Ona Jautakė
Sekmadienis. Tėviškė
Vėjas kedena
Į krėslo ranktūrį
Įsikibusią skarą.
Ji skristų kartu,
Yra jau beveik
Pasiruošus ,
Tik vėjas
Išsiveja strazdą…
Dulsvas šilko šešėlis
Lieka saulei ir kambariui.
Marginiai
Išpėduoja sienas.
Yra
Šiek tiek nevilties ir palaimos
Dienoj, besipuošiančioj
Vakarui.
Truputis meilės rudenį
Jau užrakintas vanduo, o
Eric Clapton lyg sau
Pusbalsiu murkuoja apie lapų kritimą,
Kaip liūdnai jie palieka medžius,
Į taktą siūbuoja
Basos moters klubai
Ir voratinklis tarp jurgino žiedų.
Dar galim pabėgti
Į vasarą, bent pamėginti.
Ten nuskinčiau tau rožę,
Kiek vėlyvą, tikriausiai ji paliesta subyrėtų
Į kilmingo aksomo skiautes,
Plokštelė užsikirstų ir imtų kartotis,
Dar kas nors fatalaus ir juokingo nutiktų,
Jei čia būtum…
Bet ruduo:
Lyja švelniai
Lyg glostytų galvą.
Kartojas ir auga
Kiek ištylėti turi dėl paprasto žodžio
Apie seno namo sutemas,
Kurios lietuj šniokščiant lauke
Yra tokios jaukios
Ir kvepia alyvom,
Apie vapsvą išlytais sparneliais,
Nebegalinčią skristi, bet mokančią
Atšlyti nuo manęs visu kūneliu,
Sklidinu gyvybės,– neliesiu,
Tegul dūzgia savo kalba
Apie gaurės viduriukų geltonį
Ir rūdžių spalvos rupūžiuką,
Kuris kabarojas per slenkstį.
Viskas matyta ir viskas kartojas,
Ir žodžių iš kur naujų bepaimsi?
Bet kartojas gražiai.
O kartais ir auga.
Sraigė
Toli
Nuo laimingų akių
Ir
Vasaros dūksmo
Miršta sraigė.
Niekas nepastebi,
Kaip
Lengvėja jos namas–
Virsta
Mažu karsteliu.
Sidabras
Lyg senas sidabras
Plaštakė
Glustelėjo.
Turbūt sapnavau,
Tik
Ant riešo
Paliko
Kelios smiltelės
Palaimos.
Vakaras
Drovus dūmelis:
Kalas į dangų želmuo,
Auginantis debesiui
Duoną.
Palaistyk!
Akyse
Tau
Į akis
Žiūri paukštis,
Pakibęs
Anapus lango:
Kažkas svarbaus,
Ko popieriaus lapui
Nepasakysi.
Virš galvos
Aš pati sugalvosiu
Šitos istorijos pabaigą.
Dar per anksti,
Debesis virš galvos prinokęs,
Bet dar neišlytas.
Virš lapijos, pažadintos vėjo,
Skrenda balandis:
Kojos pariestos po kūneliu
Tarsi lovoj žaidžiančio vaiko.
Nežinojau, kur
Slepia kojas tie, kurie moka
Skraidyti…
Kai paskutinį kartą skridau,
Kojos ištiestos buvo lyg kiro.
O rankos kryžium į žemę…
Sapne, kai kristi baisiau
Nei gyvenime.
Kelio dulkės
…tavo eilėraščiai-smėliu pabarstytas
Kelias į tėviškę, sakė kritikas.
Mūsų tėviškės buvo greta,
Gal čia komplimentas, galvojau.
O kojos pašėlo :prisiminė kelią namo,
Tą lengvumą, kai nuspirtos basutės
Siūbuojasi rankoj,
Ne šiaip, o į taktą striksėjimui,
Molio dulkių pudra nutupia
Pėdas ir kyla aukštyn.
Kai išsuksiu iš kelio,
Liks dvi vėžės
Ir smilgų upelis per vidurį…
Rasa, nuskalaujanti dulkes šaltai ir baltai!
Kartais sapnuoju kelią ir dulkes,
Pilką vėtrų nudilintą kryžių pakelėj,
Tokį nukaršusį, kad gali atskirti
Medžio kietąsias rieves ir minkštimą,
Ir erškėtrožę, įsikibusią šlaito lyg rankos,
Kaip jie laukė sugrįžtant, mirę abu…
Jau ne Šiapus… Bet ir dulkės – jau kitos.
Smėliu pabarstyti keliukai
Subyra patys. Apauga žole. Išeina,
Ieškodami mūsų pabėgusių kojų…
Jų dulkės kažkur žiburiuoja saulėkaitoj.
Gal dar mūsų galvas barstys
Kada nors, kai būsim ir vėl maži…
Šulinys
Šviežiai suraikytuos arimuos
Tarpustotėj tarp Lietuvos ir žemaičių
Gauruotam rūke regėjau
Paklaidintą benamį šulinį.
Nė žymės, kur žydėta obels.
Nė užuominos, kur alyvų
Pro mažą langelį žiūrėta
Ir klausta:
Ar tikrai yra mumyse
Kokia šventa paslaptis,
Menka kibirkštėlė,
Dėl kurios vertėtų
Siurbti gyvastį iš gelmių?
Snaudžia vėjas ant rentinio.
Tyli šešėliai.
Tai į ką įsitverti,
Kai mažta ir mažta
Lengvabūdžių plevenančių vasarų?
Kai neša plentas pro šalį
Vėleles ir gyvuosius,
O pusiau sumerktos blakstienos
Uždaro tėviškę
Į rūko karstelį?
Vasara
Pagal Gustavą Klimtą:
Dailučiais žiedadulkių žvynais
Inkrustuoti
Nuo saulės pamišusių
Gražiųjų mauduolių kūnai.
Erotiškai virpa upė,
Jos seklumos – sietuvos,
Pasaulis pakvimpa
Geltonu lūgnės perkeliu –
Namų suknele,
Skirta vasaros dvarui…
Tam, kurio gelsvi lyg koriai
Ir kvapnūs sienojai
Skamba ant kalno
Per miegą. Vilioja artyn,
Bet kai pabundu, žinau:
Niekur aš neisiu,
Nes ir taip esu
Amžinai savo tėvo namuos,
Kur krapnoja builių lietus
Į palaidus
Paklydėlės plaukus.
Sena daina
Priedainį baltą,
Lyg pokario
Nuotakos šydas
Iš paprasčiausios užuolaidos,
Rygoj išmainytos
Į sprindinius lašinius,
Perplėšia varnas.
Trūkinėja daina,
Kol pavirsta į aidą.
Nepražysta alyvom jaunystė,
Kurią susapnavo
Kaimo fotografas
Su „Leika“ ant kaklo,
Smigęs po jazminu panamėj
Nuo vyšniom pakrosytos
Iš pilvotojo butelio –
Nuolatinio užstalių svečio…
Buvo gražu.
Gal net juokinga.
Tik vienodai, vienodai
Mus apsėja
Beržo sėklom rugsėjis…
Nesuklupk ant žolės.
Dar ne laikas.
Gal dar kartosimės?
Rudens triptikas
1.
Gaila lapų,
Sumintų tamsos.
Kitąmet bus kiti.
Ir kitokie.
2.
…Žūtbūt sulaukti rudens,
Kai mėtys po kojom kaštonai
Nevertiems šokoladą…
3.
Kerpių rožės pražydo
Akmens rievėse.
Ženklas sniegui iškristi.
