Pandoros skrynia

Algis Kuklys

Pandoros skrynia

Prieš mirtį jo tėvas paliko testamentą, o jame buvo parašyta, kad saugotų skrynią, paliktą rūsyje, tačiau neturi teisės jos atidaryti. Kaip tai suprasti, sutrikęs paklausė vyras nustebusias akis įbedęs į žilą notarą. Jūs neperskaitėte testamento priedo, ramiai atsakė svečias. Jis tuojau atplėšė voką ir išėmė laišką.

„Sūnau, nesistebėk mano prašymu, jog tau neleidžiu atidaryti tos prakeiktos skrynios. Aš Tau viską paaiškinsiu. Visų pirma, šita skrynia – mano tėvo palikimas. Jis taip pat įspėjo, kaip įspėjau ir Tave, kad jos nevalia atidaryti ir skaityti joje saugomos literatūros. Ten esančios knygos tarsi koks maras, jos įspūdingos, bet labai kenksmingos. O juk žmonės, kad pasiektų savo juodus tikslus, nesiskaito su jokiomis priemonėmis. Ir įvairūs niekšai atvirai arba slėpdami savo tikslus, įvaldę demagogijos meną, girdi, jie viską daro dėl žmonijos progreso, uoliai mokosi iš tokių gudrių knygų, kurios paslėptos skrynioje. Manau, kad perskaitęs mano laišką, suprasi, ką norėjau pasakyti, todėl būk atsargus ir išmintingas. Tuomet gyvenime turėsi mažiau bėdų. Tavo tėvas Liudvikas.“

Jis lėtai ant stalo padėjo laišką ir vėl pažvelgė į notarą, kuris ironiškai šypsojosi. Gal skaitė šį laišką, nejučiomis suabejojo, paskui palydėjo svečią iki stiklinių durų. Tą akimirką jis išgėrė brendžio, prisimindamas velionį tėvą, su kuriuo kartu žiūrėdavo krepšinio rungtynes, išgyvendami dėl mėgstamos komandos žaidimo. Vis dėlto velionis tėvas buvo didelis keistuolis, dingtelėjo kritiška mintis, kai išgėrė du šimtus gramų brendžio, todėl šį vakarą pasiryžo išgerti visą „Tores“ butelį, ko niekada nedarydavo. Gal į jo širdį įsismelkė gailestis, o gal žmogaus beprasmiškumo nuotaika? Jeigu sunku suvokti savo jausmus, tai net neverta spėlioti apie svetimus… Tai dėl ko, po velniais, aš gyvenu ir ką čia veikiu?

Pažadino jį įkyrus mobiliojo telefono zvimbesys, nes skambino bičiulis Tomas iš jo darbovietės siūlydamas keletą išvaizdžių merginų. Šiandien bobų nenoriu, nes tuoj gersiu antrą brendžio butelį, sulemeno jis ir išjungė telefoną ant sofos, po to žiopsojo į didelį televizoriaus ekraną, kuriame kažkoks nuplikęs politikas dėstė savo „šventąsias“ tiesas. Šitą padarą nušaučiau pirmiausia, niūriai pagalvojo, kai sunkiai pakilo nuo sofos ir nuslinko į virtuvę. Ten iš šaldytuvo išsitraukė šokoladinių ledų, o iš siauros ir aukštos spintelės – prancūzišką brendį. Velniop sušiktą civilizaciją ir visus impotentus, kurie save vadina „politikais“…

Kitą dieną pagirios atrodė baisios, bemaž inkvizicija, kuri mėgo rafinuotus kankinimus ir visa tai jie darė dėl švento tikėjimo. Iš pradžių jis gėrė vandenį su sodos piliulėmis, bet ši priemonė mažai ką padėjo. Po to jis palindo po šalto vandens srove, kol pamėlo rankų plaštakos. Ir kodėl aš tiek prisigėriau? Juk Žemėje – ar eisiu, ar neisiu prie tos prakeiktos tėvo dėžės, – vis vien niekas nepasikeis. Žmonių, tarytumei skėrių, ir visiems daug ko reikia… Pasaulį jau gelbėjo Jėzus Kristus, bet jį, idealistą, prikalė prie kryžiaus. Ir kiek buvo tokių pranašų ir gelbėtojų?..

Po kurio laiko, pažvelgęs į televizoriaus kvadratą, nejučiomis prisiminė velionio tėvo dėžę su paslaptingomis knygomis, tačiau tingėjo nusileisti į rūsį, nes, taip padaręs, turbūt neiškentėtų jos neatidaręs, o tuomet… Todėl stengėsi nukreipti dėmesį kitur. Paėmęs laikraštį, peržvelgė ką skelbia įvairios antraštės, ir staiga jį sudomino tai, jog Domino teatras rodys spektaklį pagal Šekspyro dramą „Ričardas III“. Tuomet, persirengęs geresniais rūbais, sėdo į automobilį ir po pusvalandžio buvo prie bilietų kasos. Kadangi miestelėnai į teatrus nesiveržia, jis nusipirko brangesnį bilietą parteryje, o laisvo laiko turėjo nemažai, tai užsuko į gretimą barą, kad išgertų kavos ir suvalgytų gardų sumuštinį. Juk spektaklis pasibaigs po dviejų valandų. Ir čia jo žvilgsnis netikėtai susidūrė su patrauklia moterimi, kurios akys jam daug ką pasakė. Galai nematė spektaklio, susimąstė gerai nusiteikęs ir atsisėdo priešais nepažįstamą moterį. Nuo jos sklido patrauklus, netgi egzotiškas kvepalų aromatas, todėl, pasakęs vardą, pasiūlė išgerti brendžio arba likerio. Man labiau patinka Šartrezo likeris su kava, nusišypsojo moteris, vardu Oksana. Jūs rusė, susidomėjo vyriškis ir atidžiai nužvelgė jos veidą, krūtinę, liemenį. Jis pajuto, kad būtent su ja norėtų praleisti visą naktį. Palaukęs, kol Oksana apsvaigo nuo likerio, pasiūlė apsilankyti jo namuose.

Kai pagaliau jis apkabino kvepiančią Oksaną, džiaugėsi, kad šį kartą nematė spektaklio, už tai neapsakomas spektaklis prasidėjo plačioje miegamojo lovoje, besiklausant moters jausmingų aimanų ir atodūsių. Štai dėl ko verta gyventi, pavargęs susimąstė, kol esi vyras ir gali džiaugtis šia dovana. O jei ateityje negalėsiu mylėti moters, nusigersiu arba nusižudysiu. Pagaliau, tai vienas ir tas pats…

Iš pradžių netgi netroško žinoti, kas ji tokia ir ką veikia, ar turi savo meilužį. Bet kitą dieną po truputį ėmė klausinėti ir ši moteris jį pribloškė nesuvaidintu nuoširdumu. Aš renkuosi vyrus pati, šyptelėjo moteris, gerdama žaliąją arbatą, turbūt manęs už tai labai nepasmerksi? Deja, Oksana niekur nedirbo, tačiau „kabino“ padorius vyrus, kurie ją mylėjo ir išlaikė. Jis ne tik jos nepasmerkė, bet netgi pasiūlė susituokti, nes tuomet Oksanai nereikės klaidžioti po barus ir kavines. Turėsi mane ir savo namus, tarė jis, laikydamas gležną ranką. Dėkoju tau, atsiduso Oksana, aš gi esu laukinė ir mėgstu laisvę, todėl man leisk pagalvoti, gerai? Gerai, liūdnai numykė jis, tačiau ant jos neužpyko. Juk ir jis nori būti laisvas, be didelių įsipareigojimų. Vis dėlto neišlaikė nepapasakojęs apie tėvo palikimą, saugomą rūsyje. Staiga Oksana sukluso, tarsi būtų vilkė, pajutusi grobį. Galop nusišypsojo ir, jį apkabinusi, jausmingai sukuždėjo, neva, turįs didelį turtą, tik jį reikia brangiai parduoti. Aš supratau, ką tu nori pasakyti, tačiau ta skrynia yra tėvo dovana, kurią jis liepė saugoti… Mielasis, kam to reikia? Juk tu neturi vaiko, kuriam paliktum šį „lobį“, prieštaravo ji. O gal aš dar turėsiu vaikų, suabejojo jis, nors slapčiomis pritarė jos minčiai. Oksana visą laiką šypsojosi, ir jis jautėsi bejėgis prieš kerinčią šypseną. Gerai, abu nusileiskime į rūsį ir pasižiūrėkime į tą mistinę skrynią… Oksana iš karto sutiko, nes ji buvo smalsi, lyg maža mergaitė.

Deja, greitai paaiškėjo, kad skrynia esanti metalinė, o tėvas jam nepaliko rakto, kad ją atrakintų. Nenusimink, rytoj pakviesi kokį meistrą ir jis atidarys, ramiai pasakė ji ir tuoj išlipo iš rūsio. Jis dar kartą žvilgtelėjo į skrynią, tarsi ji būtų didelė aviacinė bomba, kuri nukrito ant žemės ir kažkodėl nesprogo. Paskui, šalia atsisėdęs ir apkabinęs jos minkštus pečius, sukuždėjo į ausį, kad jam sunku apsispręsti dėl tos dėžės, tačiau jeigu ji būtų žmona… Aš tau sakiau, jog dar pagalvosiu, numykė Oksana, o paskui užsivilko lietpaltį ir paprašė, kad ją nuvežtų į miesto centrą. Gerai, nuvešiu, bet pirmiausia pasakyk savo telefono numerį, ištarė mediniu balsu.

Kitą dieną, padedant santechnikui, metalinė dėžė buvo atidaryta ir jis tuoj pat suskubo jai skambinti, kad Oksana pamatytų, kas ten yra. Tačiau moters mobilusis telefonas tylėjo ir tai jį labiau nustebino, nei skrynioje surastos knygos. Tačiau jis vylėsi, kad Oksana vis dėlto atsilieps, todėl skambino dar keletą kartų. Ir staiga pasijuto taip, lyg būtų apgautas vaikas.

by admin