Tai buvo galingas ir geras karalius. Apsivilkęs visada žalią
apsiaustą, ant galvos užsidėjęs pilką, kartais melsvą
skrybėlę, kojas apavęs žaliais, rusvais arba baltais batais
karalius Girulis eidavo apžiūrėti savo valdų. Jo valdos
nemažos. Reikėjo viską pamatyti. Nes koks gi valdovas, jei
nežino, kas jo žemėje darosi?
Kartą eina karalius Girulis ir mato: vežimaity veža vaikelį
moteriškė, o iš jos kairiosios akies vis rieda ir rieda ašaros.
Nustebo karalius, klausia moteriškės:
-Kas gi nutiko, moteriške, kad tau iš akies ritasi ašaros? Ko
verki?
-Ak, garbingasis karaliau, šios mano ašaros nepaprastos.
Jos slepia kasdienes istorijas. Jeigu aš tau jas papasakočiau,
tu nesuprastum. Geriau padovanosiu vieną ašarą. Grįžęs
namo, jei prisiminsi, pasidėk ašarą ant savo delno ir ištark
žodžius: „Paslaptie, pasirodyk…“Tada ašaroje atsivers
sidabrinis langas, o už jo kasdieniška istorija. Pastebėk ją iki
galo ir pamatysi, kad tas pasaulis, kurį tu kasdien apeini, turi
savo paslapčių.
Išklausė karalius moters pasakojimo, paėmė ašarą, įsidėjo į
žalią žaliausią kišenę ir nuėjo nulingavo pušų viršūnėmis, o
padangė ant jo tako vis klojo po saulės spindulį. Argi galėjo
karalius Girulis matyti kasdieniškas istorijas, jei net ne žeme
vaikščiojo?
Vėlų vakarą sugrįžo namo. Atsisėdo ramus prie saulės
židinio. Paskutiniams spinduliams baigiant degti, prisiminė
moteriškės ašarą. Įkišo ranką į plačią plačiausią žalią kišenę
ir ant jo didelio delno suspindo skaidrus sidabrinis lašas.
Žiūrėjo į jį karalius ir ištarė:“Paslaptie, atsiverk…“ Bet jokia
paslaptis nepasirodė. Mat, karalius pamiršo antrąjį žodį. Sėdi
karalius ant savo sosto ir mąsto: negi moteriškė jį apgavo?
Bet ta ašara tokia tyra. Negalėtų būti apgaulė. Pagalvojo
padūmojo karalius ir prisiminė antrąjį žodį. Vos
ištarė: “Paslaptie, pasirodyk…“ ašaroje prasivėrė sidabrinis
langas ir išvydo karalius kasdienišką vaizdą.
Miške, visai šalia tako, po žalia žaliausia egle padėtas
nedidelis nešvarių skudurų ryšulėlis. Žiūri karalius ir negali
suprasti, kokia čia paslaptis. Jam bestebint skudurų krūvelė
ėmė judėti. Netrukus pasigirdo ir balsas: aaūūv-aaūv –
aaaaūūv…. Tas balselis plaukė iš skudurų krūvelės.
Akimirkai nutilo. Ir vėl: aaūūv aaūv aaaūv… Karaliui labai
suspaudė širdį. Jis norėjo kuo greičiau sužinoti, kas gi čia
vyksta. Bet paslaptis skleidėsi iš lėto, kaip skleidžiasi gėlės
žiedelis. Karalius kantrus. Jis žiūri ir laukia. Mato – takeliu
eina moteris. Ji panaši į paaugusio vaiko, į tavo, o gal tavo
draugo mamą. Taigi eina ji, ši moteris, ir išgirsta balsą.
Sustoja, pasiklauso, iš kur jis sklinda. Eina tiesiai balso link.
Žiūri – po žalia žaliausia egle suvyniotas į skudurus, ant
samanėlių paguldytas guli mažas mažutis vaikelis.
Užmerktos jo akutės, pražiota burnytė. Jis visas pavirtęs į
didelį šauksmą: aaaaaaaaaaa ūūūv…. Moteris paima vaikelį
ant rankų, priglaudžia prie krūtinės, sūpuoja. Rimsta
mažasis, bet vienai akimirkai. Susuka moteris mažutėlį į
savo šiltą megstinį ir nuskuba. Žiūri karalius, kurgi ji eis?
Išėjusi iš didelio miško, pasuka į kaimą. Jau matosi ir
sodyba. Kaip tik ten ir skuba moteris, rankose laikydama
nešulį. Nedrąsiai praveria namo duris. Ją pasitinka du gražūs
vaikučiai ir rūstoko veido vyras.
-Žiūrėkite, ką radau, – pasakė.
Padeda ryšulėlį ant stalo, ir visi išgirsta: aaaūūv….
– O viešpatie, čia juk vaikelis,- ištarė vyras. –Iš
kur jis atsirado?
Ir ėmė pasakoti moteris visa tai, ką mes jau žinome.
Klausėsi jos vyras ir daug darbų nudirbusia ranka retkarčiais
šluostėsi ašaras.
-Ir ką gi mes dabar darysime?-paklausė savo moters. – Kur
mes jį dėsime?
Moteris akimirką patylėjo ir pasakė:
-Auginsime…
Pasiliko mažutėlis jų namuose.
– O, kaip nuostabu! – šūktelėjo karalius ir skėstelėjo
rankomis. Iš jo delno iškrito ašara ir kažkur pradingo.
Atsirėmė Girulis į sosto atramą ir užsnūdo. Buvo pavargęs,
nes visą dieną vaikščiojo po savo žaliąsias valdas. Kai rytas
išaušo, nubudo karalius ir vėl prisiminė ašarą. Pasišaukė
saulės spindulėlį ir paprašė, kad padėtų ją surasti. Šyptelėjo
spinduliukas į vieną pusę , šyptelėjo į kitą- mato blizga tyras
tyras lašelis, visai šalia taurės, iš kurios karalius kas rytą
gerdavo gaivų nakties padovanotą gėrimą.
-Radau!- sušuko spindulėlis. Paėmė jį savo auksine rankele
ir ištiesė karaliui. Padėjo karalius ašarą į nepaprastą samanų
skrynią, užrakino stebuklingu žiedu ir išėjo apžiūrėti valdų.
Ilgai jis vaikščiojo. Kartais ėjo tyliai tyliai, tik medžių
viršūnes vos liesdamas, paukščius ir žvėrelius
pakalbindamas, kartais pasižiūrėjęs į šėlstančią jūrą piktai
sumurmėdavo…O kai sutikdavo savo kely Audrą, tai imdavo
šokti su ja. Jei šokis užtrukdavo, tai karalius Girulis net
namo sugrįžti nepajėgdavo, nes būdavo labai pavargęs.
Užmigdavo po nuvirtusia pušimi, ir miegodavo. Miegodavo
ilgai ir saldžiai. O laikas bėgo. Kartą po tokio ilgesnio miego
pasigedo karalius savo stebuklingo žiedo. Pasikvietė
paukštelius ir paprašė, kad jo paieškotų. Ilgai ieškojo
paukšteliai, bet surado žiedelį. Jis Naujųjų metų naktį, lygiai
dvyliktą valandą paparčio žiede suspindėjo. Atgavęs žiedą,
sugrįžo karalius Girulis į savo rūmus. Sugalvojo nepaprastą
samanų skrynią peržiūrėti. Tik pravėrė purų skrynios dangtį,
o ten – ašara kad spindi. Net užsimerkti norisi nuo jos
šviesos. Prisiminė karalius jos galią ir paprašė:
-Paslaptie, pasirodyk.
Atsivėrė ašaroje langelis, ir karalius pamatė namus,
kuriuose trys vaikai žaidžia. Ir skamba namai nuo balsų. Ir
šviečia džiaugsmu tos sodybos langai, nes čia tiek daug
meilės. Ja žydi visų trijų vaikų akys. Meilė švytėjo moters ir
vyro veiduose. Jų rankos švelniai glostė pribėgusį vaikelį, o
lūpos tik malonius žodžius kalbėjo. Bet karalius pažino tą
berniuką, kurį šaukė Rastenio vardu. Tai jis buvo iš
karaliaus valdų atneštas. Mėgo bėgioti Rastenis po kiemą, po
laukus, mėgo klausytis paukščių balsų. Jis bandė paukščiu
pakilti ir nuskristi ten, kur šaukė širdis. Nerami buvo šio
vaiko širdis. Žiūri karalius ir atsižiūrėti negali – jam taip
patinka šis berniukas. Galvojo karalius, galvojo ir nutarė:
pasiims jį į savo rūmus ir padarys galingu pagalbininku.
Įsimetė stebuklingą ašarą į savo žalio žaliausio švarko
kišenę, uždarė samanų skrynią ir išėjo apsidairyti po savo
valdas. Vaikščiojo vaikščiojo pušų viršūnėmis, samanų
kilimėliais ir vis šaukė: Ras te ni, Ras te ni Ras te ni! Išgirdo
šį balsą vaikinas, įsilipo į sodo medį ir klausė. Klausė ir
klausė. O karalius Girulis vis kartojo. Kiek vaikščiojo, tiek ir
kartojo.
Ir atsiliepė į tą balsą vaikino širdis. Ir išėjo į tą pusę, iš kur jį
girdėjo. Pasitiko jį karalius Girulis, paėmė už rankos ir
nusivedė.
-Žiūrėk,- pasakė.
Vaikščiojo ir dairėsi Rastenis po karaliaus valdas. Viskas jam
čia patiko: ir medžių viršūnės, kurios su dangumi kalbasi, ir
samanų ar balto puraus sniego patalėlis, dainos, kurios
skambėjo paukštelių choruose, pokalbiai su kiškiais,
laputėmis, mažomis rudomis voverytėmis. Vaikiną kalbino
saulutės spindulėlis, lietaus lašelis … Čia buvo tiek
nuostabiausių dalykų.
–Mano karaliau,- pasakė Rastenis,- aš visada būsiu su
tavimi. Atidžiai žiūrėsiu, kad tavo valdose būtų tvarka.
–Puiku!- sušuko karalius. – Aš tau duosiu švarką su
blizgančiom sagom, kepurę su miško ženklu, pulką
pagalbininkų ir stebuklingą ašarą. Vaikščiok po mano valdas,
stebėk, koks gražus pasaulis ir kartais pažvelgęs į ašarą
pasakyk:
–„ Paslaptie, pasirodyk“…Kai atsivers stebuklingos durelės,
pamatysi kasdienišką istoriją…Ji tau papasakos apie
sudėtingą žmonių gyvenimą.
Atsisėdo karalius Girulis į savo sostą ir užsnūdo. Visur
pasidarė taip tylu, kad galėjai išgirsti, ką kalba mažytė
samanėlė su ilgakakle smilga, kaip kvėpuoja medžiai ir apie
ką galvoja paukščiai. Tai buvo nuostabu. Rastenis suprato,
kad jam čia gera, ir jau niekur nebenorės ištrūkti. Tik
turėdamas laiko nuskubės į tuos namus, kur jo visada lauks
mama, tėtis ir du broliai. Jis pasakos pasakos apie savo
didelį ir gražų pasaulį, kurį padovanojo jam karalius Girulis.
