apmušalų. XX a. atsirado nauja sąvoka – dailieji odos dirbiniai, kurie kaip ir kitos šiuolaikinės taikomosios dailės sritys pamažu prarasdami funkcionalumą, artėjo prie grynojo meno. Ši tendencija ypač ryški mūsų dienomis, o taikomosios dailės atstovams nuolat tenka laviruoti tarp amato ir meno, nes iš pastarojo sočiai nevalgysi. Taigi dažniausiai ir lieka viena koja praktiškumo, kita – meniškumo vagoje.
Pamatyti verta
Projekto „Miniatiūra odoje“ paroda tai patvirtina: joje yra objektų, kuriuose meniškumas ir praktiškumas susijungia labai sėkmingai, yra ir „niekučių“ (vienas darbas taip ir pavadintas), kuriuose nei estetikos, nei naudos, nei amato. Nors ir nedidelė, paroda atspindi bendrą ne tik odos, bet ir kitų taikomosios dailės rūšių situaciją. Kadangi meninės odos parodos nėra labai dažnos, šią ekspoziciją pamatyti verta.
Reikia paminėti, kad odos dirbiniai Lietuvoje neturi gilesnių tradicijų, o ir dailiosios odos dailininkų niekada nebuvo daug. Iki 1995 m. odininko specialybę dailininkai įgydavo Talino dailės institute. Pagrindinė veiklos sritis ilgai buvo vien etalonų pramonės gaminiams kūrimas. Vyravo utilitarūs dirbiniai – albumai, užrašų knygelės, knygų viršeliai, dėžutės ir kt., vėliau daugėjo autorinių darbų, pasižyminčių įvairesne odos plastika, naujų technikų paieškomis. Pastaraisiais metais pagausėjo ir jaunų dailininkų, studijas baigusių Šiaulių universiteto Menų fakultete ir dirbančių dailiosios odos srityje.
Prašmatnu ir kūrybiška
Parodoje dalyvauja ir pripažinti odos dailininkai (Zita Kreivytė, Rimantas Dūda, Dalia Marija Šaulauskaitė, Lolita Tarbūnaitė-Grabauskienė ir kt.) bei visas būrys jaunų kūrėjų.
Daugiausia eksponuojama praktinės paskirties dirbinių, knygų, užrašų knygelių, dienoraščių. Plėtoti knygų įrišimą, labiausiai tradicinę odos dirbinių sritį, skatina nuolat rengiamos tarptautinės meninės knygrišybos parodos. Šiuosyk iš knygų išsiskiria originaliai sujungtas į vieną Z.Kreivytės S.Nėries poezijos dvitomis, lakoniškos ir santūrios formos Ilizanės Grinbergos (Latvija) įrišti Karlio Skalbės raštų tomeliai, Dalios Kavaliauskienės preciziškai atlikti „Relictus“, nukreipiantys mintis į senovinių manuskriptų pasaulį. Geriausiuose pavyzdžiuose patraukia autorių dėmesys knygos ansamblio visumai, medžiagų parinkimui, spalvinėms dermėms, nepriekaištingam technologiniam atlikimui, kurių rezultatas – į rankas maloni paimti, meniška ir išskirtinė knyga.
Eksponuojama keletas papuošalų ir kitų smulkmenų dėžučių, įdėklai kvepalų flakonams – tai praktiški ir kartu dailūs dirbiniai (L.Tarbūnaitė-Grabauskienė, A.Povilaitytė, Aušrinė Urbonaitė, Samanta Juozapaitytė). Tradiciškai atiduota duoklė paveikslo iš odos formatui (Relita Mažuolytė-Mieliuvienė, Ramutė Toliušytė), išsiskiria Albino Kavaliausko kompozicija „Nazarietis“, kurioje įdomiai panaudotas netikėtas peršviečiamumo efektas sustiprina temos raišką.
Giedrės Normantienės papuošalų komplektą „New Baroque“ drąsiai galima pavadinti prašmatniausiu parodos eksponatu, o lakoniškiausiu ir tuo bene kūrybiškiausiai miniatiūros temą plėtojančiu – Jurgos Sutkutės „Vaflį, meilę ir laimę“.
