Iš humanitarinio emigranto dienoraščio
Oh Happy day!
Rimantas Kmita
Sekmadienis
Jau penktadienio antroje pusėje pradėjau suprasti, kad savaitgalis čia yra kažkas tokio švento ir intymaus, svarbaus ir nepakartojamo. Visi visur tik ir linki gero savaitgalio, ir tu pradedi galvoti, kad iš tiesų jie savaitgaliais daro kažką tokio.
Todėl visai nenustebau gavęs pasiūlymą sekmadienį popiet pasidairyt po miestelio apylinkes. Žinoma, aš neprivaląs sutikti, rašo vokietė, bet kadangi nepažįstu miestelio ir jo apylinkių, tai beveik ir turiu sutikti. Per daug ir nesipriešinu, reikia juk bendrauti su žmonėmis.
Diena apgaulingai graži. Šilta, bet vėjas. Važiuojam prie jūros, perkam žuvų bandeles, einam prie molo. Lenkė su vienais marškinėliais, jos išblyškus oda visa pašiurpus, danas – su džinsiniu švarku, po juo užtraukiamas puloveris, po juo rudas megztinėlis, po juo marškiniai, o po marškiniais jau nieko nematau, bet esu įsitikinęs – ten apatiniai marškinėliai. Aš ir vokietė arčiau lenkės. Galvoju, duočiau aš savo megztinį tai lenkei, bet pagalvoju apie savo sveikatos draudimą ir susilaikau. Apkabinčiau, gausis netaktas. Šiais laikais geriau matyti kančią, bet likti korektišku. Žodžiu, lenkė sako, kad jai viskas gerai, bet gerai nėra net man.
Danas, antrasis, džiaugiasi pigiai gavęs naudotą dviratį. Blyškiai lelijavą. Matau, kad man su dviračiu visai pasisekė.
Besibaigiančiame sekmadieniniame turguje iš automobilio pardavinėja gėles. Čia visi pardavėjai su mikrofonais, kaip kokios Brytney Spears. Taip jie vaikšto po savo vilkikus, šneka kažką, visus juokina ir pardavinėja. Tas gėlių pardavėjas čia malasi visą dieną, pardavinėja savo gėles po penkiolika eurų, šneka šiaurietiška tarme, bet vokietė sako, kad jis taip nieko rišliai ir nesuriša. Bet štai tą jau suprantam visi. Pasiima tokią didelę su dviem puikiais žiedais gėlės vazoną ir meta jį tokiai senelei po kojom – va jūsų gėlės! Vaikučiai dar bando ją susemti, o jis – kaput, kaput… Vienžo, visi susižvalgo, visai jau, galvoja. Ko norėt, parištum kokiam žemaičiui mikrofoną, visą dieną, visą gyvenimą lieptum gėles vilkikais pardavinėt, viską ištaškytų.
Vietiniai kurortai apžiūrėti, pasėdim kavinėj, galiausiai vokietė, išpažinusi katalikų tikėjimą, pasiūlo eiti į kažkokią evangelikų bažnyčią-nebažnyčią, pasiklausyti gospelų… Aš išlenkęs bokalą juodo puikaus alaus, žinoma, abejoju. Vokietė į mane irgi nepatikliai žiūri, visas viltis deda į lenkę, nes danas jau plaunasi. Aš dar vis dvejoju, atseit lydžiu jas, bet lemiamu momentu pasakau – eisiu. Įdomūs gi tie evangelikai, išmetė iš bažnyčių Mariją, pasikabino Liuterį. Lygių galimybių visuomenėje katalikai šiuo požiūriu atrodo kur kas liberalesni.
Va, rodo, bus čia. Prie įėjimo būriuojasi žmonės, kai kurie apsirengę gospelo atlikėjų apsiaustais, iš po kurių matosi sportbačiai ir kitokia liaudiška avalynė, kai kurie spaudžia mums rankas, įeinam į gana nedidelę patalpą, ant baltos sienos kabo kryžius, šviestuvai irgi kryžiaus formos.
Patalpos pasieniuose – stalai su sumuštiniais, vaisiais, Coca cola, mineraliniu…
Dainininkai panašūs į blogai išauklėtus Dainų dainelės atlikėjus – ką dainuoja, tą ir rodo: kaip Jėzus ateina į jų širdis, kaip jie plotų, jei Viešpats jiems lieptų, kaip šauktų, jei Viešpats jiems lieptų, ir galiausiai, kaip jie šokinėtų, jei Viešpats jiems lieptų. Jei Viešpats lieptų, šokinėčiau ir aš, bet užtenka ir vieno diriguojančio vaikino mosto salei, ir mes jau visi šokinėjam bei plojam. Imu suprasti, kad sumuštiniai, ir toli gražu ne vegetariški, čia nėra šiaip sau.
Lengvai seksualiai apsirengusi mergina Patricijos Kaas lūpomis perskaito referatą apie tai, kaip juodaodžiai vergai Valstijose krikščionybėje atpažino savo likimą ir ją išpažino, ir išpažindami traukė gospelus… Kažkoks vaikiukas salės (bažnyčios?) gale pasako Amen ir visi krizena į saują.
Ką gi, Jėzus yra karalių karalius, praneša mums praplikęs ponas donkichotiškais ūsais ir barzdele iš paskutinės giesminykų eilės, taip ir giedam: Jėzus yra karalių karalius! Coca cola! Aleliuja!
Niekada nebuvau pagalvojęs, kad gospelai yra vienos banalybės, turiu omeny tekstus. Kodėl juodaodžiai galėjo dainuoti apie tai, kaip jiems visiems bus gerai, galiu suprasti. Bet giedoti banalybes yra nuodėmė! Sumuštiniai su kiaušiniais, su dešra, su sūriu, visą laiką burnoje kaupiasi seilės, jokių paveikslų, kad netrukdytų kontempliuoti paslaptis, bet kontempliuojamos banalybės ir skrandžio spazmai. Pasiimtų kokį koaną, kurių Jėzus, nebūdamas joks ten karalių karalius, yra pabarstęs. Bet ne, geriau dainuoti: O Coca cola, tu man geriausia! Oh Happy Day…
Taip aš patyriau, kuo vokiečiai užsiiminėja savaitgaliais.
Dar prisiminiau, kad šeštadienį Viešpats mane skaudžiai nubaudė – niekaip neatidarė Bernardinų puslapyje esančio komentaro Jono evangelijos eilutėms: „Dvasia teikia gyvybę, o kūnas nieko neduoda“ (Jn 6, 60-69). Ot būč galėjęs tiems atsimetėliams pamokslą išdrožt apie sumuštinius ir Coca cola bažnyčioj (?)! Bet neteko.
Pirmadienis
Kitą rytą prie Istorijos fakulteto, kur yra mūsų biuras, susitinku savo kaimyną, tas sėdi prieš saulę ir klausia – na, ar apturėjai gerą savaitgalį?
Tai aišku. Ir visi kiti klausia, kaip man sekasi. Man viskas gerai, turiu kur gyventi, nusipirkau dviratį. Negi sakysi, kad kelinta para miegi su drabužiais, dėl to atsikeli penktą valandą, nes pasidaro šalta, pinigai baigėsi, stipkė už savaitės, dieną karšta, o tavo vadovu čia paskyrė, švelniai tariant, ne patį maloniausią tipą ir niekaip negalima jo pakeisti, nu nebent jeigu jau bus visai blogai. Tai dabar sėdžiu ir laukiu, kol bus visai blogai.
Ir va, va, va, jau į pavakarę pradedu sulaukti. Dabar paklauskit, kaip man sekasi. Nė viena naršyklė negroja man radijo transliacijos su LKL finalo pirmomis rungtynėmis. Klasika, prašau, eina kuo puikiausiai, Pasaulio ir Lietuvos koncertų salėse. O Siemens arenoje negalėtumėt? Ne, negalėtumėm, the server is busy or not online. Try again later. Džiugu. Kas belieka, išgert grappos ir dainuot balkone Oh Happy Day…
Vienžo. Taip ir reikėjo iš karto daryt. Bet tai ne, dar nueisiu užsikaisiu arbatos. Į savo naujai nusipirktą Coffe Maker. Tai dabar pasakykit, ar jis suskilo todėl, kad užpyliau arbatą, o ne kavą? Praktiškas, elegantiškas, tinka greitam pašildymui ir ne mažiau greitam atšaldymui, pakelia iki 100 laipsnių pliuso. Bet turbūt nė pusės pliuso daugiau. Ir dar išlindo naujasis kaimynas. Limantas, Limantas, kokius keturis kartus. Gerai jau, būsiu Limantas, ką čia kankinsi vargšą arijų su savo žemdirbiška kalba. Juolab kad atsiprašinėja baisiai už tą chaosą, kurį man teko išgyventi pirmąją dieną. Išsikepė du karbonadus be garnyro, be nieko ir vėl nulindo į savo kambarį. Alaus negeria, mokysis. Nu jo, tokius du karbonadus suritinęs mokyčiaus aš.
Antradienis
Žiūriu vakarykščių rungtynių vaizdo įrašą degtukų dėžutės dydžio Windows Media grotuve, nieko nesimato, o ir patį galą nukirpę, tų skandalingųjų akimirkų neparodė.
Ką gi, esu prirašytas į universitetą. Niekaip nerado tokio literatūros mokslo, tai užrašė, kad esu baltistas. Būsiu baltistas Limantas.
50 eurų už studento pažymėjimą – neblogai, ką? Ir dar gavau 50 eurų sąskaitą už tris naktis Bachštrasėj.
Trečiadienis
Paaiškėjo, kad bičas su salotiniu dviračiu yra ne danas, o italas. Ir dar atsirado viena pana iš Mongolijos. Jau stačiai tikras internacionalas. Per seminarą šiandien ta mongolė nepasakė nė žodžio, bet vokiškai lyg ir moka. Aš pasakiau kokius du sakinius, o antro turbūt kažkaip neužbaigiau, nes tie vokiški sakiniai – kai pradedi, tai turi prisimint kokia forma ten pradėjai, kad viską užbaigtum, pasakiau, kelių sekundžių nejauki pauzė, keičiam temą…
Užtat universiteto bibliotekininkę supažindinau su Wilhelmo Genazino kūryba. Nežinojo tokio, ieškojau jo romano, kurio pavadinimas galėtų būti verčiamas maždaug „Meilė naivumui“, bet nerado šito. Paskui man išeinant sako, pažiūrėjau internete, tikrai daug prirašęs, bet iš buvusios Vakarų Vokietijos, tai mes jo čia nelabai ir žinom. Ačiū, sako, už supažindinimą. Nėr už ką, reikės imtis rimtesnių vokiečių švietimo žingsnių.
Ketvirtadienis
Pagaliau susitikau su savo vadovu. Geros nuotaikos ir atsipūtęs, disertaciją, sakė, galiu parašyti ir Lietuvoj. Čia visų pirma turiu išmokti vokiečių, pasiskaityti ko nors įdomaus. Klausia, ar sportuoju, sakau, kad Lietuvoj žaidžiau krepšinį. Liepia savo sekretorei surasti kokią nors krepšinio komandą, ne iš Bundeslygos, bet ir ne kiemo. Nors krepšinis jam nelabai, sako, geriausiai būtų žaisti boulingą ir gerti alų su vokiečiais. Vaikščiok į kiną. Jo, įkvėptas to vadovo, nuėjau į biblioteką, pasiėmiau Fassbinderį, dabar žiūrėsiu. Ir dar Agatha Christie, pradžiai lavinti skaitymo įgūdžius.
Penktadienis
Kokią ketvirtą po pietų iš miego pabunda kaimynas. Aišku, prieš šventąjį savaitgalį reikia išsimiegoti. Taip ir buvo, aštuntą iškuria.
Gaunu labdaros. Rankšluosčių, užvalkalų antklodei ir pagalvei, tris taures, sietuką arbatai ir formikę ledukams šaldyti. Bus proga rimčiau pasigilinti į stipresnį vietinį alkoholį.
Susirandu vietinį Akropolį. Savo ekonominę krizę esu pagerinęs aštuoniais eurais ir ketinu įsigyti antklodę, pagalvę ir paklodę. Įsigyju vyno, sūrio ir kečupo. Patalynė atskirai ir komplektais kainuoja kažkaip nerealiai. Kitoj krautuvėj randu antklodę už dešimt eurų. Tinka. Grįžtu ir kartu pasiryžtu pagaliau eiti išsiskalbti. Skalbimo mašinos kitoj bendrabučio laiptinėj. Randu tą skladuką. Susidedu drabužius, supilu miltelius, viską nustatau, spaudžiu pradėti, nė iš vietos. Visaip tupinėju apie tą mašiną, blaškaus po tą skladuką, nieko. Nei kur pinigų mesti, nei ką dar papildomai įjungti. Ateina tokia merga, susimeta savo drabužius ir sumeta eurų į tokią baltą skrynelę ant baltos sienos su kažkokiais neaiškiais mygtukais. Aišku, juokias iš mano vokiečių kalbos, kai bandau išsiaiškinti, kaip čia viskas veikia. Žvilgteliu į savo piniginę, turėtų užtekti. Sumetu du eurus, dešimt centų trūksta, turiu, bet po penkis, o tokių neima. O sumeti tuos eurus – tai kaip į aukų dėžutę, atgal negrąžina. Super. Kas belieka – susirinkt skudurus ir šiaušt namo. Bet įeina tokia stora merga, aš iškart prie jos – labas, gal turi dešimt centų. Ne, kažką šneka, nieko nesuprantu. Galiausiai einam pas ją namo, ten ji turi dešimt centų, ji man geltoną pinigėlį, aš jai du raudonus. Grįžtu, viskas veikia.
Kai gyvenimas stabilizuojasi, tai ir internetas palankesnis. Štai žiūriu tiesiogiai finalo antrąsias rungtynes, net ne per radiją klausau, o per Windows degtukų dėžutę, Rytas laimi, miegosiu jau su patalyne, nesvarbu, kad vietoj paklodės pasitiesęs vieną iš užvalkalų, bet jau kai gausiu stipendiją, turėtų būti pirmadienį, tai siautėsiu, oi siautėsiu. Oh Happy day!
