OKEANIJA

I dalis

Paauglystė

Tai buvo tik smulkus berniukas, sėdintis invalido vežimėlyje. Berniuko vardas buvo Tomas. Kaip tūkstančių kitų berniukų pasaulyje. Jam buvo keturiolika, ir mąstė jis protingai. Subrendęs ne pagal amžių, kaip sakoma.
Per dienų dienas jis sėdėdavo prie interneto, skaitydavo knygas arba žiūrėdavo pro langą. Tiesa, taip buvo ne visada. Kurį laiką jis gėrė vaistus nuo depresijos, nes labai mėgo žaisti futbolą. Vakare grįždavo tėvai, ir, jei motina nebūdavo mirtinai nusikalusi, išveždavo jį į lauką, nusivesdavo net į kavinę. Tiesą sakant, jis nelabai ir skundėsi gryno oro stoka, vasarą langas kambaryje visada būdavo pravertas.
Jie gyveno devintame aukšte, ir pro langą nieko daugiau nematė, tik namų galūnes kaip biges ir tuščią dangų, kuriame kartais šmėkštelėdavo alkanos žuvėdros, o gal kirai. Tomas jų neskyrė. Per tuos daugiau nei dvejus metus jis išmoko pažinti dangų, vienoks dangus yra pavasarį, vasarą, kitoks žiemą, rudenį. Kiekvieną dieną dangus keičia pavidalus. Tomas yra geras dangaus žinovas, tiesiog specialistas. Iš dangaus jis sprendžia apie tos dienos nuotaiką, pažiūrėjęs į dangų, jis atspėja, kokia grįš jo motina ir tėvas, ar jie eis į lauką.
Jis nemato apačioje žaidžiančių vaikų. Jį pasiekia tik garsai. Iš garsų jis sprendžia apie tai, kas vyksta apačioje. Vaikai žaidžia, susipyksta, girdisi kamuolio smūgis, šiukšliavežės, pravažiuojančios mašinos, cypiančios  padangos, keiksmai. Kažkoks trenksmas, pažirusios šukės. Iš balso jis atpažįsta savo geriausią draugą Augustą, klasiokus, jų nirtulingus, pilnus gyvasties balsus. Girdi, kaip rytą išeina, o vakare iš darbo grįžta suaugę. Ir čia, garsų pasaulyje, jis buvo nepralenkiamas, vienintelis toks savo rajone. Tik kažkodėl šito niekas nežinojo, nevertino. Iš balso, eigasties galėjo daug apie žmogų pasakyti. Tačiau nebuvo kam, nebuvo ką.
Tiesa, knygas jis dar skaitė, nors ir žymiai mažiau. Gal todėl jis buvo toks protingas, kad skaitė suaugusiems skirtas knygas. Motina, pamačiusi ant stalo “Tykųjį Doną”, atėmė, griežtai sudraudusi. Tomas nuolankiai nuleido galvą, buvo perskaitęs, tik nepasižiūrėjo padėti. Tėvų biblioteka buvo didelė, visa pasaulinės literatūros knygų serija ir daugybė kitų. Tomas nematė, kad tėvai skaitytų kada knygas, jie jas pirko taip sau, dėl grožio. Kambariai būdavo nerakinami, ir jis ratukais nuriedėdavo prie lentynų. Tiesa, knygų buvo ir aukščiau, tik jis jų negalėjo pasiekti. Kai kartą paprašė motinos, ji pasakė:
– Kai būsi didesnis.
Matyt, žinojo, kas jose rašoma.
Tuo kalba ir buvo baigta. Apatinėse lentynose beveik visos knygos jau buvo perskaitytos. Liko viena, paskutinė. Tiesa, jis net turėjo planą, tik dar nebuvo labai gerai jo apsvarstęs, jis ruošėsi pasiūlyti motinai sukrauti knygas gražiau, pagal viršelių spalvą ar serijas. Siūlymas sudėti knygas pagal temas nebūtų jos sudominęs. Jis suprato, kad turi apeliuoti į socialinius jausmus, prestižą, turi motiną pakylėti. Tomas paskutinę knygą paėmė susijaudinęs, tarsi paslaptį. Jis visada virpėdavo prieš susitikimą su knyga, o čia dar paskutinė, kažin kada jis gaus paskaityti naują knygą. Tai buvo F. Dostojevskio “Idiotas”. O, kaip jis susižavėjo kunigaikščiu Myškinu ir Nastasja Filipovna. Tai buvo viena tų knygų, kurias jis priėmė grynai kaip realybę, prieš užmigdamas ilgai galvodavo apie tų žmonių gyvenimą. Atrodė, kad iki šiol jis net nebuvo nieko skaitęs, galinga cunamio banga nunešė visas anksčiau skaitytas knygas. O viršuje gulėjo daugiau Dostojevskio knygų, visa serija. Gulėjo tuščiai, niekieno neskaitytos, visiškai naujos. O juk jis galėtų jas perskaityti, suteikti joms gyvenimą, bet neturi kaip, nepasiekia. Kai atvažiuos pusseserė Vita, reikės paprašyti. Ji protinga mergina. Vita jam padės. Ir parašo jai žinutę. O atvažiuoti ji planuoja negreit. Tomas galvoja, kad jis Vitai tikriausiai neįdomus arba ji jaučia Tomui panieką.
Tą vasarą tėvai jam pagaliau nupirko kompiuterį ir įvedė internetą. Kad ir kaip juokingai skamba, bet tai jam buvo kitas langas, langas į pasaulį. Visiškai atsitiktinai jis pabraidė po įvairias žinių, naujienų, paieškų, pažinčių svetaines… Ir žaidimų, žinoma, žaidimų. Kelias dienas tai darė aistringai, daug skaitė, domėjosi, žiūrėjo paveiksliukus, žaidė, bandė prisiregistruoti tai vienur, tai kitur. Susikūrė elektroninį paštą ir vienoje pokalbių svetainėje užsiregistravo.
Kompiuteriu naudotis dar buvo pramokęs mokykloje, kai ją lankė. Čia jis ir įsikūrė. Čia buvo jo namai, simbolinis dienoraštis, draugai. Dienų dienas kiurksodavo tenai, galima sakyti, ten pradėjo vykti jo gyvenimas, o čia tarsi užsibaigė, nyko, menko. Žmonės čia buvo mieli, šilti, žaismingi, nors kai kurie ir išpuikę, pernelyg jau susižavėję savimi, pasitikintys. Nick’as jo buvo „mažasis Idiotas“, pasivadino savo mėgstamiausio herojaus vardu. Jam atrodė, jog kunigaikštis geriausiai atspindi jo dvasinę būseną. Jis buvo pasirengęs įsimylėti. Kad ir vaizdą pro langą.
Toje svetainėje jis galėjo būti sveiku, vaikščiojančiu, žaidžiančiu futbolą, netgi “kietu”, niekas nieko neįtardavo. O kai jam nusibodo, jis susikūrė daugybę klonų, jis galėjo būti kuo panorėjęs: moterimi, vaiku, seniu, ir visi priėmė, toleravo, suprato, dalijosi filmais, muzika, giliomis temomis, išgyvenimais, bendru pamišimu. Paskui jis išmoko toje svetainėje būti netgi savimi, “luošiu”, ir, keista, niekas neatstūmė, nepaniekino. Tomas čia galėjo net šnekinti mergaites, jas „kabinti“. Jam patiko tas žaidimas, ir jis sukūrė daugybę klonų, kol vieną gražią dieną apsižvalgė, supratęs, kad toje svetainėje jis vienas ir tėra. Jis pernelyg išsiplėte, tapo didelis, tūkstantinis ir… bendravo pats su savimi. Šitai jį ir nuliūdino. Tada Tomas pradėjo kitą veiksmą, vieną po kito naikino savo klonus, bandydamas atgauti prarastą erdvę (o turėjo būti priešingai), bet erdvės nesidarė daugiau… Tuštuma plėtėsi milžinišku greičiu. Vis ta pati pilkuma, ir jis pats toks nuobodus mažasis Idiotas, na ir kas, kad šaunus, žaidžiantis futbolą, vis tas pats Luošys, na ir kas, kad gilus, nepaprastas, ta pati Nastasja, na ir kas, kad pamišusi ir be kompromisų… Buvo velniškai pikta, nuobodu, liūdna. Jam ir vėl reikėjo vaistų.
Visa ta internetinė erdvė tik paryškino jo negalią, netektį, jo tikrovės ilgesį, tik sustiprino jo svajonę tapti geru futbolininku. Svajonę, kuri gėlė skaudžiai ir kuriai niekada nebuvo lemta išsipildyti. O dabar buvo dar ir apkrėstas… tuštuma. Liga, nuo kurios vaistai dar nėra atrasti. Jis troško kažko realaus, prie ko galėtų prisiliesti, tačiau tik pasiutiškai suko ratus po kambarius arba sėdėdavo apatiškas, kaip įbestas, be jokių gyvybės žymių. Dabar jau tos tuštumos negalėjo įveikti net knygos, nes tai buvo tos pačios netikros tikrovės atmaina, tik švelnesnė, bent taip jis galvojo tuo metu. Tada jis dar nežinojo, kad jam reikia naujo svajonės medžio.
Jis kaip visada vis dar bukai klaidžiodavo po internetą, apatiškai pasitikrindavo paštą, jis negalėjo susitikti su tais žmonėmis, kurie jam vis dar rašė, bijojo pasirodyti. Tai buvo įprastinis rytas, rytas kaip kiti rytai, tiesiog eilinis vakarykštės dienos klonas. Jis kažką vartaliojo, kai jam kilo mintis apie OKEANIJĄ. Išsigandęs daugybę kartų spaudė “Undo Typing”, bet nieko, nė mažiausios užuominos apie Okeaniją, kol sugrįžo ten, kur buvo pradėjęs. Iš kur ta mintis, iš kur OKEANIJA. Jis niekada nebuvo apie ją galvojęs. Atsidaręs „Google“ įvedė žodį “okeanija”, paspaudė „Enter“. Žodis atvėrė ištisą salynų pasaulį, Australiją, Naująją Zelandiją. Kokių tik žodžių ten nebuvo: Fidžis, Vanuatu, Papua, Naujoji Gvinėja, Kiribatis, Samoa, Niue, Tokelau:
“Tokelau koralinės salos (Naujosios Zelandijos teritorija) yra Ramiajame vandenyne, Polinezijoje, plotas 10 kv. km, gyventojų skaičius 1 400, sostinės nėra, nes kiekvienas atolas turi savo administraciją. BVP vienam asmeniu 1 000$, nėra interneto, televizijos, mobiliųjų telefonų, radijo stotys kiekviename atole pranešinėja tik orų prognozes.“
Jis apsiverkė. Kūkčiojo vienas kambarių glūdomoje. Ne iš bejėgiškumo, ne iš vienatvės, ne iš skausmo, o iš nuostabos ir laimės. Jis buvo įsitikinęs. Jis buvo tikras. Nuvyks. Pasieks Okeanijos salas. Kad jos čia pat. Kad rytoj. O paskui perskaitė, kad kelionė dvidešimt penkioms dienoms keturiems asmenims du tūkstantis šeštaisiais metais kainavo apie šešis tūkstančius dolerių. Ir tada iškart ėmėsi darbo:
„Esu vargšas invalidas berniukas, prikaustytas prie vežimėlio. Man keturiolika metų. Mano svajonė – nuvykti į Okeaniją. Padėkite ją įgyvendinti, paremkite materialiai. Teatlygina Jums Jūsų Dievas. Tomas“ Nurodė tėvų sąskaitą. Ir išsiuntė į visą pasaulį, visiems pažįstamiems, draugams, įmonių vadovams, į tuos elektroninius pašto adresus, kuriuos tik rado internete ir į kuriuos pajėgė parašyti.
Žinoma, jį bandė atkalbėti. Atvažiavo net pusseserė Vita iš kito Lietuvos galo, lyg jai labai toli tai būtų buvę padaryti anksčiau, kai jis knygą iš viršutinės lentynos norėjo pasiimti. Pasamdė kaip autoritetingą asmenį.
– Taip, aš suprantu, kad svarbiausia Okeaniją atrasti viduje, – ne vieną kartą sakė Tomas pusseserei ir tėvams, kurie švelniai jį bandė perkalbėti. – Tai yra svarbiausia, bet… Kas būtų, jei visas realybes mes surastume viduje lyg kokiame tamsiame maiše? Būtų labai neįdomu. O dar baisiau – dėžėje… Arba, kad Okeanija reiškia tą ir tą… Irgi neįdomu. Jūs dar sakote, kad Okeanija yra čia, tačiau aš nenoriu Okeanijos atrasti ten, kur jos nėra; jūs sakote, kad ir Okeanijoje nėra Okeanijos, bet… aš tuo netikiu. Okeanija turi būti ten, kur yra Okeanija.Turiu tuo įsitikinti, turiu tai patikrinti. – Tomas irgi kalbėjo švelniai, ir jo juokas pro primerktas akis visai nebuvo piktas, tik kaip žmogaus, turinčio kažkokią užmačią, ir kiek trūkčiojantis, desperatiškas.
Tomas užsispyrusiai laikėsi savo. Visi tie galvojimai ir kalbėjimai  Tomui regėjos tokie netikri. Ir tik žaidimai. Tik nuolatiniai atsitraukimai ir pasidavimai, nuolatinis kompromisas su savimi. Tai buvo velniškai nyku. Ir tie patys žmonės nepastebi, kokie jie yra nykūs dėl savo nuolatinių kompromisų, dėl savo neįgyvendintų ir pamirštų svajonių. Kokie jie yra mirę su savo šaldytuvais, automatinėmis indaplovėmis ir plazminiais televizoriais.
Žinoma, tėvai bandė jam uždrausti kategoriškai. Tačiau, pasikalbėjęs su motina, Tomas, mažasis dangaus ir žmonių iš balso žinovas, sugebėjo ją įtikinti, kad į Okeaniją jam reikia, kad būtinai. Motina net  pradėjo kalbėti priešingai, stojo jo pusėn, nors ir atrodė sutrikusi ar net kiek išsigandusi.
– Reikia vaikui, nieko nemato, tai paskui dar… – ir nutildavo vos neapsiverkusi, bet kantriai palaikė sūnų ir jam padėjo.
Tomas surinko reikiamus pinigus ir išvyko į Okeaniją. Iš tos kelionės nebegrįžo, ten ir numirė ant motinos rankų, susigriebęs kažkokią retą ligą, baisius skausmus kentėjo. Matyt, imunitetas buvo nusilpęs nuo ilgo buvimo kambariuose. Apie tai net laikraščiai rašė. Apie neįgalų berniuką, įgyvendinusį savo svajonę. Ten tik nebuvo parašyta, kad prieš mirtį jis šypsojosi ir nepaprastai laimingas buvo, motina suprato, kad verkti dabar, kai jos vaikas miršta toks laimingas, būtų tiesiog šventvagystė.

II dalis

Individualus planas

Manote, kad neįgaliam keturiolikmečiui vaikui, kad ir koks sumanus jis būtų, pavyko įtikinti savo motiną vykti su juo į Okeaniją? Šitaip manyti būtų pernelyg naivu. Net jei ta motina būtų mirtinai nusikalusi, vis tiek.
Elvyrai buvo netoli keturiasdešimties. Be darbo ir namų ji daugiau nieko nematė. Darbe – kompiuterio ekranas ir popieriai, šūsnys popierių su daugybe skaičių. Ji dirbdavo iki nukritimo, ir prieš darbo pabaigą skaičiai jai akyse pradėdavo pintis, mirguliuoti, bet turėdavo įkvėpti, ir toliau. Dabar ji sudarinėjo balansus, nors kažkada svajojo apie visai kitus dalykus. Kada, prieš dvidešimt, daugiau metų?
Ištekėjo jauna. Vėliau susilaukė Tomo. Gyvenimas atrodė gražus ir su perspektyva. Jie planavo ir daugiau vaikų, bet ji nebegalėjo pastoti. Bėgo metai, santykiai su vyru atšalo, pasidarė formalūs, be ugnelės, kaip sakoma. Ji buvo taip siaubingai įstrigusi, jog neturėjo net vietos kur išsiverkti, nebent tualete. Vyras buvo toks, kuris nė per žingsnį nepaleidžia žmonos. Ir Elvyra per daugybę metų labai pavargo, tiesiog duso nuo įtampos ir iš bejėgiškumo, negalėdama nieko pakeisti. O paskui ta avarija. Jiems su vyru nieko, o štai vaikui…
Bet vis tiek ji buvo sena gudročė. Slapčiomis įsimylėdavo vyrus. Daugybę vyrų, tik niekas niekada to nežinojo. Elvyra tai laikė savo silpnybe, išmoko tai nuslėpti, t.y. nutaisyti tokią veido išraišką, jog net didžiausiam jausmų ekspertui pažvelgus niekas nebūtų aišku. Ir balso tonas visada šaltas. Sakiniai trumpi, aiškūs, kapoti. Ir apskritai ji turėjo šaltos, koketuoti nemokančios moters vardą.
O kažkada ji skaitė knygas, kaip dabar jos sūnus. Tiesa, tai buvo labai seniai, kai ji mokėsi dar mokykloje. Todėl ji ir žino, žino, ką sūnui galima leisti skaityti, o ko ne. Dabar jau ne, knygų nebeskaito. Nuo kada? Tikriausiai nuo tada, kai ištekėjo. Liko tik labai maža laiko atkarpa – vakaras, tačiau ir tą reikėjo skirti vyrui ir vaikui. Vyras nuolat reikalavo dėmesio ir mažiausią progą suradęs priekaištaudavo, kad ji jo nemylinti. Ji net tikėjosi, kad metams bėgant jo jausmai atšals, bet ne. 

Tiesa, bėgant metams jis nebebuvo toks atidus, pasidarė grubesnis, nepaisantis jos nuomonės, bet taip pat tebetvirtino, kad ją myli. O, Viešpatie, jis mylėjo ir mylėjo Elvyrą net ir prabėgus dešimčiai metų nuo jų santuokos… Tos meilės Elvyrai jau buvo iki kaklo, baigė joje ir nuskęsti. Ir ką tu gali pasakyti vyrui, kuris tave taip karštai ir ištikimai myli, vyrui, kuris dėl tavęs net neturi draugų, neina žvejoti ir, kad tavęs nepaliktų, net geria namie. Vienas. Neturi jokio pomėgio, nes labiausiai vertina šeimą. Jos poreikiai taip pat buvo išgyvendinti, juk svarbiausi yra šeimos poreikiai. Nežinia, kaip ji tai ištvėrė tiek metų, bet jos ištvermei artėjo galas… Švelnus ir mylintis vyras darėsi nepakenčiamas. Net tie vyrai, kuriuos ji įsimylėdavo slapčiomis, po teisybei, taptų nepakenčiamais, vos jų santykis taptų realus. Todėl ji buvo atsargi, sėlinanti, ir savo gyvenimo laivelį vedė tarp svajonių ir realaus gyvenimo upės, kad tik nenusprūstų į kurią tai pusę, nes tada taptų tik arba pamišusi, arba nyki, išsipylusi. Gyvenimą saugančios ribos jai buvo aiškios, ir Elvyra jas saugojo. Gal todėl ir ištvėrė, bet… Užtenka akimirkos, ir tu gali prarasti pusiausvyrą. Galbūt taip ir atsitiko Elvyrai… Jos sklandaus gyvenimo „namai – darbas“ laivelis susvyravo… Jai pradėjo stigti  prasmės pojūčio. Štai vyras tokiu negalavimu niekada nesiskundė: jam viskas buvo aišku, pasaulis turėjo aiškų surėdymo vaizdą, ir gyvenimas vyko pagal planą. Nors ir jam gal nebuvo taip gerai, kaip jis demonstravo. Kitaip nebūtų kiekvieną vakarą prie televizoriaus atgulęs ant sofutės ir jaukiai, šeimyniškai girtuokliavęs. Aš uždirbu pinigus, sakydavo jis, ir taškas. Elvyra žinojo, kitos pasakytų: idealus vyras. Galbūt tai ją labiausiai ir slėgė. Idealus vyras. Ak…
Ar reikia dar sakyti, jog jos įsimylėjimai specializavosi lyderių srityje. Štai ir dabar ji viską daro su klaidom, ir niekas kuolo ant galvos netašo, nes žmonės jai jautė prielankumą, o vyrai gal ir įsimylėdavo, o gal visiems buvo tiesiog juokinga. Stropumas, dorovė ir begalinis stengimasis iš jos trykšte tryško, tikriausiai jai todėl ir nesisekė. Ir kai galop vadovas galantiškai jos paklausė:
– Jaučiu, kad tu man kažką jauti… Ar tai tiesa?
Ir kaip nejausi, kai ji „įsimylėdavo“, tai spoksodavo akis išvertus į savo objektą, žvilgsniu rarindavo įvairias kūno dalis, ypač rankas, veidą, ir tik taikėsi pagauti žvilgsnį… Kažin ar tai galima vadinti įsimylėjimu, greičiau jai patiko žavėtis savo objektais ir fantazuoti. O gal tai visai normalu, pernelyg normalu: moteriai žavėtis vyrais, stebėti, vertinti.
– Na, ir kas, – pasakė ji. – Kad įsimylėjau.
Ir išėjo iš kabineto, net nepažvelgusi į savo „objektą“. Objektas po tokio klausimo jai pasidarė absoliučiai neįdomus. Stačiai apskritas nulis. Kaip jis drįsta… Ir trenkė durimis. Ji trenktų durimis net tada, jei „jaustų meilę“, ypač tada, nes meilės jai jau buvo iki kaklo. Bet – ar ne apie tai ji svajojo būdama aštuoniolikos metų? Ar ne apie amžiną, per gerklę išlindusią meilę? O juk jos šeima buvo ideali… Ko labiausiai ji bijojo dabar – tai iš tikrųjų įsimylėti… Bet kuo skiriasi tikras įsimylėjimas nuo netikro, niekaip negalėjo atskirti. Bet būtų taip įdomu. Ak, kaip ji norėtų iš tikrųjų įsimylėti… Tokio iš tikrųjų, kuris sujauktų visą jos gyvenimą, bet… nepražudytų. Elvyra labiausiai bijojo pražūti. Jos gyvenimas nuolat laikėsi ant plauko, ji labai sunkiai kūrė gyvenimą.
Kai Tomas pradėjo kalbėti apie Okeaniją, ji sutriko. Nieko nebuvo apie Okeaniją girdėjusi. Bet greitai tos minties nusitvėrė, kaip skęstantis griebiasi šiaudo. Neįgalaus vaiko pasiūlyme ji pamatė galimybę, slaptą galimybę ištrūkti. Nors akimirkai… Okeanija ne Okeanija – visiškai nesvarbu. Ji neturėjo jokios galimybės ištrūkti, o dabar… Su ligotu vaiku jai pavyks. Ji tai žinojo. Ir jei ne motina, Tomas niekada nebūtų pasiekęs Okeanijos, surinkęs reikiamų pinigų. O taipogi Elvyra be savo vaiko… Jie dar nebuvo išvykę, o Elvyra jau gyveno Okeanija. Įgavo jėgų, energijos, turėjo tikslą. Laike visai jie išsitęsė, bet motina ir sūnus buvo tikri, kad jiems pasiseks. Tiesa, darbe sekėsi sunkiai, ji visa užsikrėtė Okeanija. Jos galvoje buvo tik Okeanija. Ji klydo, vėlėsi, darė klaidų, taisė, sukosi; bet per daug nesikrimto. Šalia buhalterinių programų ir skaičių atsirado puslapiai apie Okeaniją: žemėlapiai, nuotraukos, aprašymai. Pradėjo mokytis anglų kalbą.
Elvyra sutiko su Tomo Tokelau salos pasirinkimu, aplankant Australiją ir Naująją Zelandiją, pakeliui – galbūt Fidži ir Tonga salas, iš esmės jai buvo nesvarbu. Tokelau ne Tokelau, jai buvo tas pats; ji aistringai rinkosi žinias apie Okeaniją, svarbus buvo pats veiksmas, aistra, kurioje ji galėjo užsimiršti. Tokelau sudarė trys salos: Afatu, Nukunonu, Fakaofo, pastarajame jau buvo įvestas internetas, internete matė besišypsančius čiabuvius prie kompiuterio. Technologijų pažanga buvo įsibrovusi į pačią Dievo širdį. Tokelau priklausė Naujajai Zelandijai. Kelionė turėjo būti ilga, nes laivai iš salų išplaukdavo kas antrą savaitę ir plaukdavo po kelias dienas. Ji buvo įsitikinusi, kad turistinė kelionė jiems netinka. Jai su sūnumi reikėjo individualaus maršruto. Ir Elvyra tą maršrutą sudarinėjo, audė iš savo fantazijų. Visas mūsų gyvenimas suaustas iš fantazijų, jei ne mūsų pačių, tai kitų fantazijų. Jei fantazuoti nemokame mes, už mus kuria vaizdinius kiti. Kad ir televizija. Vadinamasis realus gyvenimas irgi yra fantazija. Gyvename taip, kaip sugalvojame. Kuo mūsų fantazija lakesnė, tuo gyventi įdomiau. O jei ne – tada darosi nyku. O fantazuoti žmonės bijo. Tai ir sėdi prie televizoriaus.
——————-
Po vaiko mirties Elvyra liko Okeanijoje, į Europą negrįžo. Nebeturėjo pinigų. Fakaofo saloje parašė vyrui: „Mielasis, mes netekome sūnaus. Pinigų grįžti neturiu. Gal gali atsiųsti. Elvyra“. Bet ne, jokio atsako. Argi vyras jos neperspėjo: „Jeigu tu išvyksi į Australiją, gali laikyti, kad mes nebe vyras ir žmona.“ Visą tą užmačią vykti į Okeaniją jis laikė vykimu į Australiją. Okeanija – jam liežuvis neapsivertė. Bet Elvyra vis tiek tikėjosi… Saloje laukė tris dienas. Nemiegojo, tik klaidžiojo po internetą. Fakaofo saloje internetas yra nemokamas, finansuoja Tokelau fondas. Trečiąją dieną į pavakarę atrado interneto pabaigą, ir nors žemė yra apvali, internetas – ne, jis vis dėlto turi pabaigą, pabaiga yra čia:  http://www.endoftheinternet.com/. Tiesa, Elvyra netikėjo kad Žemė apvali, o internetas plokščias. Greičiau priešingai, bet horizonto linija vis tiek yra nepasiekiama. O viskas, kas neturi pabaigos, yra apvalu, rutulio formos. Daiktai taip pat yra apvalūs: turi įžvelgiamą nuspėjamą formą, bet neturi pabaigos. Ar Fakaofo saloje, kur šypsosi aborigenai ir ji neteko savo vaiko, yra tik tam, kad pasaulio gale atrastų ir interneto pabaigą? O kad ji galėtų susisiekti su savo sistemų administratoriumi… Ji kažką pražiūrėjo, be abejonės, tiesiog pražiūrėjo. Kažkoks bjaurus pokštas visa tai.
O paskui išplaukė į mažesnę salą, kur nėra interneto, kur nieko nėra, kur jos galėtų labiau nebūti. Gimines pasiekė gandai (gandai pasiekia net iš Australijos), kad Nukunonu ji gyveno su polineziečiu Pio, augino ir skynė bananus. O paskui, kad pasitraukė į negyvenamas salas medituoti. Kad savo gyvenimą taip ir pabaigė, kad pražuvo. Tokie žmonės kaip Elvyra visada pražūva. Tiksliau, jie visada suranda galimybę, kaip pražūti, pražudyti save. O gal ne, gal viskas buvo kitaip. Kas žino. Tokie žmonės visaip bando pražūti, bet ir jaučia juos prilaikančią ranką iš aukščiau. O paskui dar sklido gandai, kad Europą ji pasiekė ir kad kažką atrado, kažkokį pasaulinio lygio atradimą (ir ko tik žmonės neprigalvoja)… Tik kur ir ką, niekas nežinojo.
———————
Elvyros vyras, jis buvo teisingausias šitoje istorijoje, nesiplėšė, nesidraskė. Tos moterys vis kažko nori, kažkokių neįmanomų dalykų, joms amžinai viskas negerai, ištisai zirzia, amžinai joms kažkas niežti… Gyventų sau ramiai, mylėtųsi, mėgautųsi gyvenimu, miegotų sau ir skaniai valgytų, juk tai ir yra prasmė. Juo labiau kad taip ją mylėjo. O ji, matai, apie prasmę, apie kokią dar prasmę… Kalbėjo apie išsiprogramavimą, visišką, iki galo, kad svarbu tiktai viena: ar siela pakankamai išprotėjusi… Arba: „Tiems, kuriuos myli ir kurie myli tave, to sakyti nereikia“, o čia jau visai nesąmonė. Et, supaisysi tas moteris…
– Myliu tave, mažute… – sumurmėjo apsnūdęs. Ir užmigo, apsikabinęs savo antrąją žmoną.

———————
Auksė atsiduso, atsitiesė nuo ekrano. Pažvelgė pro langą.
Tai kur vis dėl to yra pabaiga?